TOMAS VAISETA Kenks­min­gu­mas. Tur­būt prieš še­še­rius me­tus tuo pa­čiu lif­tu lei­do­mės tri­se: Ka­le­bas, L. ir aš. Jie sto­vė­jo, aš gu­lė­jau.

ER­NES­TAS NO­REI­KA Pra­si­dė­jus keis­tiems me­džių strip­ti­zo se­an­sams, jau­čiuos įspraus­tas tarp sie­nų. Jos vis ban­do su­ar­tė­ti, vie­na ki­tą su­šil­dy­ti lau­žy­da­mos ma­no gy­ve­ni­mo kau­lus, o šie by­ra į ši­pu­lius ir ro­dos, kad snin­ga. Ir ne­ži­nia, ko­dėl ma­no eg­zis­ten­ci­nis taš­kas pa­ka­bin­tas ant vir­vu­tės kvad­ra­ti­nė­je sie­nų ap­sup­ty

KRIS­TI­NA TA­MU­LE­VI­ČIŪ­TĖ Re­gi­nai Bū­na die­nų, kai no­ri­si žliumb­ti, bet aša­rų, ro­dos, nė­ra. To­kio­mis die­no­mis pri­si­me­nu, ką man sa­ky­da­vo vai­kų dar­že­lio auk­lė­to­ja, kai, bū­da­ma še­še­rių, gru­pė­je nuo­la­tos aša­ro­da­vau, pa­ti ne­ži­no­da­ma ko­dėl.

PAULINA DRĖGVAITĖ Nė­ra kvai­les­nio jaus­mo, kaip lauk­ti žmo­gaus, ku­ris ne­pa­si­ro­dys.