„Ar čia tu?“ – paklausė kažkas girgždančiu balsu, klūpantis tarp keturių kambario sienų, kurios buvo apkaltos rausvais senoviniais apmušalais. Langeliai buvo nedideli, tarsi šviesos lopai ryškiame audinyje. Saulės spinduliams krintant pro juos, kambarys žėrėjo it rubinas. Viskas jame apsitraukdavo kietu spindinčiu raudoniu, rodės, kad daiktai ir visa tvyranti jų energija tėra nedidelis inkliuzas raudono spindėjimo narve. Ant sienų kabėjo įrėmintos…

Pasakojimas apie Mariną Jos vardas buvo Marina, gan įprastas ir dažniau rašomas Марина Михайловна. Vaikystė gana dramatiška iš pat pradžių: taip ilgai lauktas centrinės perkėlos kapitono vaikas gimė jautrus aplinkai, silpni plaučiai ir širdies ydos privertė keltis iš partijos skirto buto uostamiestyje. Mat po dar vieno astmos priepuolio tėvo Michailo senas pažįstamas gydytojas Antonas sunerimęs rekomendavo mažajai mergaitei gryną orą…

Jau nuo pat vaikystės Jurijus norėjo įsigyti gražų naują butą aukštomis lubomis, su langais į pietvakarius, o kartu ir į parką. Jam akyse vis rodėsi ateities vaizdai, kai jis apie penktą vakaro balandžio mėnesį sėdi fotelyje prie lango oranžine spalva aplietame kambaryje. Negalvojo tada Jurijus, ką jis pats veiks tame kambaryje. Neapmąstė nei suplanavimo, nei baldų, nei sienų dažų. Tiesą…

Pati sako, šitie mūsų kieme augantys bananai yra patys brangiausi pasaulyje. Dėl sąnaudų, iš kurių svarbiausias – vanduo. Pietinėj Kalifornijoj lyja gal šešiskart per metus. Geriausiu atveju. Bet, užuot nerimavęs, esu slapčia linkęs didžiuotis: brangiausi, mūsų kieme. Šalia žemės drebėjimų ir saulėlydžių. Be to, nors tai ir nėra pakankama priežastis ant jų liet vandenį, bananmedžiai man primena grybus ir šeimos…

Pabusti ryte čirškiant paukščiams ir kambarį užvaldant saulei, tas kelias valandas, kai ji dar turi teisę įsiskverbti į butą pro pusiau užvertas žaliuzes ir dryžiais ištrykšti ant gelsvo grindų parketo. Nesvarbu, kur atsibundi, pasiutę čirškautojai ir į darbus žmones nuvairuoti skubančių automobilių gaudimas pasiekia ausį, dar taip neseniai pagavusią nežemiškus sapno dažnius. Jei atsibundi ant suoliuko parke, labai gera ištiesti…

Akmeninis šachmatų stalas Bernardinų sode. Šešios minutės žaidimui, kiekvienam. Padarius ėjimą reikia spausti medinį laikmatį su dviem ciferblatais. Pradeda liauno sudėjimo vyriškis žila barzdele. Tai žmogus, kiek man teko girdėti, pažinojęs žmogų, kuris nugalėjo Petrosianą. Jis stumteli baltąjį pėstininką į priekį. Aš pradedu juoduoju pėstininku, taikysiu sicilietišką gynybą. Šachmatų žaidimą stebi du Bernardinų sodo senbuviai. Tvirto sudėjimo pagyvenęs vyras, šnekantis…

Dėdė F. bijojo jos, naftalinu dvokiančios ateities, lyg jis būtų atskirtas nuo savo kūno, o protas priklausytų vienam laikrodžiui, sutekinančiam visą jo ateitį atgal į kitą pusę. Kasnakt apversdavo smėlio laikrodį prie nartų lentos ir kažką pažymėdavo kalendoriuje, skaičiuojančiame metus atgal. Mačiau, kaip perkaręs senukas bėga laukais, šneka su niekuo, bando įsiūlyti savo teatrą – stebėdavau jį kasdien, tačiau niekad…