Literatūra
Stokholmas, Paryžius, Praha
Iš gydytojos Liudos Žemaitytės (1916–1946) dienoraščio Trečiadienis, gegužės 13 d., 1936 m., Stokholmas [...] Artėjo vizito pas Jo Didenybę laikas. Nuvedė mus į rūmus. Iš oro jie nieko ypatingo, šiek tiek primena Versalį, tik kuklesni. Tačiau vidus savo puošnumu, skulptūromis veik neatsilieka nuo Versalio, gal tik mažesniam maštabe viskas.
Nervingi žmonės
Nutikimai gatvėse ir kitur REGIMANTAS TAMOŠAITIS Prisimenu, kaip Gedimino prospekte išėjau iš kavinės, kur prie kavos puodelio mąsčiau apie visokius prakilnius dalykus ir buvau lyriškai nusiteikęs. Ant kavinės laiptų pasižvalgiau į besiniaukiantį dangų, rankoje laikydamas neišskleistą skėtį. Spaudžiau jį prie krūtinės, kad nekliudyčiau praeivių.
Madlena ir aš
DAINA OPOLSKAITĖ Garbės žodis, viskas buvo labai pažįstama. Tą moterį jau buvau tikrai kažkur mačiusi. Jos švelnius veido bruožus, plonus šilkinius antakius ir perregimą dramblio kaulo spalvos odą, kuriai suvienodinti ji ieškodavo šviesiausio kreminės pudros atspalvio.
Shopping, fucking and communicating
GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ Kažkurį savaitgalį netyčia pataikiau į šventę Vingio parke; vyko, regis, Žalgirio mūšio minėjimas, inscenizacija, parodomoji kariuomenės programa. Lyg pats likimas būtų paėmęs už pakarpos ir atplėšęs nuo kompiuterio ekrano; privertęs pamatyti, kad toks reiškinys kaip „šventė“ egzistuoja ne vien gadameriška, bet dar ir pašaipia postmodernistine prasme.
Visi laiškai – žirafos
AKVILĖ ŽILIONYTĖ Labas, Bairone, jauskis kaip namie – vynuogės sumestos į vonią, gulk ten ir valgyk, arbata suberta į kišenę švarko, kuris pakabintas virtuvėje ant kėdės jau visi metai, miltai batuose, irgi jau visi metai. Miltai batuose, arbata kišenėje dėl to, kad negalėjau rasti nė vieno indo, kuriuo galėčiau pasitikėti ir supilt miltus, arbatą.
Apie pažadėtojo rojaus… ugniabuvius
IMRANO ŠEIMA (III sūra)* Vardan Alacho maloningojo, gailestingojo! 109 (113). Jie nėr vienodi, – tarp rašto valdytojų yra ištikima bendruomenė: jie skaito Alacho ženklus naktį, atlieka garbinimus. 110 (114). Jie tiki Alachą ir paskutiniąją dieną, įsako tai, kas priimta, ir apsaugo nuo to, kas nepriimta.
Rytas be allegro
GINTARĖ ADOMAITYTĖ Buvau apolitiška, gal penkiolika pastarųjų metų – itin apolitiška. Prieš dvidešimt metų? Ohoho. Kaip politikavau. Ir dar ankstėliau. Nuo 1988 metų lankiau visus įmanomus ir neįmanomus mitingus, sambūrius, susirinkimus. Tuomet dalyvauti man buvo svarbu.
Dainos, kurių išmokė motina
SIGITAS GEDA 2007 metai Spalio 24, trečiadienis Viena prielaida Juo daugiau verčiu (arba skaitau) prancūzų poezijos, tuo aiškiau, kad H. Radausko „Fontanas“ (1935) nėr atsiradęs tuščioj vietoj… „Iš troškulio aš mirštu prie šaltinio…“ (F. Villonas)
Eilės. AGNĖ ALIJAUSKAITĖ
Ša! prakaito lašuos sumirkytas ramiai snaudžia žvakės ūsiukas mekenančios durys įleidžia ir viskas pakvimpa – – sanctus
Eilės. HAROLDAS BAUBINAS
Rašančiai mirtį geltonai ji rašo mirtį geltonai iš Grįžulo samčio gelmės siūlai sidabro driekiasi juoduma girių bulvarais miegančio miesto žvaigždyno verpėjos tai riksmas
