Grėsmės nuojauta Bernardinų sode
Akmeninis šachmatų stalas Bernardinų sode. Šešios minutės žaidimui, kiekvienam. Padarius ėjimą reikia spausti medinį laikmatį su dviem ciferblatais.
Pradeda liauno sudėjimo vyriškis žila barzdele. Tai žmogus, kiek man teko girdėti, pažinojęs žmogų, kuris nugalėjo Petrosianą. Jis stumteli baltąjį pėstininką į priekį. Aš pradedu juoduoju pėstininku, taikysiu sicilietišką gynybą.
Šachmatų žaidimą stebi du Bernardinų sodo senbuviai. Tvirto sudėjimo pagyvenęs vyras, šnekantis falcetu. Ir vyras rožinės spalvos marškiniais su auksiniu dantimi. Juos dažnai galima pamatyti šiame sode. Dvejoju – Bernardinų sode pirmiau atsirado antys, plaukančios šalimais tyvuliuojančiame tvenkinėlyje, ar juodu, besisukiojantys aplink šachmatų stalus.
Liko dar penkios minutės, o jau artėjame link vidurinės žaidimo fazės – mitelšpilio. Kiek per vėlai pradėjau išsivedinėti figūras, todėl esu priverstas gintis. Mano priešininkas įnirtingai grasina atimti manąjį bokštą, kurį laiko sukaustęs rikiu drauge su mano karaliumi.
Padėtis likus keturioms minutėms yra tokia, kad esu susipainiojęs savo gynybos pinklėse. Negaliu racionaliai pajudinti savo figūrų. Tvirtuolis vyras falcetu sušunka: „Voina.“ Jo sėbrai linkteli galvomis į stalą, prie kurio vienas priešais kitą sėdime su vyriškiu, pažinojusiu žmogų, kuris nugalėjo Petrosianą.
Mano priešininkas toliau narsiai atakuoja. Jau esu praradęs bokštą, žirgą. Jaučiu artėjančią neviltį, kai iš viršaus pasigirsta šaižus garsas. Pakeliu galvą, regiu du naikintuvus, veriančius padangę.
Vyras rožinės spalvos marškiniais ir auksiniu dantimi, toliau įdėmiai sekdamas žaidimą, tarsteli lyg siūlydamas: „Kompromis.“ Nežinojau tuomet, kad jis užuolankomis siūlė man gelbėtis.
Likus žaisti pusantros minutės, mano priešininkas pradėjo dar įnirtingesnį spaudimą. Manosios figūros suveržtos lyg replėmis, kurių viena pusė yra patirtis, kita – žaibiškas apskaičiavimas. Ėjimas po ėjimo įtampa mano krūtinėje augo. Aš pagalvojęs stumteldavau figūrą, o jis atsakydavo jau po sekundėlės. Atrodo, jis buvo viskam pasiruošęs.
Pajutau tvyrančią grėsmę. Regis, pradėjo stingti oras. Nebesigirdėjo praeinančių žmonių, vaikų krykštavimo sūpynėse. Likus žaisti minutei, periferiniu žvilgsniu išvydau tiesiai į mus bėgančius žmones. Jie vilkėjo pilkos spalvos uniformas. Rankose laikė šautuvus, veikiausiai kalašnikovus. Radosi gumulas gerklėje, nenuryjamas, panašus į šio pasakojimo juodraštį.
Aš išsyk užsinorėjau pakilti nuo stalo. Tačiau man trukdė mano mintys apie taktą – negalima taip staiga atsistoti nebaigus partijos ir nueiti. Juk jei dar susitiksime su Bernardinų sodo senbuviais, tai jie niekada nebepriims manęs žaisti. Staigiai pakilti nuo stalo man trukdė ir aplink apstojusios galvos. Nedrąsu buvo jas nuvaikyti. Galvos alsiai kvėpavo, nepasakysiu tiksliai, tačiau kažkuo mėsišku. Vyriškis auksiniu dantimi, regis, bandė nukreipti mano dėmesį replikuodamas: „Kitąkart prieš žaisdamas pasiskaityk kodeksą.“ Likusieji nusišypsojo. Pirmą kartą gyvenime regėjau tokias aštrias šypsenas, kurias kasdienėje situacijoje nedvejodamas pavadinčiau grimasomis.
Žaibiškai, kaip man dabar atrodo, atsistojau nuo stalo ir ištiesiau ranką varžovui – žmogui, pažinojusiam žmogų, kuris nugalėjo Petrosianą: „Šioje situacijoje turbūt pasiduotų ir Kasparovas.“
Pasukau galvą į šoną. Man stipriai įsitempė blauzdos. Vyrai pilkomis uniformomis buvo vos už kelių šimtų metrų. Pajutau metalo geležtę iš labai arti. Paskui smūgis. O gal pirmiau smūgis, o paskui metalo geležtė šonkauliuose.
Sukosi aplink esantis Bernardinų sodo pasaulis. Karuselė, skirtingų spalvų arkliukai. Vieni kyla, kiti leidžiasi. Sekundę lyg šmėstelėjo mintis: „Kodėl…“ Supratimo krisdamas dar neturėjau. Mano priešininkas juk laimėjo. Na ir kas, kad pasidaviau.
Po to įvykio turėjau laisvo laiko apmąstymams. Per kelis mėnesius, praleistus Santariškių ligoninės trečiame aukšte, supratau savo klaidingus ėjimus. Ir tai, kad žmogus, pažinojęs žmogų, kuris nugalėjo Petrosianą, nemėgo pralaimėti. Aš taip pat.
Tikiuosi, ne veltui pasidaviau, nes nežinau, ką būčiau daręs, neturėjau išankstinio plano, kaip elgtis, kai mano valstybė pakeitė formalų valdovą. Laikraščiuose skaičiau, kad naujai išrinktas prezidentas nacionaliniu augalu paskelbė vieną sausmedinių šeimos augalą – krūmą, vedantį raudonos spalvos kaulavaisius. Lapai priešiški, dantyti. Negalėjau patikėti, pernelyg fantasmagoriška man atrodė ta informacija. Toks jau esu. Nepasitikintis, dvejojantis. Juk naujai išrinktas prezidentas – jis gali būti išgalvotas, išgalvota pavarde, nurodančia baltą spalvą, išgalvotas gali būti ir jo sveikai žvelgiantis veidas iš afišų. Tačiau ar galima išgalvoti politinės partijos, jį remiančios, praeitį su visais jos skandalingais kvapsniais? To aš nežinau. Tebūnie manasis nepasitikėjimas be pagrindo.
Šiuo metu jau beveik pripratau prie išstatytų tankų vaizdo, kuriuos kasdien regiu praeidamas pro Lukiškių aikštę. Taip pat ir prie naujų viešosios policijos uniformų su raudonais kaulavaisiais antpečiuose.
Išties nebežinau – gal derėtų padėkoti žmogui, pažinojusiam žmogų, kuris nugalėjo Petrosianą. Mano priešininkas juk išgelbėjo mane nuo grėsmės. Pratyvuliavau ramybėje.
Jėzau, darosi šalta, norisi užsikloti. Kreta mano galva. Pramerkiu akis. Mane purto liauno sudėjimo vyriškis žila barzdele: „Kelkitės, ponas. Sodas jau užsidaro.“
„O, ačiū. Atleiskit, tačiau jūs juk nepažinojote žmogaus, pažinojusio žmogų, kuris nugalėjo Petrosianą?“
Jis krapštosi akis ir aš krapštausi.
Nedrąsu nakties, Bernardinų sodo vartai užsiveria į vidų.
