Du veiksmai kantrybės

PAULINA DRĖGVAITĖ

Nė­ra kvai­les­nio jaus­mo, kaip lauk­ti žmo­gaus, ku­ris ne­pa­si­ro­dys.

Drą­siai me­čiau bur­tą: at­ėjau. Šeš­ta­die­ni­nis ka­vos puo­de­lis, skan­di­nant akis kny­go­je, kad iš­veng­čiau tų ap­link be­sė­din­čių, kle­ke­tuo­jan­čių, ap­ta­ri­nė­jan­čių pra­ėju­sios nak­ties guo­lius ir kle­jo­nes. Aš ne Vla­di­mi­ras ir to­li gra­žu ne Est­ra­go­nas, ne­tu­riu dvie­jų veiks­mų kan­try­bės, imu ne­kan­triai bil­sno­ti į sta­lą ir žval­gy­tis pro lan­gą, na kur­gi tu. Ne­jau­gi vėl? Tie­sa, ka­va pui­ki. Juo blo­giau jam, kad ne­at­ei­na.

Nie­ko ne­nu­ste­bin­si. Šim­tą­syk iš­gy­ven­ta. Va­sa­rą lū­ku­riuo­ji Ka­ted­ros aikš­tė­je, puo­la­ma ba­lan­džių ir vo­kie­čių tu­ris­tų, ran­ko­se gniauž­da­ma Be­res­ne­vi­čiaus eseis­ti­ką tar­tum sky­dą (svar­bu tu­rė­ti kur pa­slėp­ti akis). Re­gis, ei­tum, bet ne. Var­pams iš­mu­šus vi­dur­die­nį, su­si­ren­ki oru­mo li­ku­čius ir pa­si­ša­li­ni. Tuk, tuk, tuk į me­dį tris kar­tus – dau­giau nie­ka­da…

Dės­nis – kaž­kas, kas daž­nai kar­to­ja­si ir nuo ta­vęs ne­pri­klau­so. Pa­grin­di­niai kom­po­nen­tai: re­gu­lia­riai tik­ri­na­mas laik­ro­dis, ner­vin­gas grin­di­nio bil­sno­ji­mas ba­tų kul­nais, be­si­vai­de­nan­tis žings­nių ai­das, ta­ba­kas ran­ko­se, deg­tu­ko žybs­nis, kny­ga, at­si­dū­sė­ji­mai.

Dės­nis – kaž­kas, ką te­ga­li ana­li­zuo­ti ir pa­klus­ti, ne­svar­bu, mėgs­ti tu jį ar ne­mėgs­ti, bet sta­tis­ti­ka ro­do, kad ne­svar­bu, kiek kar­tų keis­tum sa­vo mėgs­ta­mas spal­vas ar me­tų lai­kus, re­gu­lia­riai lip­si ant tų pa­čių grėb­lių ir nie­ko ne­ga­lė­si pa­da­ry­ti, tik be­vil­tiš­kai skės­čio­ti ran­ko­mis ir klaus­ti: ko­dėl aš?

Dės­nis – …

Bet vis­gi ko­kia tai kli­šė: ro­man­ti­nių ko­me­di­jų sce­na­ris­to koš­ma­ras. Daž­nai pa­gal­vo­ju, kad bū­tent fil­mai su lai­min­go­mis pa­bai­go­mis ir pui­kiai be­si­klos­tan­čiais san­ty­kiais mums įdie­gė min­tį, kad vis­kas taip ir vyks­ta. Gal­būt mer­gi­na ir nė­ra to­bu­lai gra­ži, bet vis­ką at­per­ka jos vi­di­nis pa­sau­lis. Vy­ru­kas gal­būt nė­ra toks rim­tas, bet, vos ją pa­ma­tęs, iš­kart per­pran­ta si­tu­a­ci­ją. Ber­niu­kas su­tin­ka mer­gai­tę, ši dro­viai nu­si­šyp­so, juo­du su­si­ka­bi­na ran­ko­mis ir dings­ta to­lu­mo­je. Su­prask, gy­ve­no il­gai ir lai­min­gai. Ma­no ma­ma klau­sia: ar pa­ste­bė­jai, kad vi­sos pa­sa­kos bai­gia­si ves­tu­vė­mis? Taip yra dėl to, kad bū­tent ta­da pra­si­de­da gy­ve­ni­mas. Jei­gu Ro­meo ir Džul­je­ta bū­tų nors sy­kį su­sė­dę pa­do­riai pa­va­ka­rie­niau­ti ir pa­žiū­rė­ti va­ka­ro ži­nių, bū­tų ne­abe­jo­ti­nai su­si­gin­či­ję, kam plau­ti in­dus, o kam iš­ves­ti šu­nį. Ką ir kal­bė­ti apie ne­iš­ven­gia­mą ry­tą po. „Na ir ko­dėl va­kar tu man at­ro­dei toks gra­žus?“

Taip, ki­nas daž­nai ig­no­ruo­ja mus, ne­lai­min­gus re­a­liuo­sius, be­si­šlais­tan­čius mo­no­to­niš­kais ša­li­gat­viais. Go­dzi­la šiaip sau juk ne­puo­la. Wo­o­dy Al­le­nas skun­dė­si, kad tu­ris­tai, at­va­žia­vę į jo nu­my­lė­tą­jį Niu­jor­ką ir ne­ra­dę Man­ha­ta­no ele­gan­ci­jos, ma­ty­tos fil­muo­se, skun­džia­si, esą jis kal­tas dėl šios iliu­zi­jos. Aš pui­kiai su­pran­tu mie­lą­jį aki­niuo­tą neu­ro­ti­ką. Jei­gu rei­kė­tų kur­ti fil­mą apie Kau­ną, gro­tų auk­si­nių lai­kų džia­zas, kauk­šė­tų mo­te­rų kul­niu­kai ir lais­vai lie­tų­si vy­nas – nė la­šo mik­ro­ra­jo­nų ar drau­giš­kų tre­nin­guo­čių, be­siū­lan­čių smū­gį dan­tys­na. Toks jau tas ma­no Kau­nas, ne­py­ki­te.

O gal­būt tai – at­min­ties dul­kių su­kel­tas ide­a­liz­mas? Pa­ma­žu pa­mirš­tu vi­sa, kas ten bu­vo blo­ga, te­lie­ka sal­dus sko­nis, ta­riant sa­vo mies­to var­dą. Kas­ryt, ei­da­ma į pa­skai­tas, ne­ju­čia su­si­mąs­tau, koks šian­dien to­li­mas jo dan­gus. Kaip no­rė­čiau rink­ti kaš­to­nus Ro­tu­šės aikš­tė­je ir žais­ti duo­bė­tų gat­vių sla­lo­mą. Va­žiuo­ti lau­kais (gar­siai gro­tų DDT, ge­riau­sia ru­dens mu­zi­ka), nie­ko ne­kal­bė­ti ir tie­siog ste­bė­ti iš­skren­dan­čių paukš­čių pul­kus. Nie­ko ne­kal­bė­ti, taip. Ty­la čia – di­džiu­lė pra­ban­ga. Bet ne, ve­ju šias min­tis ša­lin, tu čia, tai čia ir būk. Tarp dvie­jų vie­tų neper­si­plė­ši. O tarp jaus­mo?

Su­dau­žiu ba­tų kul­nais ir pur­tau na­mų dul­kes. Ly­ri­nio in­tar­po pa­bai­ga.

Ne­se­niai py­lė­mės drus­ką ant žaiz­dų, žiū­rė­da­mos We­so An­der­so­no „Mė­ne­sie­nos ka­ra­lys­tę“ – fil­mą, ku­ria­me su­kon­cen­truo­ta vi­sa, ko no­rė­jai, bū­da­mas vai­kas, bet nie­ka­da ne­pa­ty­rei. Gra­ži mei­lė, pa­bė­gi­mas, Françoi­se Har­dy pa­plū­di­my­je, ne­drą­sūs bu­či­niai ir toks ko­ne pir­mykš­čio ne­su­ga­din­to jaus­mo po­jū­tis. „Ma­no vai­kys­tė bu­vo to­kia nuo­sta­bi… li­gi tol, kol pri­va­lė­jau pra­dė­ti ben­drau­ti su ki­tais žmo­nė­mis“, – pa­si­sa­ko drau­gė. Įnir­tin­gai link­siu. Ko­lei sė­dė­jau sa­vo kam­ba­rė­ly­je ir kū­riau is­to­ri­jas, pa­rem­tas ne­nu­gin­či­ja­ma lo­gi­ka „vis­kas bus ge­rai“, tol vis­kas iš tie­sų spin­dė­jo ne­su­ga­din­tu auk­su ir si­dab­ru. Kai pir­mą­syk iš­ėjau į tra­di­ci­nį Ši­lai­nių kie­mą, ga­vau ne­gai­les­tin­gą smū­gį gal­von tin­kli­nio ka­muo­liu. „Ką, kvad­ra­to lošt ne­mo­ki?“ Kie­mo va­das, ma­no nuo­mo­ne, to­li­mas do­no Kor­le­o­nės ai­nis, tuč­tuo­jau rei­ka­la­vo duok­lės. Mer­gai­tiš­ki žai­di­mai bu­vo tru­pu­tį ki­to­kie – sal­dūs žo­džiai ir šnypš­čian­tis gy­va­čių liz­das.

Ne­su­pra­tau ši­tų dės­nių. Ma­no kam­ba­rė­ly­je penk­ta­me dau­gia­bu­čio aukš­te vis­kas vy­ko pa­gal aiš­kią lo­gi­ką: jei­gu my­li – my­li. Jei­gu ne­my­li – ne­my­li. Ir nie­kas ne­mė­to ka­muo­lių tau gal­von. Ten vy­ko he­ro­jiš­kos ko­vos su aiš­kiais ka­no­nais: au­ko­tis, gerb­ti, puo­se­lė­ti. O čia – duok­lė vien dėl to, kad gy­ve­nu jo kie­me. Bet juk rei­kia so­cia­li­zuo­tis, lin­guo­ja gal­vą gi­mi­nai­čiai. „Aš su sa­vo kie­mo drau­gais bu­vau ne­iš­ski­ria­mas“, – gi­ria­si tė­tis.

Po sa­vai­tės su­si­mu­šiau su vie­na jų, tu­rin­čia ne­nu­gin­či­ja­mą au­to­ri­te­tą. Ne­te­kau ge­ro kuokš­to plau­kų, bet įgi­jau re­pu­ta­ci­ją. Me­džiok ar­ba būk me­džio­ja­mas!

Dės­niai ne­pai­so ta­vo no­rų. Tik šį­syk, užuot žai­dę ka­muo­liais, per­ėjo­me ki­tur: šiek tiek rim­čiau ir skaus­min­giau. Gum­bas, už­dirb­tas be­žai­džiant kvad­ra­tą, gy­ja grei­čiau ne­gu ne­su­lauk­ta po­pie­tė prie ka­vos.

Kri­ti­kai kal­ti­na We­są An­der­so­ną nai­vu­mu ir cuk­ruo­tu ide­a­liz­mu – esą to­kių san­ty­kių ne­bė­ra, nie­kas ne­be­ga­li tie­siog pa­bėg­ti miš­kan ir gy­ven­ti drau­ge. Ta­čiau bū­tent dėl šio vil­tin­gu­mo, at­si­ri­bo­ji­mo nuo rė­kian­čių laik­raš­čių ant­raš­čių aš jį ir my­liu. Nai­vu­mas – pra­ban­ga. Kaip dai­nuo­ja „The Smiths“, „rei­kia va­lios bū­ti švel­niam ir mie­lam“. Leng­viau ap­si­gob­ti ci­niz­mo ša­liu ir, be­si­sle­piant po skė­čiu, ju­dė­ti nie­kur link. Taip sau­giau. Ne­skau­da.

Jei­gu ra­šy­čiau laiš­ką We­sui An­der­so­nui, pa­klaus­čiau: We­sai, ko­dėl, ne­su­pras­da­ma mū­sų ke­lių su­si­kir­ti­mų, kas­dien jau­čiuo­si kaip pa­se­nęs Bil­las Mur­ray? Ko­dėl, drą­siai me­tus bur­tą, ne­pa­si­girs­ta Françoi­se Har­dy ir mu­du ne­at­si­du­riam pa­plū­di­my­je?

We­sai? Gir­di ma­ne? Ar kas nors te­be­sik­lau­so?..

Šio­mis die­no­mis ma­ne vi­sur per­se­kio­ja kanadie­čių ra­šy­to­jo Doug­la­so Coup­lan­do min­tis, kad mums, iš­troš­ku­siems švel­nu­mo ir be­si­bai­mi­nan­tiems, jog bū­si­me pa­mes­ti, sek­sas tė­ra dings­tis gi­liai pa­žiū­rė­ti ki­tam žmo­gui į akis. Jos pud­ruo­ja­si plunks­nas, ža­viai kly­kau­ja, o pas­kui ver­kia, su­si­su­ku­sios į ant­klo­des, gi­liai pa­si­kūk­čio­da­mos ir klau­sia, ko­dėl čia taip šal­ta. Ne­su­pran­tu, kaip, pa­sie­kus to­kį in­ty­mu­mą, kad, re­gis, vi­siš­kai at­vi­rom kor­tom ty­liai ty­liai iš­tar­si sa­vo slap­čiau­sias bai­mes ir ta­ve su­pras, iš­klau­sys ir ne­pa­smerks, pra­si­len­kiam ko­ri­do­riais it ne­pa­žįs­ta­mi. Ge­riau­siu at­ve­ju ap­ta­ria­me šian­die­nos orus ar vy­riau­sy­bės po­li­ti­ką. Gal­būt net­gi nu­ei­si­me ka­vos, sa­kei, bet mu­du abu pui­kiai ži­nom, kad ry­to švie­sa yra ne­gai­les­tin­ga. Nak­ties bur­tai iš­si­sklai­do vos pa­si­ro­džius pir­miems sau­lės spin­du­liams, iš­si­slaps­to bo­he­miš­ki vel­niai. Šio mi­to kū­rė­jas tik­riau­siai pui­kiai su­pra­to ne­pa­sto­vią san­ty­kių me­te­o­ro­lo­gi­ją.

Mo­ku ble­fuo­ti. Ga­liu žais­ti šią par­ti­ją. At­lai­ky­ti ne­iš­ven­gia­mą po­kal­bį „Nu­brėž­ki­me ri­bas“. Su­dai­nuo­si­me bit­lų „Nor­we­gian Wo­od“, žvelg­da­mi vie­nas ki­tam į akis, ap­si­suk­sim ir nu­ei­sim sa­vais ke­liais.

Ry­to švie­sa yra ne­gai­les­tin­ga.

Fil­mai už­klum­pa net ne­su­si­mąs­tant: juk bū­ti­na pa­si­da­lin­ti ry­ti­ne ci­ga­re­te, kad su­tvir­tin­tum tra­pų tar­pu­sa­vio ry­šį. Taip pran­cū­ziš­ka. Wo­o­dy Al­le­nas prunkš­te­lė­tų ir ap­kal­tin­tų vi­siš­ku ele­gan­ci­jos ne­bu­vi­mu – už­spring­si pe­le­nais ir ro­man­ti­kos tar­tum ne­bū­ta. Niu­jor­kie­tis di­le­mą spren­džia ne­pa­ly­gin­ti kul­tū­rin­giau: jei­gu Al­le­no re­ži­suo­ja­mą po­rą be­vaikš­čio­jant už­klum­pa lie­tus, ži­nok, da­ly­kai tarp jų – rim­ti. Po­pie­tė Mo­der­nio­jo me­no mu­zie­ju­je ir voilà – dar vie­na rap­so­diš­kai mė­ly­na pa­si­ja…

Bė­da ta, kad šio­je ša­ly­je nuo­la­tos ly­ja. Ma­no ran­kos bai­gia su­aug­ti su skė­čiu. Ar tai reiš­kia, kad vi­sa, kas vyks­ta gat­vė­se, yra ne­pa­nei­gia­mai tik­ra? Mm, Wo­o­dy? Ar tai reiš­kia, kad, su­ti­kus, re­gis, se­niai pra­loš­tą par­ti­ją, rei­kia su­ri­zi­kuo­ti ir pa­si­ti­kė­ti? Iš­mes­ti gin­klus ir… lauk­ti?

We­sai? Wo­o­dy?

Vla­di­mi­rai?

Me­čiau bur­tą. Te­be­ly­ja ši­tie pa­kvai­šę lie­tūs. Ka­vos puo­de­liais nu­sė­tas po­kal­bis.

„Ži­nai, mu­du žiū­rė­si­me „An­glą li­go­nį“, tu ger­si rau­do­ną vy­ną, nes nuo jo tam­pi to­kia nai­viai sen­ti­men­ta­li ir bent ta­da ne­ci­tuo­ji pran­cū­zų mo­der­nis­tų, o aš deg­ti­nę, kad nors vie­nam bū­tų links­ma, ir pas­ku­ti­nį pus­va­lan­dį verk­si man ant pe­ties, ko­dėl, na ko­dėl tu­rė­jo su­duž­ti tas lėk­tu­vas, o aš te­ga­lė­siu juok­tis – deg­ti­nė ma­ne taip jau vei­kia – ir gal­būt tu pri­si­dė­si, pra­džio­je – pro aša­ras, o vė­liau iš tik­rų­jų, ir mu­du at­ro­dy­si­me krau­piai siur­re­a­lis­tiš­kai – vy­nas, kren­tan­tys lėk­tu­vai ir juo­kas.“

Slė­py­nės baig­tos.