Malūnsparnis su juodu kostiumu

Su šalčiu kiekvieno mūsų santykiai tiek asmeninėje, tiek bendrinėje plotmėje labai glaudūs ir, nepaisant individualių ypatybių, labai panašūs: brrr, kaip šalta! Nesu jokia išimtis ir aš, nors sugebėjau užgimti šalčiausiu metų laiku – pačioje sausio pabaigoje. Liudininkai, kurie mano liūdną egzistenciją dabar gali stebėti tiktai iš dangaus aukštybių, tvirtindavo, kad tą dieną tvoros poškėjo (su pavarde nieko bendro), sustirę paukščiai…

Paskutinįsyk mačiau Fjūnę, susirūpinusio veido mergaitę pilku megztiniu. Aplinkui kaito ir dūzgė asfaltas, šilto vėjo gūsiai ritosi miesto gatvėmis, kvepėdami cinamonu iš dulkėtų erškėtrožių žiedų. Mes rinkome vainiklapius, tirpdėme juos cukruje, mes nieko nebijojome ir nieko nelaukėme. . Tada vieną gatvę pasiėmė miškas. Ji apaugo samanų paklote, kurioje blyksėjo balto stiklo trupiniai, lauždami menką šviesą. Geniai prisigavo prie minkštų žmonių…

Kambarys atrodė nejaukus ir apleistas. Šioje erdvėje, regis, galėjai užčiuopti nerangią ir dulkėtą tuštumą, tarsi stiklo rutuliukai duždami riedėtų nuo kampe stovinčio stalo. Savo atgrubusiais pirštais jis brūkštelėjo oro paviršium lyg mėgindamas plaštakų naikintuvais išsklaidyti susikaupusius nerimo debesis. Kūnas jautėsi it stiklinė, kurioje tūkstančiai miniatiūrinių aukšlių mėgina išlįsti pro odą. Jis nesąmoningai perbraukė pirštu savo ranką ir suvokė, kad yra…

Kaip visi rašytojai, jis perdėtai domėjosi fotografija. Iš pradžių atsidėjęs sklaidė albumus, lankė parodas. Paskui ėmė daug skaityti. Svečiuodamasis Šveicarijoje, už nemenkus pinigus įsigijo vidutinio formato „Hasselblad“ kamerą, „Manfrotto“ stovą, keletą „Zeiss“ objektyvų, „Ilford“ juostelių. Pirkinius išmėgino Prancūzijos gamtoje. Liko patenkintas. Grįžęs ėmė kviesti pozuoti pažįstamus rašytojus. Liepdavo su savimi atsinešti kokį nors širdžiai brangų daiktą. Kai modelis, apšviestas švelnios…

Apie šachmatus sakoma – jie kaip gyvenimas. Tiksliau, gyvenimas – tai kaip šachmatai. Turi nueiti savo žaidimo kelią nuo pėstininko iki karalienės arba – kaip kam lemta. Su šachmatais susidūriau ir Amerikoje. Pirmiausia bandžiau šachmatų ieškoti sporto parduotuvėje, bet ten tik pečiais gūžčioja. Koks čia sportas? Tai tik žaidimas, ir ieškoti jų reikia vaikų žaislų parduotuvėse arba atitinkamuose žaislų skyriuose.…

Akys merkiasi. Saulės nutvieksto lango fone neryškiai matosi žmogaus siluetas. Po operacijos dalis mano kūno dar nejautri. Pojūčiai kiek pakitę. Nuovargis, atsipalaidavimas po buvusios įtampos vėl atsidūrus savo jau šiek tiek įprastos palatos lovoje lenkia į miegą, bet vieno palatos kaimyno siautulingi knarkimo viražai vis praveja mieguistumą. Jis, deja, linkęs miegoti, kai tik turi tam galimybę – ir dieną, ir…

Atsivėrusios lifto durys įleidžia į vidų. Nužvelgiu sienas, nudažytas bjauria chaki spalva. Nepamenu, kokios buvo anksčiau, gal geltonos. Paspaudžiu mygtuką. Ankšta kabina vibruodama pajuda aukštyn. Prieš akis skaičių virtinė ritmingai ima skaičiuoti nuo vieno. Liftas sustoja, užsidega skaičius 11. Durys sukriokia ir trūkčiodamos nenoriai išleidžia. Nusišluostau nuo kaktos prakaitą, įkyriai srūvantį į akis. Sustoju priešais savo buto duris. Perskaitau lipnia…

Šiandien vyksta skrydis virš gegutės lizdo. Jau stoviu prie durų. Esu ir anksčiau skridęs stovėdamas. Nieko čia man naujo. Svarbiausia, kad būtų durys. Užvertos. Tada gali nuskrist nežinia kur. Arba skrist ir stebėtis. Durų atlapojimai, kaip ir įjungtas televizorius, kaip ir iš žodžių atsiradę žodžiai, traukia žemyn. Toli nenulėksi. O čia kaip tik akiratin braunasi toks pirštas, nupieštas ant sienos…

Anądien bekimšdama pagalvėlę levandomis, prisiminiau vieną nutikimą, aprašytą senelio mėlynajame sąsiuvinyje. Karo metais kažkur netoli Zensburgo žmonės pastebėjo dangiškąjį legioną. ● Pirmosiomis gruodžio dienomis žolę ganyklose aptraukė šerkšno valktis. Daugelis apleido savo sodybas ir iškeliavo į vakarus, pasiliko tik luošiai ir perkarę šunys, ir dar kažkieno pamestas vaikas, vos neprigėręs eketėje. Buvo šaltos dienos. ● Brėško vangiai. Miške tarp sidabriškų…