Literatūra
Aktualijos
RIČARDAS ŠILEIKA Miesto paštininkai yra anonimiški pasirinktos, jiems paskirtos funkcijos vykdytojai. Miesto paštininkai – niekieno nematomi dienos vaiduokliai. Mes jų suvis nepažįstame. Todėl su jais net nesisveikiname, nepakviečiame puodelio raudonėlių arbatos. Kadangi korespondenciją – net nesukdami galvos – įprastai pasiimame iš sunumeruotų paštadėžių, tad net nerūpi, ar ją atnešė vyras ar moteris.
Dainos, kurių išmokė motina
SIGITAS GEDA 2007 metai Rugpjūčio 18, šeštadienis Išvažiuojam. Jau sukrauti lagaminai. Gandrai išskrenda po Žolinės, 24-ąją… Parneš mums besišypsančius ir išsižiojusius vaikus (iš kažkieno dainos). Po Žolinės ūmai pasikeičia visas dangaus ir žemės apšvietimas. Ką ten kalbėt apie šaltį, patraukiantį naktimis.
Gerai, kai šąla
GILBONĖ Gerai, kai šąla. Automobilis išsigąsta šalčio didelėm akim ir nė krust. Tada eini pėsčia. Laisva. Nereikia saugotis kelių chuliganų, išsiblaškiusių moteriškių, du kartus per metus automobilį iš garažo išsivarančių senukų. Skuodi sau šaligatviu ir ganai mintis. Apie leksiką. Ji susijusi su mano vyriausiąja seserimi. Kaimietė, ūkininkė, atsisakiusi ūkininkavimo, bet vis tiek nepasitraukianti nuo žemės, paukščių ir gyvuliukų, nebent tik…
Eilės. AUDRA BARANAUSKAITĖ
Pirmasis sumautas Naktį tave sapnavau. Šiandien rytą paskambinau, Bandžiau sapną papasakoti, Bet pasakodama labai jaudinausi Ir visai susimoviau.
Eilės. RAIMONDA JURČENKIENĖ
* bėga per kiemą gaidys iš po kirvio ištrūkęs po žydinčiom vyšniom raudonas kraujas trykšta į pavasario veidą gieda vyšnia bitėm kamanėm dūzgia pilnas dangus bruzdėjimo
Paukštis
ILONA JANULIENĖ Paskutinis vasario sekmadienis, o toks šaltis. Pavasariu nė nekvepia. Kieme šalia surūdijusių vaikiškų sūpynių svyruoja gluosnis apledėjusiom garbanom. Kaip koks senukas, mėgstamas paauglių. Štai ir dabar porelė išstypėlių po juo traukia dūmą. Šūkaloja, dairosi – laukia gal ko. Plačiai praveriu langą. Šalto oro banga įsibrauna virtuvėn ir, perbėgusi kūnu, tarsi plunksnas pašiaušia rankų plaukelius.
Prie kulkosvaidžio – Limonovas
MARIUS PLEČKAITIS Eduard Limonov. Nevykėlio dienoraštis. Romanas. Iš rusų k. vertė Darius Pocevičius. K.: Kitos knygos, 2010. 160 p. Ką mes esame girdėję apie Eduardą Limonovą? Homoseksualas? Politinis pabėgėlis? Disidentas? Nukvakęs, kerštingas, neprognozuojamas silpnaprotis? Viskas kartu?
Iš sodo – į pokylį
GINTARĖ ADOMAITYTĖ Kęstutis Urba. Parašyta vaikams. Straipsnių rinkinys. V.: Gimtasis žodis, 2009. 176 p. Skaitydama Kęstučio Urbos knygą „Parašyta vaikams“ patiriu dvejopą jausmą. Pirmasis – svarbiausias. Jaučiuosi taip, tarsi ir vėl skaityčiau savo mylimas knygas – tik jas, o ne Kęstutį Urbą. Grįžtu pas Hoffmanną, Pogorelskį, Stevensoną, Burnett.
Reikia pasakyti sakinį
RŪTA JAKUTYTĖ Jau? Dabar? Ar jau pripildžiau skylėtą dvasios šikpuodį, mano barzda jau barzda ar tik jauniklio gyvaplaukiai, ar žilumo užteks, kad galėčiau pasakyti vieną sakinį nesidygėdamas, jog iš burnos išlįs kas nors gašlaus, eržiliškos seksistinės mintys ir nešvankios užuominos, kurių dar nenumalšino gėda dėl maištavimo ir nusivylimas, kad mano mažas kotelis toks pats nevaldomas kaip ir kitų patinų?
Daiktų skambėjimas
DAINA OPOLSKAITĖ Jau kelias dienas viskas atrodė pernelyg permatoma, kaip stiklas. Netaisyklingais neįžvelgiamais kontūrais sukritusi net įmantri porcelianinė sesers lėlė puošniais rūbais ir keliasluoksne raukiniais apsiuvinėta atlaso skrybėlaite, stovinti ant palangės. Buvo keista ir liguistai baisu: pasirodo, nesuskaičiuojamą laiką pragyveni su tais pačiais garsais, daiktais ir žmonėmis, kasdien stovinčiais ir judančiais aplink tave savo tiksliai nubrėžtomis orbitomis, o vieną dieną…
