Gelbėtojas

 

Jaakko Yli-Juonikasas (g. 1976) – suomių prozininkas ir vertėjas; šalyje prestižinių Kalevi Jäntti ir Jarkko Lainės literatūrinių premijų laureatas. Tiek tekstams, tiek autoriaus personai būdinga žaismingumas, absurdiški eksperimentai. Prozoje dažnai ryškios paranojos, okultizmo, neįveikiamos biurokratijos temos, tekstams būdingos iškreiptos metaforos ir komiški, net groteskiški pjūviai. Kaip rašoma oficialioje autoriaus biografijoje leidyklos interneto svetainėje: „Anot vieno buvusio Suomijos ministro, Yli-Juonikaso kūryba primena prisiliuobusį Kafką. Dabartiniai ministrai autoriaus tekstų nekomentuoja.“

Čia publikuojamas apsakymas Rantavahti – iš debiutinio novelių rinkinio „Naujos grėsmės“ (Uudet uhkakuvat, 2003).

 

Maždaug už dvidešimties metrų į upę įkrito į rupūžę panašus berniukas. Padėjau limonado butelį į šalį ir nuskubėjau prie jo. Prie pat kranto kryptelėjo kulkšnis, ir aš žavingai stačia galva įvirtau į vandenį. Tą akimirką jau buvau pradėjęs gailėtis savo skubėjimo.

Gyvenu, kaip sakoma, šia akimirka. Dažnai ūmiai įsiveliu į visokias kvailystes. Pagal įsitikinimus esu socialdarvinistas, mano nuomone, mažų bjaurių berniukų skęsta per mažai. Tai gali nuskambėti žiauriai, bet aš žinau, ką kalbu. Mano įsitikinimai paremti daugybės metų patirtimi dirbant paplūdimio gelbėtoju Ruisalo saloje.

Įšokęs į upę jau nebegalėjau trauktis. Sugriebiau berniuką ir iškėliau jo galvą į paviršių. Kadangi išsisukau kulkšnį, nebesugebėjau išsiropšti ant akmeninių pakrantės laiptų. Ten jau spėjo susirinkti minia. Žmonės iškėlė mus ant kranto.

Viskas buvo kur kas nemaloniau nei paplūdimy. Vanduo buvo nešvarus, skaudėjo kulkšnį. Ją išsisukau todėl, kad upės pakrantė stati. Paplūdimyje taip niekad nebūtų nutikę.

Daugelis turbūt stebisi, kaip socialdarvinistas gali dirbti gelbėtoju. Šie įsitikinimai susiklostė pamažu. Paplūdimys – tai groteskiško bjaurumo sankaupa. Treniruoti kūnai – visų bjauriausi, nes jie labiausiai apnuoginti.

Gelbėtoju dirbu iki šiol. Tačiau dabar tai darau vedamas ypatingo gailestingumo. Nelaimės jūroje ištiktas idiotas nė nenutuokia, ką statau ant kortos. Aukotis dėl mylimo dalyko – pigu ir paprasta. Tačiau retas aukojasi dėl to, ko neapkenčia. Išduoti savo įsitikinimus, – jeigu tikrai jais tiki, – visad yra didelis įvykis.

Išgelbėtas berniukas atsipirko išgąsčiu. Atsisėdom pakrantėje, kol minia tuo tarpu šurmuliavo iš palengvėjimo. Berniukas verkė, artimieji atsitūpę jį ramino. Kažkas atnešė mums šiltų pledų, žmonės tapšnojo man per nugarą. Priėjusi padėkoti berniuko mama apkabino mane su ašaromis akyse. Kulkšnis tino ir pūtėsi, kaip ir mano neapykanta.

Iš esmės šiuo atveju nenutiko nieko ypatingo. Savo darbe daugybę kartų susidūriau su panašiomis situacijomis. Tačiau paplūdimyje galėjau išvengti padėkų sakydamas, kad paprasčiausiai dirbau savo darbą. Tačiau čia, prie upės, tapau nesavanaudiškos meilės artimajam pavyzdžiu. Negana to, išsisukau koją, taigi negalėjau tiesiog pabėgti. Sunku buvo išsisukti iš tokios nemalonios situacijos.

Nuotaika buvo sugadinta. Vos prieš porą minučių drybsojau ant seno rankšluosčio su Samantos Foks atvaizdu, gurkšnojau limonadą ir dairiausi į žmones. Vaizdavausi, kaip iš pakrantėje augančio ąžuolo lajos leidžiasi virvės kilpa ir po vieną išgaudo visus tuos šiknius. Kilpa užsinerdavo ant kiekvieno, į kurį tik bakstelėdavau mintyse. Saugos virvė. Dabar visi tie šikniai spietėsi aplink mane melsdami dėmesio. Jie niekad nepateks į dangų.

Kol žmonės dėkojo ir tapšnojo man per nugarą, aš keikiau savo kvailą gelbėtojo refleksą. Kodėl turėjau pasielgti taip neapdairiai? Vaikystėje kartą pieštuku prilupau klasioką taip, kad tas atsidūrė ligoninėj – ir vien todėl, kad Leo pasiūlė. Idėja skambėjo visiškai beprotiškai, kol pamačiau klasioką nualpusį ant valgyklos grindų. Tas pats žaidimas tęsiasi iki šiol.

Naktį ir ankstyvą rytą paupy maloniai ramu. Vasarą įpratau čia miegoti. Kasryt mane pažadina šiltas automatinio vejos purkštuko dušas. Miestas dar miega, o mes, svajų karžygiai, jau ruošiamės kovai. Sugaunu ežį, išsišukuoju juo plaukus ir atsikeliu pasitikti naujos dienos.

Ligoninėje praleidau porą dienų. Dalinausi palata su turku berniuku vardu Marekas, jam operavo rankos nykštį. Jam irgi teko gulėti ligoninėje. Jam tai atrodė nesąmonė.

Vis dar buvau prastai nusiteikęs. Iš tiesų nesupratau, kodėl incidentas prie upės mane taip suerzino. Matyt, tai buvo kažkas pernelyg asmeniško. Paplūdimyje viskas kitaip. Atlieku sąmonės netekusiam žmogui dirbtinį kvėpavimą, nors lygiai taip pat galėčiau perpjauti gerklę.

Pirmadienį mane aplankė išgelbėtas berniukas su šeima. Jų veidai švytėjo iš dėkingumo ir susijaudinimo. Žinoma, kad su savo nuspurusiu Samantos Foks rankšluosčiu ir rožine kepure su snapeliu atrodžiau kaip paslaptingas nepažįstamasis. Jie turbūt manė, kad aš – angelas sargas.

Mano išvaizda dažnai kelia nuostabą. „Dažnas turbūt stebisi.“ „Manęs dažnai klausia.“ Iš tikrųjų „dažnas“ ir „dažnai“ paprastai reiškia du žmones ir du klausimus.

Šeima atnešė gėlių ir brangaus vyno butelį. Nebegeriu alkoholio, nes savo jau išgėriau. Svečių akyse dėl to atrodžiau tik dar šventesnis. Kažkodėl jie vadino mane Vikingu.

Jie norėjo viską apie mane sužinoti. Papasakojau, kad dirbu gelbėtoju. Kad gelbėti gyvybes tėra kvailas refleksas. Ir kad, nepaisant išvaizdos, iš tiesų esu paprastas suomis. Šitai svečiai, be abejo, palaikė šventu kuklumu.

– Tavo darbas turbūt nepanėšėja į „Gelbėtojų“ serialą, – juokdamasis pasakė šeimos tėtis.

– Anaiptol. Tiesą sakant, mano darbas iš esmės nesiskiria nuo serialo, – atsakiau kuo rimčiausiai.

Šeima nė kiek nesutriko. Atskleidžiau ne visą tiesą. Mūsiškiai gelbėtojai saugoja gyvybes, amerikiečiai – kūnus.

Išėjome į ligoninės kavinę. Vis dar vaikščiojau su ramentais. Svečiai baisiai norėjo pagelbėti atidarydami duris. Tačiau pačių sunkiausių neatidarytų net visi kartu. Man tektų padėti.

Kavinė buvo įrengta didžiulėje laiptų aikštelėje. Balkone rūkė daktarai. Užsisakėm bandelių ir kavos. Berniukas irgi gėrė kavą.

– Tai kaip laikaisi, Vikinge?

– Dar skauda koją?

– Kaip čia jus maitina?

– Yli-Juonikasas – neįprasta pavardė. Tu gal kilęs iš Laplandijos?

– Kada išleis namo?

Ilgainiui, besiklausant svečių šnekų, mano pyktis išgaravo. Apsidžiaugiau supratęs, kad jie – dar absurdiškesni už mane. Man netrukdė, kad viską, ką sakiau, jie suprato neteisingai. Tačiau jie taip darė tyčia. Pikti žmonės visad tyčia elgiasi absurdiškai. Dėl to tarp mūsų visą laiką tvyrojo maloni įtampa.

Ar gelbėtojas aprėks moterį, paglosčiusią jo marškinius?

Ar gelbėtojas bijo raidžių santrumpos DIT?

Ar gelbėtojas bijo raidžių santrumpos CND?

Į kavinę įėjo ilgaplaukis gydytojas paskaityti laikraščio. Kai atsisuko į mus, supratom, kad po baltu gydytojo chalatu mūvėjo vien mėlynus apatinius ir vilkėjo marškinėlius.

– Gal čia koks pabėgęs pacientas? – sušnabždėjo šeimos mama.

– Vargu, – sušnabždėjo tėvas. – Jie taip rengiasi operacinėje.

Berniukas visą laiką spoksojo į mane. Tik dabar pastebėjau, kad jis, ko gero, turėjo raidos sutrikimų. Atrodė, lyg būtų bandęs nutaisyti juokingas veido išraiškas. Kažin katrie atsirado pirmiau: kvaileliai ar klounai? Ar klounai juokingi todėl, kad mėgdžioja kvailelius? Ar kvaileliai juokingi todėl, kad primena klounus?

– Šiais laikais taip retai sutiksi tokių žmonių kaip tu, – pasakė šeimos mama. Jos balsas buvo kupinas nuoširdaus susižavėjimo.

– Aš neturiu jums ko duoti, – pasakiau.

Tai tiesa, mat prieš porą metų buvau sterilizuotas. Nebepagaminsiu nei sveikų, nei sergančių vaikų.

– Aha, tai mes turbūt jau ir eisim, – tarė šeimos tėtis, įmesdamas šaukštelį į kavos puodelį. – Bet palaikykim ryšį, gerai?

– Taip lengvai mūsų neatsikratysi, – pridūrė mama.

Tėvai atsistojo, bet berniukas buvo lėtesnis. Pajutau kylančią paniką. Norėjau bemat ištaisyti visus nesusipratimus. Negalėjo likti jokių neaiškumų. Taigi pakėliau vieną iš ramentų kaip ietį ir paleidau berniukui į burną.

 

Vertė Urtė Liepuoniūtė