Mėsininko žmona už prekystalio visą rytą įraudusiais žandais it prinokusi šoninė. Jos akys išpampusios ir nepatogios, jai akivaizdžiai niežti tuos pleiskanomis apibirusius rutulius. Ji lipniais varlės delnais įsikabina į lango stiklą. Žmonės eina, vaikšto, sliūkina, spokso į vitrinas, valosi prakaitą nuo kaktų, pučia nosis, kramto nagus, laukia žalios šviesoforo šviesos. Jie tokie išdžiūvę, perkarę, kone paliegę. Mėsininko žmonai gėda savo…

GINTARĖ BERESNEVIČIŪTĖ Kaip ir kiekvieną vakarą, taip ir tą, kuris mus labiausiai domina, ponas Gliukas, įpročio ir vidutinių gabumų žmogus, sėdėjo kuklaus savo butelio virtuvėje. Jo linksmame apskritame veide švietė pasitenkinimas – vakarienės metas, metas pavalgyti sočiai ir gardžiai ir atsiskonėti už paskubomis tarnyboje sušveistą lauknešėlį

SARA POISSON Būdamas vaikas, nežinojote, kas yra melas ir kad jis yra kažin kokio blogio atmaina. Lygiai taip pat nustojate apie tai žinoti pradėjęs senti – įžengęs į savo paties negrynumo dausas.

DAINIUS VANAGAS Tomas – ir tai jokia naujiena – yra šaunus vyrukas: a) nors studijuoja filosofiją, bet galvą turi, b) krapštosi reklamos agentūroje, tačiau, pagirtina, jaučia gėdą ir slepia šį faktą nuo artimųjų, c) domisi sportu tik kiek pats juo užsiima, d) galiausiai Tomas – ir čia jau nieko nepadarysi – yra atkaklus romantikas.

GINTAUTAS LESEVIČIUS Ir viskas galiausiai baigėsi tuo, kad Artūr, nieko per daug labai nelaukęs, atsivėdėjo kaip reikalas, kaip geras sėjėjas nuo auksinio 1978 m. červonco ir kirto blizginančiam savuosius varžovui tokį smūgį, kad tam iš raudono burnos fono išbyrėjo visi dantys

SARA POISSON Šunys Kai žmogus žmogui tapo vilkas, daugybė žmonių mieliau draugauja su šunimis. Mat žmogų nuo vilko atskirti kur kas sunkiau nei suprasti, kad susidūrei su tikrų tikriausiu šunimi.

AGNĖ ALIJAUSKAITĖ Mrs. L. Dalloway Kadangi negalėjo rašyti jai, rašė apie ją. Kiekvieną vakarą atsiversdavo naują po šiurkščiu storu aplanku besislepiančio sąsiuvinio lapą ir užpildydavo jį akimis.

NIJOLĖ KLIUKAITĖ-KEPENIENĖ 1. Tai aš, ir perlinis atminties fazanas lesa laiką iš mano smegenų. Perlinis jis ne todėl, kad kanapėtas, o kanapėtas – ne todėl, kad prisilesė visokių lemties ženklų ir riboženklių, tų sąvaržėlių ir sąsagėlių, vieną įvykį jungiančių su kitu, vieną prasilenkimą su kitu nesusilietimu, pažinties prieštaktį su išsiskyrimo repriza.

RŪTA MATAITYTĖ Nuodėmė Užsigulusi ant varinės rankenos praveriu didžiules duris ir įžengiu vidun. Į veidą dvelkteli šiltas vaško aromatas. Įveikiu laiptus, praeinu pro žvakelėmis nukrautą suolą ir išnyru į aukštą erdvę, vainikuojamą gilaus kupolo. Vos krustelėjus, garsai suplevena tirštame kaip kisielius ore, o tada ima leistis; leidžiasi ir leidžiasi, storais kilimais nuklodami grindis.

LAURYNAS KATKUS Šįryt prieš penkias prabudau nuo lėktuvo, virš Rokantiškių kalvų sklendžiančio į oro uostą, ūžesio, ir vokų monitoriuose atsidarė vaizdas: Rygos oro uosto rūkomasis, kur toptelėjo, kad mūsų mobiliukai teberodo centrinį, tai yra valanda ankstesnį laiką ir mes vėluojame