VIDAS POŠKUS

UGNĖ RAŽINSKAITĖ Jorgenai Ištartas žemu krūtininiu balsu, tai galėjo būti šiaurietiško skambesio vardas, atkampi vietovė, užeigos namai ar žalmargė, besigananti paupio pievose.

EDGARAS SINKEVIČIUS Stoviu tamsiame ir vėsiame koridoriuje priešais gerai pažįstamas bordo spalvos bukmedžio duris, nervingai spausdamas mygtuką. Šimtus kartų girdėtas durų skambutis sučiepsi tarytum mažas paukščiukas. Dar kartą ir dar…

MILDA JURKEVIČIŪTĖ Ne tam perpjovei mintį, kad įpūstum save į tylą. Į šviesą! Į šviesą! Tavo kūnas – dykuma. Siela ir vien miražai. Paviršiuj! Paviršiuj! Ne visos dykumos gyvos. Kūnas netvirtas, po žemėm! Po žemėm!

DOMINYKAS KERŠULIS Visi esame girdėję nuvalkiotų posakių, kad reikia žiūrėti į priekį ir tik į priekį – ir viskas dar priešaky. Lyg praeitis būtų balastas, kurio reikėtų greičiau atsikratyti

UGNĖ RAŽINSKAITĖ Persirgau rugsėjį, „viržių mėnesį“, kai tie trapūs augalėliai laiko apkėtę miesto namų palanges puriu rausvu kilimu. Mielai panardinčiau pirštus į drėgną vazono žemę, tik tas blyškus veidas lange su balta skepeta, užvyniota ant pakaušio, man primena liesą mergaitę geležinkelio stotyje…

MARIUS PLEČKAITIS Dalykas prasidėjo, kai gavom tą užsakymą. Visada siūlydavau atsisakyti mažagabaričių „pašūdaliojimų“ ir imtis rimtesnės gamybos: kolonų, cokolių, sieninių plokščių. Kad ir kaip ten, žiemą kažkaip pragyventi reikia, tad versdavomės ir nepelningų, laiko ir energijos gręžimu pasižyminčių produktų gamyba.

EGLĖ RAMOŠKAITĖ Apie tai, kokia turėtų būti tobula moteris: kai balkone su taure vyno nostalgiškai stebėjau kates, spoksančias į mano pučiamus dūmus kamuoliais, rutuliais, taurėmis ar netgi kotletais ar bulvių koše. Manau, kad, jei būčiau vyras, galėčiau be paliovos grožėtis moterimi su taure vyno rankoje.

RŪTA JAKUTYTĖ Ateinu ir atsisėdu prie menkiausiai apšviesto staliuko su dviem kėdėmis. Turbūt tai mažiausias staliukas, koks tik gali būti, ir jam neužteko atskiros lempos, kokios grėsmingai žemai kabo virš kiekvieno stalo.