Odė kitoniškumui

 

„Mane vadina Kalendorium“ – tai istorija apie žmogų-kalendorių, kuris laiką matuoja vardadieniais ir iškrinta iš bet kokių primestų elgesio ir tvarkos schemų. Kaip liudija kalendoriaus metafora, vienas iš pagrindinių veikėjų (o gal ir pats pagrindinis) šitoje knygoje yra laikas, artėjimas prie ko nors arba nutolimas. Romanas struktūruotas kaip kalendorius, suskaidytas dienomis ir savaitėmis ir apima lygiai metų tarpsnį – nuo liepos 8 d. iki kitų metų liepos 7 d. 

Latvijoje 2020 m. pirmąsyk pasirodęs romanas sulaukė kelių pakartotinių leidimų, iš viso išėjo net 15 000 egzempliorių tiražu, kuris yra fantastiškas nedidelei latvių leidybos ir knygų platinimo rinkai. Todėl norisi paieškoti knygos skaitomumo priežasčių.

Pagrindinis romano veikėjas Oskaras (Kalendorius) yra didžiulis, nerangus, jaukus kaip pliušinis meškinas, todėl sukelia skaitytojų simpatijas. Dalelę Oskaro turbūt turim kiekvienas. Jis kaip folklorinis trečias brolis kvailys, kuris paprastai būna protingesnis už kitus brolius ir galiausiai laimi princesę. Kalendorius gal ir slunkius, lėtokas, menkai išsilavinęs, bet jo nuoširdumas, veržlumas, aistra gyvenimui tiesiog pasakiški. Jis nesugeba matyti priežasčių ir pasekmių ryšio, todėl organiškai priima viską, kas pasitaiko jo kelyje. Knyga labai optimistinė, daugeliui imponuoja mintis, kad žmogus, turintis žemesnį intelekto koeficientą ar kitokį gyvenimo suvokimą, gali rasti savo kelią.

 

Gyvenimas ir / kaip pasakojimas

 

Romanas parašytas dienoraštine forma, paprasta kalba, kuri iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti kiek primityvi, bet turinys tą paneigia. Visų pirma Oskaro dienoraštis prasideda kaip autoterapija, nes rašyti jam lengviau negu kalbėti, o galiausiai verbalinė raiška praplečia jo paties suvokimo ribas. Romano autorius interviu yra užsiminęs, kad jo personažas Oskaras gimė iš dviejų realiai egzistuojančių žmonių samplaikos – Latvijos Talsų mieste gyvenančio keistuolio Oskaro, kuris išties atmintinai moka visus vardadienius, ir jo draugės sūnaus, kurio rašinėlį jis pamatęs ir pasirinkęs būtent tokią rašymo manierą.

Knygoje nutrinamos visokiausios ribos – tarp prototipų ir veikėjo, tarp autoriaus ir jo kuriamo personažo, tarp veikėjo ir visuomenės, tarp gyvenimo ir žaidimo, tarp gyvenimo ir teatro, tarp literatūros ir realybės. Gyvenimas skleidžiasi kaip pasakojimas, o pasakojimas pratęsia gyvenimą.

Man patiko paties autoriaus ir jo sukurto personažo integralumas. Čia ypač svarbu pažymėti, kad Andris Kalnozolas yra teatro žmogus, scenarijų kūrėjas, gyvenantis kaukių apsuptyje, savyje besinešiojantis daugybę personažų, todėl gali būti, kad Oskaras gimė iš jo paties vidinio poreikio atsiverti, išsisakyti. Oskaro personažas leidžia jam prabilti nuoširdžiai, autentiškai. Išpažintinis pasakojimas yra nepadailintas, nepagrimuotas, nesislapsto už kaukių, todėl labiau veikia adresatą.

Kai kuriems skaitytojams romane pritrūksta dinamikos, žvilgsnio pro platesnio kampo objektyvą, tačiau šio romano stiprybė ir yra ribota Kalendoriaus mąstymo, matymo ir judėjimo trajektorija, kuri neišsklaido prasmių ir padeda giliau pažvelgti į reiškinių esmę. Šiuolaikinėje interneto ir žinių visuomenėje, kuri yra išsklidusi į plotį ir dažnai slysta paviršiumi, toks įdėmus įsižiūrėjimas yra retas ir vertingas.

 

Pabėgimo kambariai

 

Kalbant apie kalendorių kaip laiko žymėjimo sistemą ir apie kiekvieną kalendoriaus langelį (ar lapelį) kaip konkretų laiko raiškos vienetą, kyla įtampa tarp atvirumo ir uždarumo. Uždarumo kraštutinė forma romane yra psichiatrijos ligoninė, kurioje Oskaras keletą kartų yra buvęs ir nieku gyvu nebenori ten sugrįžti, todėl ieško bet kokio išėjimo iš uždaro savo sąmonės narvo.

Niekas romane nėra statiška. Kadangi autorius yra dramaturgas, netgi daiktavardžius, kuriais yra pavadinęs kiekvieną savaitę, jis interpretuoja kaip veiksmažodžius – meilė, viltis, sapnai, šiluma. Kaip scenos žmogui, jam yra svarbu veiksmas, judesys, slinktis, siužeto varymas į priekį. Todėl kiekvienas kalendoriaus langelis yra buvusiųjų tęsinys, plėtinys, žmogaus tobulėjimo, ėjimo pirmyn maršrutas. Oskaras vaikšto apibrėžtu miestelio perimetru ir iš pradžių tarsi yra ribojamas savo sąmonės perimetro, nes nemoka artikuliuotai reikšti minčių, o iš socializacijos baimės slepiasi siauroje antresolėje, bet knygos pabaiga tą uždarumą paneigia. Nusprendęs išeiti iš savo gimtojo miestelio, Kalendorius tarsi naujai gimsta, visiškai išsirita iš visuomenės primestų normų kokono. Kiekvienos dienos langelis jam yra tarsi naujų įspūdžių ir įgūdžių vagonas, kurį prisikabindamas prie savo patirčių sąstato veikėjas turtėja, jo asmeninis bagažas plečiasi, ir tai augina jį kaip asmenybę.

 

Meilė

 

Dvi priešpaskutinės knygos savaitės vadinasi „Tikėjimas“ ir „Viltis“, o paskutinė neįvardyta, nors skaitytojas numano, kad sekant bibline asociacija ji turėtų vadintis „Meilė“. Neįvardyta, nes tai gyvenimo siekiamybė, kelionė, kuri svarbi savaime, nepaisant tikslo, nepaisant to, ar Kalendorius sutiks savo išvykusią mylimąją, ar jos nesutiks. Kaip tik dėl meilės jis ir išmoksta visus metų vardadienius, žinodamas, kad tarp daugelio vardų yra ir mylimosios vardas. Vis dėlto Kalendorius jokiu būdu nenori sužinoti, kuo vardu jo mylima mergina, nes tai viską sugadintų. Meilė išlytų kaip koks mitinis debesis, atspėjus jo vardą. Gal todėl Kalendorius mažai kalba, kad visko nesugadintų įvardydamas.

Visuomenės kritiką ir nutolimą nuo tikrųjų vertybių romane gerai iliustruoja žaidimo „Agario“ scena, kai Oskaras žaidžia kompiuterinį žaidimą su savo išrinktąja, kur vienas rutuliukas bando praryti kitą, ir jis leidžia mylimos merginos rutuliukui jį praryti, kad ji taptų didesnė ir galingesnė žaidimo (gyvenimo) lentoje. Oskaro meilė nėra savanaudiška. Be to, romane atskleistas visapusiškas humanizmas, meilė atskiram žmogui ir visai žmonijai.

 

Tolerancija

 

„Mane vadina Kalendorium“ yra knyga apie visokias autsaideriškas ir marginalias būsenas – vaizduojamas nedidelis Latvijos provincijos miestas, veikia paraščių žmogus, turintis psichinį sutrikimą, kuris tariamai susiaurina jo suvokimo horizontą ir veiklos diapazoną. Bet jis pažįsta pasaulį kitaip, atveria mums netikėtų regos kampų ir perspektyvų. Tai, kad Oskaras galiausiai išeina iš miesto, paliudija, jog visada yra įmanoma peržengti įsivaizduotas ribas ir ribotumą ir įžengti į „uždraustus įeiti kambarius“. Kalendorius Oskaro neįrėmina, kaip tik atvirkščiai – vaikinas pats pratęsia kalendorių, žengdamas į naujus metus ir pradėdamas naują savo asmenybės ciklą.

Galima sakyti, Oskaras romane atlieka daugybę socialinių eksperimentų, kurie padeda grąžinti, integruoti į visuomenę atstumtuosius – senyvus, užmirštus ir niekam nereikalingus žmones. Jis skambina atsitiktiniais telefono numeriais ieškodamas vienišų senjorų, išklijavęs stulpus skelbimais buria aktorių trupę ir organizuoja spektaklį. Sutelkęs kitaminčius kūrybai jis apverčia lygybės, normalumo idėją, nes parodo juos kaip laisvesnius ir laimingesnius, sugebančius autentiškai linksmintis, būti savimi. Visi romano veikėjai, kuriuos Oskaras pritraukia į savo ratą, yra kuo nors nestandartiniai, ištisa keistuolių plejada. Šis romanas – tai tikra odė kitoniškumui. Realybės logika šitiems žmonėms negalioja, jie konstruoja savo pasaulį, kuriame jaučiasi patogiai. Viena iš pagrindinių romano minčių – patogus kitoniškumas.

 

Emocijos

 

Andris Kalnozolas viename interviu liudija, kad rašydamas buvo visiškai atsiribojęs nuo civilizacijos, gyveno giliame kaime, nesinaudojo net mobiliuoju telefonu, taip siekdamas labiau įsijausti į apriboto žmogaus patirtį.

Emocijų trūkumas yra vienas iš autizmo požymių, bet knygai progresuojant emocijų daugėja, Oskaras kasdieniuose įrašuose reflektuoja savo baimę, gėdą, darosi vis empatiškesnis. Ilgainiui jis susiranda vis daugiau draugų, ima laisviau reikšti mintis ir jausmus. Galima kalbėti apie emocijų raidą kaip žmogaus sveikimo požymį.

Atrodo paradoksalu, kad tik devynias klases baigęs Oskaras gilinasi į bibliotekos lentynoje pastebėtą chemijos profesoriaus Otto mokslinę disertaciją apie visuotinį atšilimą, tačiau ši tema jo akiratyje atsiranda neatsitiktinai – ji reikalinga vartotojiškos visuomenės, žudančios planetą, ir tikros, šiltos emocijos santykiui išryškinti. Ši numanoma priešprieša implikuoja, kad tik beribė žmogiška šiluma gali išgelbėti pasaulį nuo šiltnamio efekto.

 

Vertimas

 

Latviškai pavadinimo semantika yra dvejopa – „Kalendārs mani sauc“ reiškia „Kalendorius mane šaukia, kviečia“. Ir, mano galva, pirmoji reikšmė yra net svarbesnė, nes čia yra priežastingumo ryšys: visų pirma, veikėjas yra pašauktas kalendoriaus ir dėl to aplinkinių yra šaukiamas, vadinamas Kalendoriumi. Šitie niuansai lietuviškame vertime pradingsta.

Netgi vardas Oskaras latviškai gali būti svarbus romano idėjai, nes „skars“ latviškai reiškia „lies“, „prilies“. Juk Oskaras tikrai prisiliečia prie žmonių ir daiktų esmės.

Romane yra palindromų – žodžių, skaitomų atbulai. Grupės ABBA pavadinimas, profesoriaus Otto vardas, taip pat „zen“ ir „nez“. ZEN konceptas yra reikšminis (taip Kalendorius pavadina ir savo kompiuterinio žaidimo rutuliuką). ZEN yra iš Kinijos kilusi meditacijos mokykla. Kalendorius gyvena tiesiog šia diena, „čia ir dabar“, mėgaujasi akimirka, kaip pataria daugybė šiuolaikinių psichologijos guru. Apvertus „zen“ gaunamas „nez“, kuris latvių šnekamąja kalba reiškia „nežinau“. „Nez“ svarbus tuo, kad Oskaras daugybės dalykų nežino, nesupranta, bet nori pats patirti, išsiaiškinti, prisiliesti. Tam prireikia eiti prieš srovę, gyventi ir vaikščioti atbulai, bet galiausiai prie tiesos prieinama, priartėjama savarankiškai. Būtent todėl veikėjas nutolsta ir nuo dvasininko Arvydo, kuris iš pradžių jam yra vedlys ir autoritetas, inicijuodamas dienoraščio rašymą, tikrindamas ir komentuodamas dienoraščio įrašus. Nežinojimas yra Oskaro savitumo ir jo saviieškos būtinoji sąlyga.

 

Latviškumas

 

Kalnozolo kūrinys labai universalus, svarstantis visuomenės unifikacijos, susvetimėjimo, kito, kitokio atstūmimo ir socialinės atskirties problemas, todėl galima jį skaityti visiškai atsiribojant nuo latviškumo kodo ir klodo. Vis dėlto svarbu paminėti, kad vardadienių tradicija yra labai įsišaknijusi latvių kultūroje iki pat šių dienų ir gali būti interpretuojama kaip tautinis bruožas.

Taip pat teksto visumai labai svarbus posovietinio miestelio erdvėlaikis, ryškus vakarėlių karalienės Vikijos personažas, naktinio klubo scenos atpažįstamos kaip posovietinės kartos paauglystės realijos. Konkretūs veiksmo metai neįvardyti, bet iš to, kad kompiuteriai yra tik bibliotekoje, dar veikia laidiniai telefonai, nenugriautos sovietinės gamyklos, galima numanyti, kad romano veiksmas vyksta prieš gerą dešimtmetį. Niekaip nepraeinančio sovietizmo aspektui atstovauja apleistas baldų kombinatas pavadinimu „Ateitis“ ir vietinis pensininkas, kurį Kalendorius pramena Leninu, nes jis ironiškai save pavadina „senu komunistu“. Romano veikėjo išėjimą iš nykaus miestelio galima interpretuoti ir kaip jo išsilaisvinimą iš posovietiniam žmogui primestų ribotumų ir reliktų, kurie jį slegia kaip svetimo mentaliteto dangtis. Tai vis dar ne praeities, o dabarties laikas, kuris tebegyvena mumyse, todėl romane labai svarbus asmeninio pasirinkimo ir sąmoningo išsilaisvinimo klausimas.

Romano populiarumas rodo, kad šiuolaikinė visuomenė yra nesveika, vieniša, išsiilgusi tikrumo, nuoširdžių santykių, bendravimo ir tebeieškanti savojo identiteto. Kalnozolo romanas grąžina mums tikrąsias vertybes, įkūnija lėtąjį laiką, kuris dar neseniai buvo matuojamas ne šviesos greičiu, o nuplėšiamais sieninio kalendoriaus lapeliais. Be to, gyvename senstančioje visuomenėje, daugėja vaikų, turinčių visokiausių raidos sutrikimų, todėl romanas, parodantis, kad ir kitoks, iš normų ir schemų iškrintantis žmogus gali būti vertingas, jei tik mes tą jo kitybę pamatysim ir įvertinsim, sulaukia tikrai didelio atgarsio. Tokia knyga tiesiog buvo reikalinga.