Literatūra
Idant
Iš „Bevardžių akimirkų“
Raudoni pelekai
Kutena, spurda delne grobis, nelengvai įgytas. Nedidukas, saujoje telpa, bet labai geidautas. Gyveno jis kažkur, kur niekaip neįžvelgsi, nepasieksi, o dabar aš jį apžiūriu, patyrinėju. Gražus – auksu žėri, skaisčiai rausvai pasidabinęs ir spokso apvaliomis akimis. Karosiukas.
Gelbėtojas
Gyvenu, kaip sakoma, šia akimirka. Dažnai ūmiai įsiveliu į visokias kvailystes. Pagal įsitikinimus esu socialdarvinistas, mano nuomone, mažų bjaurių berniukų skęsta per mažai. Tai gali nuskambėti žiauriai, bet aš žinau, ką kalbu. Mano įsitikinimai paremti daugybės metų patirtimi dirbant paplūdimio gelbėtoju Ruisalo saloje.
●
(Susituokėm lapkričio keturioliktą, bet netempėm net iki mėnesio pabaigos. Man santuoka atrodė lygiai dviem savaitėm per ilga.) Susipažinom Pampame, kai po darbo su chebra užėjom aliuko. Jis įėjo, ir man iškart susišvietė, kad šitas bičas sukurtas man. Į vakaro pabaigą nuėjau prie jo stalo ir pasakiau: eik tu šikt. Paskui grįžom pas mane ir nuo tada nebegalėjau to bičo iškrapštyt.
Gyvenimo slinksmas vasario mėnesį
Šiąnakt pirmąkart gyvenime šitaip sapnavau žvaigždėtą dangų. Rodos, žiūrėjau pro šiaurinį langą, kuris buvo horizontalus ir ilgas, ir mačiau žvaigždžių prigrūstą dangaus ruožą. Žvaigždės buvo didžiulės, lyg apimlios, spindinčios, bet nemirksinčios. Užtat virpėjo patsai keisto mėlynumo dangus. Kai penktą atidariau balkoną, balkšvoje ūkanoje vos spingsojo viena kita žvaigždelė, o visą dangų savo pieniais buvo užpylusi mėnulio pilnatis…
Putplasčio girgždesys arba agurkai knygų mugėje
Pagrindinis mano, kaip dailininko, darbas buvo iš putplasčio pjaustyti raides. Vėliau, nudažęs raudonai, ant kartono lakštų iš jų klijavau įkvepiančius šūkius apie tarybų liaudies valią ir ryžtą – jais buvo apkabinėtos patalpos sienos.
Knygų mugė ir Kempino paroda
Žilvino Kempino parodos „Portretai-fosilijos“ atidarymas MO muziejuje: Laima Kreivytė kalbina autorių ir kuratores. Viena iš pirmųjų dalyvių, Sandra Straukaitė, pasakoja dariusis kaukę dukart – pirmąjį ją ištikusi egzistencinė baimė. Tikėtina, nes proceso metu vamzdeliai kvėpuoti įstatomi į nosį, veidą tirštai užliejant gipsu.
Knygos, padėjusios ištverti žiemos miegą
Lietuvių autoriai pripratę virkauti, kad jų knygos nesulaukia recenzijų. O kiek recenzijų apie kolegų knygas yra parašę patys?.. Ar čia per „juodas“ darbas, nevertas jų šviesių kūrėjų akių ir atitraukiantis nuo didingo talento panaudojimo tikslo? Tada išeitų, kad jį dirbti gali tik visokie kūrybinių gabumų stokojantys kvaišeliai. Ar tikrai reikia, kad tokie rašytų jūsų knygų recenzijas?..
