Kilpa
„Ar čia tu?“ – paklausė kažkas girgždančiu balsu, klūpantis tarp keturių kambario sienų, kurios buvo apkaltos rausvais senoviniais apmušalais. Langeliai buvo nedideli, tarsi šviesos lopai ryškiame audinyje. Saulės spinduliams krintant pro juos, kambarys žėrėjo it rubinas.
Viskas jame apsitraukdavo kietu spindinčiu raudoniu, rodės, kad daiktai ir visa tvyranti jų energija tėra nedidelis inkliuzas raudono spindėjimo narve. Ant sienų kabėjo įrėmintos drugių kolekcijos, saldainių popierėliai su užsienietiškais užrašais, Afrikos gyvūnų galvų iškamšos, kelios garsių dailininkų reprodukcijos, kurios atrodė tokios pat netikros kaip ir tie, kurie jas padovanojo. „Čia visai ne aš, juk žinai, kad manęs seniai nebėra, motin, verkšleni vis, – su tyla susiliejo vyriškas balsas. – Manęs nėra taip banaliai, kaip moka tik laikas.“
Kambaryje stojo nejauki tyla. Tik retkarčiais pasigirsdavo kažkoks keistas vapėjimas, mėginimas išlementi keletą žodžių, kurie, regis, vos bandomi tarti sulūždavo, subyrėdavo į šipulius lyg langai, kurių skaidrų buvimą sudrumsčia berniūkščio mestas akmuo, ištaškydamas stiklo šukes aplinkui ir pateisindamas savo vaikišką norą pertvarkyti materiją.
Tąkart galėjai išgirsti, kaip kažkas, klūpantis tarp keturių kambario sienų, spjaudo sulūžusių žodžių šipulius, spjaudo seiles, susimaišiusias su krauju, galėjai girdėti, kaip sunkios žodžių skeveldros krinta ant kieto parketo skimbteldamos paskutinįkart it automobiliu partrenktos šventos karvės varpelis. Ant nedidelio stalelio, kuris panėšėjo į nugludintą, plokštuma paverstą Kvazimodo kuprą, stovėjo senovinė vaza su žibučių puokšte, o šalimais mėtėsi laiškai, protezai, akiniai storais stiklais ir knyga, tokia nutrinta ir nuskaityta lyg ta moteris, klūpinti kambario kišenėje. Ji atrodė tarsi mažas senas daiktelis, neišsiskiriantis savo buvimu iš kitų kambario daiktų.
Pro mažyčius langelius buvo galima girdėti senučių spygavimus, o antradieniais ir trečiadieniais galėdavai pamatyti lietų, kuriame mėgindavo pasikarti žmonės, nejaučiantys laiko tėkmės, kvailai besimuistantys prieš tuščius veidrodžius, kuriuose slypėjusius atspindžius buvo išpardavę vienatvės pirkliams. Moteris ramiai stebėdavo, paskui lyg niekur nieko karpydavo mažas raideles iš laikraščių ir klijuodavo jas ant sienos. Rašydavo kažkieno mintis padrikomis raidėmis, kurios tik kartais (ir tai tikriausiai atsitiktinai) įprasmindavo kokį sakinį ar kažką panašaus į žodį.
Ji dažnai kalbėdavosi su staliuku, su ją supančiais daiktais, kartais gerdavo arbatą iš mažų neegzistuojančių puodelių, tokių, kuriais vaikai mėgsta žaisti ir mažuose, netikruose nameliuose vaišinti senutes arbata. Bet ji gerdavo viena. Jo jau seniai nebuvo. Liko tik senas namo kambarys kažkur prie upės išsišakojimo ir nugaišęs šuo, kuris prabudęs palaižydavo pilnaties kaulą ir užsnūsdavo nebūti.
Senutė nemėgo triukšmo, gal dėl to tiesiog tyliai gerdavo savo stiprią arbatą iš nematomo puodelio, o staliukas, žinodamas ją, neatsakydavo.
Bėgo antradieniai ir trečiadieniai, viskas kartodavosi, krantas buvo nusėtas išsiliejusiais gyvenimais, žydinčių kūnų žiedais. Ant staliuko visad žydėjo įveikusios laiką žibutės.
Jis išėjo ir negrįžo. Ilgai nebuvo lietaus. Ir lapų, ir žmonių, ir laiko. Visko, kas yra šiek tiek neįprasta paprastam žmogaus suvokimui. Ant sienos dar kabėjo keletas nuotraukų, kurios buvo be rėmelių. Prikaltos didelėmis vinimis. Senutė kartais ant jų pasikabindavo kokį nors įsivaizduojamą rūbą ar net lietaus kilpą. Tik kilpoje nieko nebūdavo. Tuščia. Apvalus nieko simbolis. Sena moters figūra boluodavo naktimis prie mėnuliu rasoto lango ir gailiai žiūrėdavo į amžinybę. Į jos akis ir plaukus, mažus aukštakulnius batelius ir seną nubrizgusį megztinį, kuris buvo panašus į užklotą mirusiam kūnui. Degindavo žvakeles, bet niekada nesiuvinėdavo ir nemegzdavo prie jų, kaip dera daugumai tokio amžiaus senučių. Glostydavo nugaišusį šunį, kartodavo, kad kilpa tik vandens giluma, kad nėra nieko, tik tuštuma ir mažas kambarėlis prie upės. Kambary spragsėjo vaivorykštė. Pro langelius, kurie buvo tik mažyčiai lopinėliai rausvame audekle, veržėsi saulės ašakos, regis, draskydamos savo aštria šviesa kambarį lyg gomurį. Ant lietaus virvės kabėjo senos moters kūnas, gal ne tiek pamėlęs, kiek išbalęs, rankoje laikantis tuštumą. Maži langeliai užsivėrė ir liko tik kaukimas. Senučių spygavimas už lango. Liko tik kambarys prie upės. Tik upė prie amžinybės.
Ir plevenančios lietaus kilpos, pro kurias nedrąsiai, bet ryžtingai it žolės stiebeliai pro asfaltą prasikaldavo kaklai, ant jų užaugdavo galvos, jose suvešėdavo protai. Ir staliukas. Ant jo visad žydėdavo žibuoklės.
