Filosofijos šikšnosparniai
(ir apie liberalizmą)
ALEKSANDR PIATIGORSKIJ
Šie pamąstymai ne apie Angliją ir ne apie Londoną. Bet jie iš Londono. Ir tai labai svarbu, nes nėra tas pats, iš kur mąstoma, ypač kalbant apie tokį neaiškų ir abstraktų dalyką kaip filosofija. Yra vietų, iš kurių labai sunku mąstyti apie tai, kas su jomis visai nesusiję, svetima joms, nes tokios vietos tave įtraukia, apglėbia ir ką bemąstytum, mintys nuo jų nenutolsta. Viena tokių vietų yra Maskva, kita – Peterburgas, Niujorkas, manyčiau, trečia ir taip toliau. Londone yra kitaip. Čia tiesiog gyveni, nes miestas per daug išcentrinis, kad įtrauktų tave kūnu ir siela (Stendhalis kadaise taip kalbėjo apie Paryžių ir priešpriešino jį Romai). Londonas – vienas neutraliausių pasaulio miestų. Tu čia esi niekieno, o mokestis už tai: viskas čia ne tavo. Ar būta čia filosofijos? Beveik jokios. Leiskite priminti: Londonas – ne tik parkų, skverų ir puikių pastatų miestas, bet ir memorialinių lentelių miestas. Jų tūkstančiai. Eini ir matai: štai čia gyveno toks ir toks rašytojas, poetas, architektas, garsus gydytojas, keliautojas, politikas, menininkas, galiausiai feldmaršalas (ką ir kalbėti apie admirolus, mieli skaitytojai), tiktai filosofų vardai nepuošia vėlyvųjų Viktorijos laikų vilų ir prabangių namų fasadų. Visgi radau tris. Nieko apie juos neteko girdėti, tačiau ir gyvų filosofų Londone težinau kelis. Tai yra per universitetus ir mokslines draugijas susidarytų kelios dešimtys, bet jie, nors oficialiai ir vadinasi filosofais, taip prisistatyti, atrodo, gėdijasi: „Tai kad ne, aš užsiimu Aristotelio „Poetika“; „Na ką jūs, koks aš filosofas, šiuo metu rašau apie vėlyvųjų Vokietijos romantikų socialumo ir instinktyvumo sąveikos problemą“; „Iš tikrųjų aš joks filosofas, domiuosi feminizmo šiuolaikinės žiniasklaidos plėtros kontekste problema“ ir taip toliau. Žmogus, galintis aiškiai ir paprastai apie save pasakyti: „Aš – filosofas“, – Londone didelė retenybė. Toks pasakymas nuskambėtų neskoningai ir pretenzingai. Pats žinau keturis, kurie išdrįstų taip prisistatyti (aš tuomet būsiu penktas).
Ak, kaip gera Londone mąstyti filosofiškai! Apynaktį virš Londono sausai spragsėdami pasklinda tuntai šikšnosparnių (tiesą sakant – Londone nė karto nemačiau nė vieno šikšnosparnio, bet žurnalistika ir ne tokius dalykus ištveria!). Hegelis mėgdavo sakyti, esą pažinimas – tai naktinė pelėda. Šikšnosparnis – kaip filosofinė mintis. Eini vakare per ištuštėjusį Londoną, susimąstyk, tuoj išgirsi veriamą šių keistų gyvūnų čerškimą. Nors kaip metafora pelėda yra daug simpatiškesnė, abu jie reiškia slėpinį – filosofija turi savo metaforų pasaulį. Sutikite, „erelio“ vaizdinys abstraktaus mąstymo nežadina, nes yra iš valdžios ir politikos metaforų pasaulio. Tačiau kodėl „slėpinys“? Filosofinė mintis nuo pasaulio nesislepia. Priešingai, tai pasaulis nuo jos užsidaro. Pamėginkime apie jį šiek tiek pafilosofuoti, kol dar neišnyko dieviškų gotikinių rūmų ir bažnyčių kontūrai, elegantiškos ankstyvosios Londono klasikos linijos.
Pirmiausia apie pasaulį apskritai. Koks jis? Liberalus. Jei netikite manimi, apsižvalgykite. Juk tai Londonas, liberaliojo pasaulio sostinė, geografinis ir moralinis pasaulinio liberalizmo centras. Bet, dėl Dievo meilės, nepainiokite liberalizmo ir demokratijos! Demokratija – politinės sanklodos būdas. Liberalizmas – politinio, socialinio, ekonominio mąstymo būdas. Demokratiją, jeigu jos neturite, galite importuoti supakuotą ir vartoti. Liberalizmas – tai ne commodity. Arba jūs jį turite (savyje!), arba ne. Jo neišmokstama ir neišmokoma. Liberalu neįmanoma pasidaryti. Čia reikalinga dirva, atmosfera, kitaip tariant – ypatingas mentalitetas, o ne politinė ideologija. O vienintelė tokio mentaliteto susidarymo (netgi sakyčiau „gimimo“) vieta galėjo būti tiktai Anglija. Traktuojamas filosofiškai, tai yra vien kaip tam tikras mentalitetas, britų liberalizmas gali būti perteiktas viena vienintele idėja: visų žmonių visuomenės narių egzistavimo atskirumas – nuo visuomenės apskritai, valstybės ar šalies iki konkretaus „piliečio“ – ir visų šių narių suderinamumas visuomenėje, jų pakantumas vieno kitam, nepaisant jų egzistencijų skirtumo. Šitaip buvo suformuluota tokių britų liberalizmo klasikų kaip Johnas Stuartas Millis, Jeremy Benthamas (jau šiais laikais ir kitaip – Isaiah Berlino) ir kitų. Tad kartoju: liberalizmas kaip „filosofija“, o ne politinė ideologija yra grynai britiškas reiškinys. Jis yra XVIII amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus viduryje istoriškai susiformavusio mentaliteto rezultatas ir darinys, pamažu tapęs ne tik britiškos mąstysenos, bet ir britiško charakterio „psichologiniu bruožu“.
Tačiau būtent šiuo Europos „vėlyvosios Apšvietos“ istoriniu laikotarpiu liberalizmas įgijo du pavojingus varžovus, su kuriais „sugyventi“ jau vakar buvo nelengva, šiandien tapo beveik neįmanoma, o ateityje, esu įsitikinęs, jie liberalizmui taps mirtinai pavojingi.
Vieną iš jų jau minėjome. Tai demokratijos idėja. Liberalizmui ji visada kėlė sunkumų. Bet atkreipkite dėmesį į vieną labai svarbią aplinkybę: juk kontinentiniai britų liberalizmo pirmtakai – nuo Swedenborgo iki Voltaire’o – buvo atviri demokratijos priešininkai (o Frydrichas iš Prūsijos argi nebuvo savotiškas liberalas?!). Ką ir kalbėti apie amerikietiškosios demokratijos tėvus gimdytojus. George’as Washingtonas, atvežęs į Ameriką britų liberalizmo „švelniuosius daigus“, tikrai žinojo, kad chamai ir neišmanėliai, kuriems jis steigė ir tvirtino demokratinę valdymo formą, ne tik negali būti liberalai, bet ir jais niekada nebus. O „liberalas pagal intelektą“ didysis Thomas Jeffersonas gerai suprato, kad demokratija – tai neišvengiamas blogis. Kitaip sakant, ji – Amerikos ateitis. Kaip žinoma, tragiškiausias buvo Amerikos revoliucijos genijaus Benjamino Franklino likimas. Asmeniškai, psichologiškai liberalas, gyvenimo saulėlydyje jis aiškiai pamatė, kad žmogus, žmogus apskritai, – ne liberalas, kad jis (žmogus) iš prigimties yra tiesiog netinkamas būti liberalu jokioje politinėje santvarkoje, o visų pirma demokratinėje. Bet (čia jau pereiname prie antrojo liberalizmo priešo) juk ir apie visiems žmonėms bendrą prigimtį, bent jau filosofiškai, sunku ką nors pasakyti – liberalizmas visgi išaugo britiškoje dirvoje ir tapo britiškos, o ne kokios nors kitos psichologijos dalimi ir, kaip jau buvo minėta, yra neeksportuojamas, kad ir gražiausiai įpakuotas.
Paimkime Rusiją. Žinote, man lengviau įsivaizduoti kaip liberalą mongolą iš Urgos apylinkių nei Maskvos universiteto profesorių. Kaip demokratą – prašom. Kaip liberalą – niekada. Juk ir kaip reali galvosena, ir kaip savita „filosofija“ liberalizmas – visada apie tai, kas privatu ir atskira. Rusijos profesorius pasirengęs būti uoliu demokratu, nes bendras ideologinis principas šiuo atveju apibrėžtas ir suprantamas būtent kaip bendras. Kaip buvo aiškus ir suprantamas proletariato diktatūros principas ir visa kita. O rusas profesorius – kaip ir rusas pasienietis – privatumo priešas. Jam bet koks privatumas visada bus ne jo privatumas. Ir šiuo atžvilgiu jis yra daug artimesnis Hegeliui nei, sakykim, Kantui, o mūsų mongolas, vejantis nuo jurtoje kepamos mėsos šunis, palyginti su profesoriumi, būtų grynas kantininkas. Štai kodėl mūsų draugas iš Rusijos (nesvarbu, profesorius ar vagis gubernatorius) yra daug arčiau vieningos Europos nei šunis Urgos apylinkėse vaikantis mongolas.
Štai čia sparnus jau kelia antrasis liberalizmo priešininkas – globalumo, vienut vienutėlio pasaulio visiems idėja, kuri pradžioje – tegul kaip utopinė Romos klubo vizija – pasirodė kartu su laisvosios rinkos idėja, bet netrukus virto visiškai nepriklausoma didžiule fikcija. Ir tada šio, kad ir fiktyvaus, globalumo sąlygomis staiga tapo aišku: jis neturi jokios savos politinės ideologijos, tad kodėl gi nepasinaudojus liberalizmu? Tegul ir iš kitos epochos, tegul ir išaugęs kitoje dirvoje – jis vis dar tinka „laikinos ideologijos“ vaidmeniui. Stebuklingai išlikę britų liberalai tik gūžčioja pečiais: ne, tai nėra tikrasis liberalizmas, jam trūksta nuoseklumo. Niekai, – prieštarauju, – ne nuoseklumo jam trūksta, o išsilavinimo. Juk jis gimė širdyse ir protuose labai mažos grupės žmonių, išsilavinusio elito, kuris turėjo ir savo istoriją – nuo Julijaus Cezario iki George’o Bernardo Shaw, lordo Keyneso ir Winstono Churchillio. Dabartinio „pasaulinio liberalizmo“ ideologai, neįtikėtini neišmanėliai, nori, kruopščiai iš liberalizmo pašalinę religinius ir filosofinius elementus, padaryti „erzacinius pietus“ visiems, tai yra visiems tiems, kurie – dėl tam tikrų istorinių įvykių ir aplinkybių – neturi jokios ideologijos. Kitaip tariant, tiktai ten, kur nėra politinės ideologijos, liberalizmas gali tapti jos pakaitalu, nors, iš tikrųjų, jau ne liberalizmas kaip toks, o tūkstančius kartų šiandieninės politinės beprasmybės tirpale perdirbamas jo sintetinis koncentratas. Taigi, manau, dėl šios jam naujos ideologinės funkcijos liberalizmas turi visas galimybes išnykti.
Bet ką gi reiškia „neturi jokios ideologijos“? Ir ar būna taip istorijoje? Pats ideologijos nebuvimo reiškinys man yra viena įdomiausių filosofinių idėjų (būtent idėja, o ne kokia ten „problema“!). Dabartinė „neideologinė“ būklė – naujojoje Europos istorijoje ne pirmiena; nepamirškime, ideologija – irgi istorinis reiškinys; buvo metas, kai jos nebuvo (tai yra kai nerandame ideologinių tekstų), ir ateis metas, kai jos nebebus. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo pilna ideologijų (tiek „karinių“, tiek „antikarinių“), tačiau nė viena nepajėgė sustabdyti karo. Jokia politine ideologija tuomet nebuvęs britų liberalizmas tiesiog „pasiliko“, nežinodamas, kad „tiesiog pasilikdamas“ jis pats sau pasirašė mirties nuosprendį. Gerai, iki devintojo dešimtmečio šiaip taip išsilaikė liktinio fenomeno, laukiančio „naujo panaudojimo“ kitame socialiniame-politiniame kontekste, pavidalu. Bet nepamirškime: jokia idėja, jokia galvosena neišnyksta be pėdsakų. Paimkime marksizmą. Sąžiningai ištarnavęs šimtmetį kaip budinti politinė ideologija, jis buvo nušluotas nuo pasaulio politinio žaidimo scenos po gėdingos „septintojo dešimtmečio pseudorevoliucijos“ nesėkmės (kurioje, beje, jis pats beveik neatliko jokio vaidmens). Pasirodžius „globalumui“, marksizmas jau buvo pusiau susiliejęs su seniausia (greitai bus 150 metų) iš „išlikusių“ socialdemokratine ideologija.
Septinta valanda vakaro. Vakarykščiuose laikraščiuose buvo paskelbta, kad šiandien pusę septintos vyks didžiulė demonstracija „Prieš kapitalizmą ir vergišką darbą „trečiojo pasaulio“ šalyse: pribaikime imperializmo likučius!“ Trafalgaro aikštėje. Už puskilometrio nuo Nelsono kolonos matau kilometrinę – jos galo net nematyti – eilę prie teatro Lesterio aikštėje į sensacingą pjesę (prieš dvi valandas „išmetė“ tris šimtus pigių bilietų!). Daugelio eilėje stovinčiųjų atlapuose ženkliukai su demonstracijos Trafalgaro aikštėje šūkiais. Tačiau demonstracijoje jų nėra, jie eilėje į Teatrą.
Tai ir yra – veikiantis liktinis liberalizmas.
2001 m. birželis
„Неприкосновенный запас“, 2011, Nr. 76
Vertė Vytautas Kinčinaitis
