Nualinti kapitalizmo

LAIMANTAS JONUŠYS

Mūsų nenuilstantys anarchistai „Š. A.“ (IV.9) pateikė verstinį tekstą „Naujasis literatūrinis herojus“. Ten aiškinama, kad literatūroje tokio herojaus nėra, bet turėtų būti, – toks žmogus, „kurio [tikrovėje] dar nėra ir kuris pasirodys vėliau“, kitaip sakant, naujasis žmogus. Negana to, kadangi tas herojus turi būti ne šiaip skaitytojams pasigrožėti skirtas, o toks, kuris paskatintų pasaulį seną išardyt ir atstatyt naujai, rašytojai raginami kurti „kolektyvinį simbolį, į kurį galėtų lygiuotis šiandienos skaitytojai“.

Daug paaimanavęs dėl masinės literatūros, kurios tekstai „suplanuoti aukštesniuose sluoksniuose“ (sovietinė propaganda visada aiškino, kad Vakarų masinę kultūrą planuoja aukštesnieji sluoksniai, idant atitrauktų liaudį nuo klasių kovos), straipsnio autorius Vasilijus Koltašovas aiškina, kad neužtenka kritinio realizmo, reikia socialistinio realizmo, šiuos terminus lengva ranka pakeisdamas kitais: „Neužtenka būti socialiniu realistu (nors šiandien tai drąsus žingsnis) – reikia tapti socialiniu avangardistu.“

Toliau mokydamas rašytojus, autorius vėl niekaip negali atsiplėšti nuo marksizmo-leninizmo kultūrinės politikos principų: „Literatūrai nepakanka atspindėti visuomenės problemas. Pažangi knyga turi parodyti pokyčių kryptį šiandien gyvenantiems žmonėms.“ O socialinis realizmas mat nors ir „griežtai kritikuoja nūdieną, tačiau nesuteikia aiškumo, kaip būtų galima keisti buržuazinę tikrovę“ (šitaip sovietinė ideologija visada aiškino, kuo Vakarų literatūros „kritinis realizmas“ atsilieka nuo „socialistino realizmo“).

Bet iš tikrųjų tokia Koltašovo geidžiama literatūra ir toks herojus seniai yra, ryškus, programinis pavyzdys – Maksimo Gorkio romanas „Motina“ (1907). Ten ne tik kritikuojama „nūdiena“, bet ir parodoma, kaip reikia „keisti buržuazinę tikrovę“, t. p. pateikiamas „kolektyvinis simbolis“, į kurį buvo galima lygiuotis. Ir buvo lygiuojamasi. Ir taip sėkmingai, kad „buržuazinė tikrovė“ iš tiesų buvo pakeista ir sukurtas kitoks, naujas žmogus. Ir tai išbandyta ne tik Rusijoje, bet ir beveik visuose pasaulio žemynuose.

Vargu ar čia reikėtų sakyti, kad naujieji „revoliucionieriai“ lipa ant to paties grėblio. Grėblio net nebėra, yra tik fantazijos ir išgvėšusios komunizmo šmėklos. Kaip rašė Cioranas: „Istorija tikrąja prasme nesikartoja. Tačiau kadangi žmogus gali susikurti tik ribotą skaičių iliuzijų, jos vis sugrįžta kitais drabužiais ir beviltiškai sutrūnijusiam šlamštui suteikia naujumo įspūdį bei tragedijos blizgesį.“

Tad, laisva krūtine atsidusę, galime palikti ramybėje laukti naujojo herojaus ne tik visus koltašovus, bet ir jų (būsimuosius) anūkus. Tačiau iliuzijos gajos, nes juk nemielas mums kapitalizmas, oi, kaip nemielas, ypač toks puslaukinis, koks yra mūsų rytinėje Europos dalyje, ir ypač per krizę. Per dvidešimt metų kapitalizmas mus nualino.

Tad štai per šią krizę daug rimtai susirūpinusių jautrios socialinės sąžinės žmonių visame pasaulyje ėmė svarstyti: va, kaip negerai pasidarė su kapitalizmu, gal dabar atėjo laikas pakeisti jį kuo nors kitkuo (tik nežinia kuo).

Taip galvojantys užmiršta, koks nepaprastai lankstus yra kapitalizmas, jis keitėsi daug kartų įvairiausiais pavidalais, o nuo savo įsitvirtinimo iki šių dienų (per du šimtus metų) pasikeitė beveik neatpažįstamai. Antra, kapitalizmas nėra doktrina. Nėra tai, kas kieno nors sugalvota ir primesta iš viršaus. Atvirkščiai, pastaruosius du šimtus metų iš viršaus, t. y. valstybinės valdžios, buvo primetama vis daugiau suvaržymų, apribojimų, taisyklių, žabojančių kapitalizmo ekscesus. Be to, šiandieninis kapitalizmas, net ir tose šalyse, kuriose sukurta didžiausia pasaulyje gerovė, yra labai įvairus – švediškasis modelis nuo amerikietiškojo skiriasi taip smarkiai, kad pirmąjį kai kas vadina „socializmu“. Bet pagal svarbiausius marksistinius kriterijus – privačią gamybos priemonių nuosavybę, privačių savininkų samdomosios darbo jėgos naudojimą ir t. t. – Švedijoje yra kapitalizmas.

Ir dar štai koks aspektas. Ir iš praeities, ir iš dabarties galima suminėti nemažai šalių, kurių ekonomika kapitalistinė, bet politinė sistema nedemokratinė. Tačiau nebuvo ir nėra tokių, kurios būtų demokratinės, bet ne kapitalistinės. Todėl, kad, norint atimti privačią nuosavybę, uždrausti privatų verslą, reikia įvesti tokią galingą represinę sistemą, kokios demokratija negali turėti iš principo – tada tai jau nebe demokratija. Tai jau diktatūra, kuri neišvengiamai kerta visus iš eilės, anaiptol ne tik kapitalistus… Bet kam gi reikia kartoti XX a. istorijos pamokas? Nebent visokiems koltašovams, kurie atsilikėlių klasėje palikti sėdėti antrą šimtmetį.

Ne tik Lietuvoje, bet ir beveik visoje pokomunistinėje Vidurio Rytų Europoje kapitalizmas ir demokratija atrodo prasčiau negu Vakaruose. Todėl, kad šie mūsų kraštai skurdesni, todėl, kad čia blogesnė verslo (ir kitokia) kultūra, didesnė korupcija, nusikalstamumas. Todėl, kad šie kraštai nuo Vakarų atsilikę ir visada tokie buvo.

Ir vėl Cioranas (kodėl gi nepacitavus dar kartą skeptiko išminčiaus) – rumunas, apsigyvenęs Prancūzijoje, žvelgdamas atgal iš Paryžiaus, parašęs: „Europoje laimė baigiasi Vienoje. Už jos: prakeikimas ant prakeikimo, nuo senovės.“

Iš tiesų ši mūsų Europos dalis nuo Vakarų buvo atsilikusi per amžius. Vokiečių gamtininkas Georgas Forsteris XVIII a. devintame dešimtmetyje kelionę iš vokiečių žemių į Vilnių taip aprašė: „patekus į Lenkiją atrodo, kad jau visai išvykai iš Europos [...]; skurdūs gyventojai, vergovės prispausti purvini kaimai; trobos ne ką geresnės už laukinių lūšnas; viskas perša mintį, kad esi nuklydęs į praeitį už dešimties šimtmečių.“

Kaip kad Sovietų Sąjungai nedavė ramybės įsikalbėtas užmojis „pavyti ir aplenkti Ameriką“, taip mes nuolat skaičiuojame, kada pasivysime Vakarų Europą, nors atsilikę nuo jos buvome šimtus, o ir tūkstančius metų.

O vilties vis dėlto yra, nes pirmą kartą istorijoje mes kartu su Vakarų Europa atsidūrėme vienoje, ekonomiškai gana glaudžioje sąjungoje ir iš Vakarų gauname daug konkrečios paramos. Dalis tos paramos iššvaistoma, nusėda kai kieno kišenėse ir ekonomiškai pasivyti Vakarus padeda tik kai kuriems asmenims bei klanams, bet dalis panaudojama sėkmingai.

Pasivyti turbūt nereikia tikėtis, bet kažkiek priartėti, prisivyti – gal ir taip. Na, gal ne tiek priartėti, kiek kokia Slovėnija (ji, beje, kaip ir Čekija, nėra į rytus „už Vienos“), bet šiek tiek… po truputį, iš lėto… Bet kas yra geriau už „naujuosius herojus“ ir jų kruvinas revoliucijas.

Komentarai / 18

  1. e.

    Pakeisčiau TIK vieną žodį – “anūkai” (į “vaikaičiai”).

  2. ktulu.

    Tik vienas patikslinimas: nuo Vienos į rytus yra Lenkija, Baltarusija ir t.t. Lietuva nuo Vienos yra į šiaurę. Ir ne vien žemėlapyje.

  3. Laimantas.

    ktulu noriu priminti, kad geografiškai Lietuva yra ne tik į šiauręs, bet ir į rytus nuo Vienos. Bet esmė čia ne tai. Šis komentatorius,regis, priklauso tai ambicingai „mokyklai“, kuri siekia priskirti Lietuvą ne Vidurio Rytų Europai, o Šiaurės Europai. Mačiau internete tokių ginčų, netgi buvo paminėtas kažkoks tarptautinis dokumentas (ar tik ne JTO), kuriame Lietuva priskiriama Šiaurės Europos regionui. Tačiau jokie dokumentai tikrovės negali pakeisti. Joks rimtas Europas istorikas, žurnalistas, politologas ir t.t. Lietuvos nepriskirs Šiaurės Europai. Dažniausiai netgi išsiverčiama be termino Vidurio Rytų, o tiesiog sakoma „Rytų Europa“, šiuo apibūdinimu apimant visas pokomunistines Europos šalis. Pvz., Britanijoje neretai kalbama apie imigraciją iš Rytų Europos – čia pirmiausia turime galvoje lenkai (nes jie sudaro daugiau kaip pusę visų imigrantų iš šio regiono), bet taip pat kiti, tarp jų ir lietuviai.
    Ir nėra čia ko piktintis. Geopolitiškai, kultūriškai ir istoriškai mes esame (Vidurio) Rytų Europos dalis. Suprantamas noras tapatintis su turtingesniais ir kultūringesniais skandinavais, bet tiesa yra ta, kad ne tik savo istorija, ne tik geografiškai, bet ir savo gyvensena bei mąstysena mes kur kas artimesni lenkams (ir net baltarusiams) negu švedams.

  4. ktulu.

    Nieko nuostabaus, kad Vakaruose iki šiol šitokie stereotipai tebėra gajūs, o buvusi posovietinė erdvė vis dar vaizduojama(si) kaip daugmaž vienalytė “Rytų Europa” nuo Berlyno iki Vladivostoko. Tai ne vien šaltojo karo padarinys, o senesnis konstruktas.
    Viskam reikia laiko. Ir mūsų pačių pastangų;)

  5. e.

    Taip, šiauriečiai susikūrė beveik optimalią civilizaciją, bet mes jais (šiauriečiais) niekada netapsime, jau vien dėl temperamento ir santykio su prietarais(t.y. religija) skirtumo. O ir nereikia. Svarbiausia generalinė linija: į Vakarus. Ir būtinai sudeginant visus buvusios tiltus su Azija.

  6. ktulu.

    Tai kad nereikia mums niekuo tapti, vėl būkim savimi.

  7. e.

    Ne, bent jau manęs tokia mūsų ‘savastis’ visai netenkina: tarybinės dešrelės, homofobija, prietarai, runkelynas, diktatūros ilgesys ir cycinai/radžiai.
    Lietuvą reikia modernizuot-vesternizuot. Čia ir dabar.
    :)Kaip tik prisiminiau Cojų: Peremen trebujut naši sercą/Peremen…

  8. ktulu.

    vesternizuot nereikia, reikia atsikratyt ysternizacijos palikimo;)

  9. e.

    :) Atkurt LDK ir sukurt savo unikalią civilizaziją? Pavyt ir pralenkt? O!:)
    Šalkauskis- cepelinai- Sabonis- bambalinis alus- vėl, švieski man vėl?

  10. katė.

    Aš bijau kelių dalykų iš Vakarų: dominuojančios gėjų kultūros, agresyvaus feminizmo, neetiško kišimosi į šeimos ir vaikų auklėjimo reikalus ir dar… Tai riboja mano laisvę rinktis. Jeigu Vakarai ir toliau eis šia linkme, bus sprogimas (jo pobūdžio negalėčiau nuspėti).

  11. e.

    Šekspyras ir Čaikovskis, sako, buvo gėjai. Tedominuoja tokia kultūra, po šimts.

  12. e.

    O Henytė ir tulpiniai – hetero, po šimts…

  13. katė.

    Man gėjai netrukdo, bet nenoriu jų diktato, kaip ir bet kokio kito.

  14. ktulu.

    tai kad dalis “e” išvardintų dalykų kaip tik ir yra ysternizacijos palikimas;) beje, ysternizacija gali atkeliauti ir per vakarus…

  15. katė.

    Man irgi labiau patiktų būti savimi. Vis vejamės, lenkiame, paliekame…Medinius langus keičiame plastikiniais, medines lenteles plastikinėm ir tt. ir džiaugiamės, kad gražėja Lietuva. Košmaras. Mes iš tų Vakarų turėtume pasiimti kažką, kas tikrai vertinga, o ne tai, kas tik iš tolo neblogai atrodo.

  16. am.

    o galbūt specifinė lietuviška savybė – ne cepelinai, bambaliai ir runkeliai, bet orumo stoka? todėl ir dairomės į kitus, tikėdamiesi, kad koks vyresnėlis brolis priglaus ir padiktuos, ką ir kaip daryti. be to, nemokam gyventi be stabų, mums jie žūtbūt reikalingi, kad ir kokios orientacijos – rytietiškos/vakarietiškos etc. – jie bebūtų

  17. e.

    O tą orumą kas, jei ne vakarietiškas individualizmas ir jų pagarba asmens laisvėms ir teisėms mums padės išsiugyt? Ir kokius stabus mums perša liberalioji demokratija? Nebent minėtasias vertybes + toleranciją ( kurios ,beje, niekada nebus per daug).
    Man tokie “stabai” tinka.

  18. am.

    minėdamas stabus, galvoj turėjau ne vertybes, o sudievintus/sukarikatūrintus asmenis iš rytų/vakarų ir ideologijas, nuvesiančias į “šviesą ateitį”, tiek rytietišką kolektyvizmą, tiek vakarietišką individualizmą. gerbiu jūsų nuomonę, bet turiu ir savo

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.