Literatūra

Eilės. IEVA GUDMONAITĖ

žiūriu į daugybę tuščių ikonų, ar jos verias, ar man čia sklaidytis jau laikas – gal jau laikas – jau virpa viduj mažytės mandalos, o kai sakau „gal jau laikas“, nustoja virpėt ir tada jos namas yra, todėl – ne laikas. dar ne laikas.

Eilės. RASA KUTKAITĖ 

aidas nuo molo dar nesuriškit man kojų lyg suskilusių irklų pamažu plukdau save gulintį laivo dugne staugia vėjo plėšomos žiotys irkščia virš galvos prakiurę paukščių pilvai

Visa tiesa apie jaunystę

GABRIELĖ GAILIŪTĖ Philip Roth. Apmaudas. Romanas. Iš anglų k. vertė Gabrielė Gailiūtė. V.: Baltos lankos, 2010. 190 p. Jau gerą pusmetį vienas iš pačių įdomiausių mano gyvenimo darbų mane verčia nepaliaujamai galvoti apie jaunystę: apie jos grožį, maištą, sunkumus, klausimus ir abejones.

Pasaulis, kurio nebuvo

CHRISTOPHER HOWSE Alex Butterworth. The World That Never Was: A True Story of Dreamers, Schemers, Anarchists and Secret Agents. London: The Bodley Head Ltd, 2010. 384 p. Vieną 1891 m. pavasario naktį trisdešimt vienų bedarbis prancūzas, žinomas savo motinos mergautine pavarde Ravachol, įsilaužė į grafienės de la Rochetaillée kapą ir, veltui ieškodamas brangenybių, iškratė jos yrantį kūną. Po mėnesio jis…

Rašytojas, pamėgtas neonacių

DARIUS POCEVIČIUS Vytautas Alantas. Žygiuojanti Lietuva. Publicistinių straipsnių rinkinys. K.: akcinė bendrovė „Pažanga“, 1939. Interneto paieškos sistemose įvedus Vytauto Alanto vardą ir pavardę, pirmosios nuorodos nukreipia į lietuvių neonacių portalus: ultradešinįjį „Nacionalistą-Tautininką-Patriotą“ ir antisemitinį „Šturmuotoją“ (lietuvišką 2003 m. atgaivinto Vokietijos nacių „Der Stürmer“ variantą).

Stokholmas, Paryžius, Praha

Iš gydytojos Liudos Žemaitytės (1916–1946) dienoraščio Trečiadienis, gegužės 13 d., 1936 m., Stokholmas [...] Artėjo vizito pas Jo Didenybę laikas. Nuvedė mus į rūmus. Iš oro jie nieko ypatingo, šiek tiek primena Versalį, tik kuklesni. Tačiau vidus savo puošnumu, skulptūromis veik neatsilieka nuo Versalio, gal tik mažesniam maštabe viskas.

Nervingi žmonės

Nutikimai gatvėse ir kitur REGIMANTAS TAMOŠAITIS Prisimenu, kaip Gedimino prospekte išėjau iš kavinės, kur prie kavos puodelio mąsčiau apie visokius prakilnius dalykus ir buvau lyriškai nusiteikęs. Ant kavinės laiptų pasižvalgiau į besiniaukiantį dangų, rankoje laikydamas neišskleistą skėtį. Spaudžiau jį prie krūtinės, kad nekliudyčiau praeivių.

Madlena ir aš

DAINA OPOLSKAITĖ Garbės žodis, viskas buvo labai pažįstama. Tą moterį jau buvau tikrai kažkur mačiusi. Jos švelnius veido bruožus, plonus šilkinius antakius ir perregimą dramblio kaulo spalvos odą, kuriai suvienodinti ji ieškodavo šviesiausio kreminės pudros atspalvio.

Shopping, fucking and communicating

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ Kažkurį savaitgalį netyčia pataikiau į šventę Vingio parke; vyko, regis, Žalgirio mūšio minėjimas, inscenizacija, parodomoji kariuomenės programa. Lyg pats likimas būtų paėmęs už pakarpos ir atplėšęs nuo kompiuterio ekrano; privertęs pamatyti, kad toks reiškinys kaip „šventė“ egzistuoja ne vien gadameriška, bet dar ir pašaipia postmodernistine prasme.

Visi laiškai – žirafos

AKVILĖ ŽILIONYTĖ Labas, Bairone, jauskis kaip namie – vynuogės sumestos į vonią, gulk ten ir valgyk, arbata suberta į kišenę švarko, kuris pakabintas virtuvėje ant kėdės jau visi metai, miltai batuose, irgi jau visi metai. Miltai batuose, arbata kišenėje dėl to, kad negalėjau rasti nė vieno indo, kuriuo galėčiau pasitikėti ir supilt miltus, arbatą.