ERNESTAS NOREIKA

Sudaiktėjimas, arba Kambarinė metamorfozė

Kambarys atrodė nejaukus ir apleistas. Šioje erdvėje, regis, galėjai užčiuopti nerangią ir dulkėtą tuštumą, tarsi stiklo rutuliukai duždami riedėtų nuo kampe stovinčio stalo. Savo atgrubusiais pirštais jis brūkštelėjo oro paviršium lyg mėgindamas plaštakų naikintuvais išsklaidyti susikaupusius nerimo debesis. Kūnas jautėsi it stiklinė, kurioje tūkstančiai miniatiūrinių aukšlių mėgina išlįsti pro odą. Jis nesąmoningai perbraukė pirštu savo ranką ir suvokė, kad yra išbertas nuo keisto ir nepaaiškinamo nejaukumo.

Kiekvienas bandymas įkvėpti bent mažą oro gurkšnį plėšė šnerves – sukietėjusio oro kristalai sunkiai slydo tarsi mažos vinys, kalinėjamos sumedėjusiame plaučių paviršiuje. Akimirką jis sulaikė kvėpavimą. Tarsi kažkas būtų panardinęs jo galvą į surūdijusį praustuvą, pilną kraujo. Tyvuliuojančiame erdvės veidrodyje matėsi iš nosies varvantys kraujo lašai, kurie it mažos boružės vienas po kito tūpė ant žalsvų ąžuolinių grindų.

Jis įnirtingai mėgino nusigauti iki durų, pro kurias įžengė čionai, bandydamas atsistumti kraujuotom plaštakom nuo sugipsuoto oro, tačiau kambarys milžinišku voku užmerkė išėjimą. Negalėdamas suvokti to, kas vyksta, jis dunkstelėjo visu svoriu ant žemės. Viduje slypintis kaulų nėrinys suskambo it metalofonas. Keletą valandų jis praleido žiūrėdamas į kambario vidurį, kuriame lyg paveikslai ore kybojo sukrešėję plaštakų atspaudai.

Žalsvos grindys raibuliavo primindamos vėjų šukuojamą pievą, kurioje jis stipriai prigludęs prie žemės mėgino pasislėpti net nuo savęs paties. Aplinkui girdėjosi bruzdesys, tarsi kambarys mėgintų kvėpuoti savo šaltomis sienomis išpūsdamas į erdvę sniegą, kuris persmelkdavo kūną iki pat kaulų, juos aptraukdamas it dantis sniego karūnėlėmis.

Išsekintas kūnas greitai atsijungė. Prabudęs jis net negalėjo suvokti, kiek laiko miegojo. Kambario erdvėje tarsi išblukusi tatuiruotė kybojo prieblanda. Prieš tai egzistavę mažyčiai langeliai buvo ištirpę. Palangių apačioje stūksojo kelios stiklo balutės, atspindinčios prie aukštų lubų prisispaudusios lemputės šviesą.

Staiga jo žvilgsnis nukrypo į sieną, kuri buvo nutvieksta vargano matomumo. Jo akys užkliuvo už dviejų vamzdžių, kurie styrojo išlindę iš jos lyg jūrų ruonio iltys. Nedrąsiai žengtelėjo link jų su vaikiška filosofine nuostaba, nesuvokdamas jų paskirties. Atsargiai juos palietęs atšoko, pajutęs viduje cirkuliuojančias karščio bangas. Pirštus akimirksniu apaugo vandeningos pūslės, kurios tvinkčiojo lyg paties kambario pulsas.

Jeigu kas nors būtų visa tai stebėjęs iš šono, būtų galėjęs įžvelgti jo medinėse akyse įrėžtą bent dalinį susitaikymą su tuo, kas vyksta. Laiko tėkmė, kurios niekaip nebuvo įmanoma išmatuoti, jį jaukino prie kambario. Galiausiai jis nustojo net kvėpuoti. Tad ką dar kalbėti apie troškulį ar alkį… Erdvė, kuri gaubė it nešvarus vanduo, jam leido egzistuoti lyg daiktui.

Kiekvienąkart nubudęs jis pamatydavo pakitusį kambario paveikslą. Tarsi protu nesuvokiamas dailininkas būtų įžengęs į šią erdvę kiaurai per sieną ir stebuklingu teptuku pakoregavęs tuščią aplinką.

Prieš tai sienoje styroję ir tonas nežinomybės užauginę vamzdžiai seniai buvo virtę radiatoriumi. Iš grindų išlindusios šaknys laikė nedidukę lovą, ant sienų matėsi mažyčiai paveikslų rėmeliai, kurie laikui bėgant augo savyje išgalvodami aliejiniais dažais nutapytus vaizdinius.

Kartais jo susitaikymą su kambariu ir erdvės kitimo dėsniais permušdavo mintys apie jo paties išprotėjimą. Nors visas pirminis nejaukumas, kuris pradžioje traiškė protą ir kūną, buvo praėjęs, visko suvokti ir priimti iki galo nebuvo įmanoma. Kiekvienas pabudimas iš miego reikšdavo erdvės papildymą. Vos užmerkęs akis jis girdėdavo, kaip kambaryje girgždėdami auga daiktai.

Neilgai trukus lova užaugo ir pasiekė tinkamą jo kūnui dydį. Jis puikiausiai būtų galėjęs joje tilpti, tačiau nežinomybės sumuštas lyg šuo gulinėjo po senu aptriušusiu stalu, kuris buvo vienintelis daiktas patekus čia. Tas stalas jam atstojo vienintelį sąlytį su realybe.

Net neįmanoma nuspėti, kiek laiko jis pragyveno toje erdvėje, tačiau kambarys jau buvo gausiai apaugęs įvairiais daiktais ir daikčiukais. Pradedant nuo prabangiausių žvakidžių, muzikinių staliukų, sidabrinių stalo įrankių komplektų, kurie ypač garsiai skambėdavo augdami stalčiuose, baigiant užuolaidomis, už kurių neegzistavo jokie langai.

Daugybę dienų, kurių čia nebuvo įmanoma suvokti, jis gulėjo susirangęs po stalu ir stebėjo vykstantį kambarį.

Kartą miegodamas suprato, kad nebegirdi jokių keistų augimo garsų. Niekas netraškėjo, nebraškėjo. Matyt, kambarys jau buvo visiškai apaugęs daiktais, kurie reikalingi tam, kad galėtų tarp sienų įsprausta erdvė egzistuoti kaip visavertis organizmas.

Vos užmigęs jis pradėjo jausti keistą jausmą nugaroje, tarsi kažkas iš vidaus jam bandytų išstumti milžinišką fortepijoną. Skausmas jį dažnai pažadindavo ir neleisdavo ilgai užmigti. Kol galiausiai išdrįsęs išlįsti iš po stalo pats pamatė savo fiziologinius pokyčius. Apžiūrėjęs save puikiai nuaugusio veidrodžio atspindyje suprato, kad užaugo kupra.

Kupra augo tik naktimis. Jis girdėdavo, kaip jo nugaroje kažkas braška. Garsas buvo panašus į tą, kurį girdėdavo augant daiktams kambaryje.

Jis taip ir pragulėdavo po stalu visą laiką, kurį jau buvo įpratęs matuoti užmigimais ir prabudimais.

Kartais naktimis skausmas pasidarydavo nežmoniškas. Atrodydavo, kad nugara pavirto milžiniškomis dantenomis, kurios mėgina pagimdyti tūkstančius protinių dantų vienu metu. Tačiau viskas, ką jis galėdavo daryti, – tiktai klūpoti ant kelių, rankomis įsispaudęs į žalsvo medžio grindis, ir kentėti taip stipriai sukandęs dantis, kad, regis, net girdėdavosi, kaip trupantys dantų akmenukai kaukštelna atsitrenkę į ąžuolinę lentą.

Pasitaikydavo ir to, kad jis neištvėręs siaubingų kančių nualpdavo. Po vieno tokio nualpimo prabudęs suprato, kad išvis nebegali pajudėti. Vienintelis vaizdas, kurį matė, buvo kambarys. Tačiau jau nebe toks.

Pabudimą keitė miegas, miegą – pabudimas, kūnas vis labiau medėjo, tarsi leisdamas šaknis į šio kambario žemę, kuri raibuliavo tarsi vėjo šukuojama pieva.

Kaskart nubudęs, jis apžvelgdavo kambarį, nes tai buvo vienintelis dalykas, kurį dar galėjo daryti, be klausymosi. Kambaryje vis ko nors pasigesdavo: prie sienos stovėjusios spintos, užuolaidų, kurios niekad neslėpė jokios realybės, tik sukurdavo iliuziją, kad už jų galbūt egzistuoja langai, lovos, kuri nuvyto ir susitraukė į mažą vos įžiūrimą taškelį.

Kambarys nyko akimirksniu. Jis tiesiog žiūrėjo, kaip visa erdvė grįžta į savo pradinį tašką klūpodamas tarsi nepajudinama sfinkso skulptūra. Ištirpusio veidrodžio baloje, kuri apsėmė jo įremtas į grindinį rankas ir kojas, jis pamatė nugaroje styrantį krėslo atlošą.

Po akimirkos visiškai sumedėjo akys ir dingo vaizdas. Jis dar girdėjo, kaip kažkas įeina į kambarį mindamas traiškanas prie durų. Paskui sulaiko kvėpavimą. Blaškosi kažko ieškodamas. O kambarys tiesiog užmerkia išėjimą.

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.