Ruduo. Purgatorium*

TOMAS VAISETA

Kenks­min­gu­mas. Tur­būt prieš še­še­rius me­tus tuo pa­čiu lif­tu lei­do­mės tri­se: Ka­le­bas, L. ir aš. Jie sto­vė­jo, aš gu­lė­jau. Gal­būt tei­sin­giau bū­tų tar­ti – tū­no­jau. Įvy­nio­tas į pa­klo­dę, iš­trauk­tą iš bal­tų po­il­sia­vie­tės pa­ta­lų. Su­suk­tas, taip, kaip į bal­tą dro­bu­lę. Iš­svie­dė pir­ma­me aukš­te ir kvyk­da­mi nu­skuo­dė laip­tais vir­šun. Be­veik dan­gun.

Ge­rai, kad pra­ga­rai vi­sa­da įren­gia­mi rū­siuo­se. Pir­ma­me aukš­te, lo­by­je, ma­ne pa­si­ti­ko bu­dė­to­ja skais­tyk­los aki­mis.

Da­bar lif­te skai­tau: kai tarp lif­to du­rų pa­kliū­va daik­tas, jos iš kar­to at­si­ve­ria. Ar tik­rai tiek ma­žai rei­kia, kad jos at­si­ver­tų. Tik vie­nos įstri­gu­sios rai­dės, kad nie­kaip ne­už­si­da­ran­čios du­rys čep­sė­tų it be­dan­tė bur­na. Skers­vė­jai, drėg­mė, geis­mas pri­min­ti, pu­vė­sio tvai­kas (vis­kas, ką dzū­kai gra­žiai va­di­na pa­gė­luo, nuo „pa­ge­lia“, su­si­ge­ria ir ge­lia) ne­trik­do­mi pra­si­skver­bia vi­dun. Ir at­si­trau­kia, kai tik nu­si­bos­ta.

Eglė Šakalytė. Miglotas kelias. 2011

Ru­de­nį nu­by­ra vi­sos rai­dės, pil­nos gat­vės sli­džių, su­mai­gy­tų, iš­te­žu­sių rai­džių, abė­cė­lių sąš­la­vos ke­lių pa­kraš­čiuo­se, no­si­nės, um­liau­tai ir apo­stro­fai lim­pa ant dan­ty­tų pa­dų, su­tru­pė­ju­sios prie­bal­sės sklen­džia oru, pus­bal­sės srū­va į ka­na­li­za­ci­jos gro­te­les, o bal­sės pa­virs­ta ba­ci­lo­mis ir iš­ban­do mū­sų troš­ki­mą gy­ven­ti. Pra­ša­lai­tės rai­dės gra­si­na pa­kenk­ti.

Baus­mės griež­tu­mas. Ši­to­kia mig­la su­tū­pė į me­džius. Pro lan­gą ma­tau bur­žu­a­zi­jos ša­bakš­ty­nus ir su­si­skliau­tu­sius gam­tos sie­ty­nus. Dan­gus ir paukš­čiai brau­na­si pro ša­kas. Ant plas­ti­ki­nio lau­ko sta­liu­ko te­be­rau­do­nuo­ja obuo­lys. Pū­van­čius dar­žo var­te­lius kaž­kas už­ka­bi­no. Per­mir­kę la­pai ant ga­ra­žo sto­go su­si­rin­ko į sek­ma­die­ni­nes mi­šias. Be­vil­tiš­kai bal­ta bur­žu­jų akis iš­di­džiai spok­so pro ša­lį.

Žvė­ry­no to­pog­ra­fi­ja – kaip su­kąs­tų dan­tų. Ka­rie­so iš­ės­to­se sky­lu­tė­se kui­čia­si žmo­nės, tar­pu­dan­čiuo­se links­ta su­sti­rę me­džiai. Ant že­mės daž­nai ap­tin­ku kri­tu­sius paukš­čius. Su­kram­ty­tus žvėr(yn)iš­kos vie­nat­vės ir abe­jin­gu­mo. Iš­kė­liau hi­po­te­zę: so­vie­ti­nės erd­vės bu­vo to­kios tuš­čios, kad paukš­čiai vei­sė­si lyg pa­mi­šę. Ga­ve­lio ro­ma­nai pri­derg­ti ba­lan­džių. Kun­čiaus ki­no už­ra­šuo­se šiukš­li­niai (sic) paukš­čiai dau­žo­si į die­nos švie­są, pra­si­skver­bu­sią ko­ri­do­riaus prie­blan­don. Ka­pi­ta­liz­mas vis­ką kom­pre­suo­ja, kom­pak­tuo­ja ir zi­puo­ja. Kiek­vie­nas ku­bi­nis oro met­ras pri­va­lo bū­ti pel­nin­gas. Tuš­čios erd­vės pri­si­pil­dė kaš­tų, lik­vi­du­mų ir mar­žų. Paukš­čiai kren­ta lyg pa­mi­šę. Ap­gau­lin­gai bal­ta bur­žu­jų akis irz­liai at­si­su­ka į ma­no lan­gą.

Iš Žvė­ry­no – į Už­upį: blan­ši­se­ri­jos pla­gia­tas kaip gy­ve­ni­mo mo­de­lis. Lyg troš­ki­mas mes­ti tai, kas bran­giau­sia, ir bū­tų man bran­giau­sia. Su­ta­pi­mų die­vas bau­džia už pik­tžo­džia­vi­mą – at­im­da­mas dar­bą, na­mus ir geis­mą.

Už­upis – tik vie­nas iš pa­pil­vės iš­trauk­tas ner­vas, ap­si­raiz­gęs ap­link saus­vy­nio kak­le­lį. Kal­vos su ap­ga­mais, ka­mi­nų liū­de­sys, ber­nar­di­nų pro­ce­si­jos, grės­min­gai prie­ka­bus An­ge­las, laip­tai pro deng­tą til­te­lį į ta­vo na­mus. Ir sve­ti­mu­mas. Ta­ve iš­lai­kan­tis ta mo­te­ri­mi. Ne­svar­bu, kas ir kaip. Ne­svar­bu, kiek at­kak­liai ir nuo­šir­džiai Su­ta­pi­mų die­vas baus­tų. Nes jo baus­mės griež­tu­mas – tai baus­mės ne­bu­vi­mas. Nes baus­mė – tai jau ry­šys, bet juk ta­vo ran­kos lie­čia – ne ma­ne, ko­jos nu­mi­na – ne ma­no pirš­tus, blaks­tie­nos mirk­sė­da­mos iš­lau­žia šon­kau­lius – ir tuos ne ma­no, juo­ku nu­tirps­ta au­sys, bet ki­tų. Tik pra­ei­ni pro ma­ne, kaip ir pro šim­tus ki­tų. Ry­šio ne­bu­vi­mas – baus­mės griež­tu­mas.

Sto­ka at­ei­nan­čių­jų į pa­gal­bą. Su Ka­le­bu skro­džia­me per vi­są skan­di­na­viš­ką Lie­tu­vą. Vieš­pats mums at­rie­kė to­kį ru­de­nį, kad leis­tų pa­si­jus­ti žmo­nė­mis. Gys­lo­mis su trom­bo­ci­tais ir leu­ko­ci­tais te­ka pa­žliu­gęs pur­vas, de­guo­nis plau­čiuo­se mai­šo­si su tirš­to­mis dau­bų ūka­no­mis, skran­džio sul­tys at­si­skie­džia šlap­dri­ba. Kas bran­giau­sia, kas iš tie­sų bran­giau­sia, lai­kau­si įsi­ki­bęs ir spjau­dy­da­ma­sis krio­kiu – nė už ką, nė už ką!

Iš­si­dre­bia­me bal­tuo­se pa­ta­luo­se (ta pa­ti po­il­sia­vie­tė, pa­ta­lai gal pa­keis­ti). Ant sta­liu­ko kliuk­si „Jack Da­niel’s“.

Per sa­vo lū­kes­čius mes ne­pa­ste­bi­me, kaip kei­čia­mės. Jei taip no­ri­me, kad tai pa­si­kar­to­tų, ku­riems ga­lams pa­si­kei­čia­me. O pa­si­kei­čia­me. Ir vie­nu me­tu, kai „Jack Da­niel’s“ te­bu­vo­me nu­gė­rę apie treč­da­lį, ma­ne ap­ni­ko min­tis, kad vis dėl­to kaž­ko vy­liau­si, ir ši­tas vy­lius ne­si­pil­do. Ga­li bū­ti, kad no­rė­jau vėl bū­ti su­suk­tas į me­džia­gi­nę pa­kuo­tę ir nu­leis­tas že­myn, pas skais­tyk­los akis.

Ne­si­pil­dė ir „Jack Da­niel’s“. Lit­ras tuš­tė­jo. Su­pra­tau sa­vo lū­kes­čius, ne­su­pra­tau, ko­dėl kei­čiuos. Ne­spok­so­jau į Ka­le­bą, net­gi vog­čio­mis, nes kai gu­li­me dvie­se bal­tuo­se pa­ta­luo­se, bet kas ga­li pa­si­ro­dy­ti dvi­pras­miš­ka. Tran­slia­vo kau­kę, fa­rus, šo­kį, bam­bą. Mū­sų ty­la, mū­sų nuo­var­gis nuo am­ži­nų­jų te­mų, mū­sų ga­lė­ji­mas ty­so­ti dvie­se bal­tuo­se pa­ta­luo­se ne­dvip­ras­miš­kai, mū­sų at­si­žeg­no­ji­mai nuo ta­len­to, Ka­le­bo at­lai­dus po­žiū­ris į ma­no lau­ki­mą (vėl, ar ne?) ir ma­no vai­kiš­kas džiaugs­mas ste­bė­ti Ka­le­bą, gun­dan­tį ke­lių rai­džių kom­bi­na­ci­jas, vy­ras mo­ters da­bar, yra do­va­na man ir staig­me­na Ka­le­bui, ko­dėl do­va­na – tik man. Ka­le­bai, to­kia šių me­tų su­ves­ti­nė, vis la­biau bi­jau ta­ve pra­ras­ti. Nes kas dar – be ta­vęs? Nes kas, jei iš tie­sų per sa­vo lū­kes­čius mes ne­pa­ste­bi­me, kaip kei­čia­mės?

Bet aš ne­si­kei­čiu, jei lif­to du­rys ir to­liau at­si­vė­ri­nė­ja – nuo vie­nos įstri­gu­sios rai­dės, ir su­trau­kia vi­są ru­dens bru­dą.

Ste­ri­lu­mas. Pro stik­lą įsi­spit­ri­ju į ta­ve, ką ten – gau­dau ta­ve. Vis pro stik­lą: aš vi­duj, tu lau­ke. Tu vi­duj – aš lau­ke. Bet stik­las – daik­tas ap­gau­lin­gas, kur tu, o kur tik švie­sų at­spin­džiai, min­čių ri­ko­še­tai, pa­są­mo­nės mi­ra­žai. To­dėl tą lai­ką, kol lau­kiau ta­vęs už stik­lo, re­gė­jo­si daug, ne vis­kas ga­li bū­ti tie­sa. Tu žvilgs­niu pa­klau­sei: ko no­ri? Aš pe­čių trūk­čio­ji­mu at­sa­kiau: ne­gi ne­aiš­ku? Ta­da tu pa­pur­tei gal­vą ir iš ta­vo plau­kų pa­ži­ru­sios šu­kės su­smi­go į ap­lin­ki­nių kū­nus. Grei­tai jie su­smu­ko ant že­mės – mir­ti­ni dū­riai į kak­tas, krū­ti­nes, tar­pu­a­kius, skran­džius, sau­lės rez­gi­nius, vie­nas ki­tas gai­va­lio­jo­si su įsmi­gu­sia šu­ke ke­pe­nų sri­ty­je. Tu ne­su­tri­kai. Ma­tyt, ne pir­mas kar­tas, kai ta­vo nei­gia­mą at­sa­ky­mą reiš­kian­tis gal­vos kra­ty­mas su­ke­lia šu­kių pliūps­nį kam nors ar į ką nors. O aš su­tri­kau, bet iš­tik­tas afek­to bū­se­nos su­ge­bė­jau iš­spir­ti mus per­ne­lyg įky­riai sky­ru­sį lan­gą ir su­šuk­ti: į Gib­ral­ta­rą? sprun­kam į Gib­ral­ta­rą? O ta­da, kaip ir pri­va­lu kla­si­ki­nė­se tra­ge­di­jo­se, nu­tū­pė deus ex ma­chi­na ir nu­skrai­di­no iki He­rak­lio stul­pų. Ką gi, kaip sa­kiau, ne vis­kas ga­li bū­ti tie­sa (deus ex ma­chi­na ga­lė­jo pa­keis­ti koks mo­der­nes­nis apa­ra­tas). Bet jaus­mą, kai tu – už stik­lo, pri­si­me­nu bū­tent taip.

Įvai­ru­mas. Vy­rai ir mo­te­rys ski­ria­si la­bai pa­pras­tai: mo­te­rys at­ei­na į šį pa­sau­lį su įgim­ta gel­mės yda. Joms tai nė­ra hi­per­tro­fuo­ta fi­zio­lo­gi­nio ar dva­si­nio gy­ve­ni­mo bū­se­na, jos ne­mo­ka šios ydos įver­tin­ti, kaip ne­mo­ka įver­tin­ti ir gy­ve­ni­mo be jos, ji tie­siog duo­ta, kaip duo­ta klau­sa, re­ga ar uos­lė, jei­gu no­ri­te, tai gam­tos pri­vi­le­gi­ja mo­te­riai, ku­rią jos dau­gių dau­giau­sia įvar­di­ja kaip ins­tink­tą, bet ne­tu­ri, ne­ga­li tu­rė­ti in­stru­men­to šiam ins­tink­tui nu­sta­ty­ti ar juo­ba jo gy­liui iš­ma­tuo­ti, kaip re­gin­ty­sis nie­ka­da ne­su­pras ak­lo­jo pa­sau­lio.

Vy­rai at­ei­na su įgim­ta gel­mės ne­tu­rė­ji­mo yda. Ir nie­ko apie ją ne­ži­no, nė ne­nu­tuo­kia tu­rį to­kią sil­pny­bę, kaip kurč­ne­by­lis ne­įsi­vaiz­duo­ja siau­čiant triukš­mą, na­tas, girgž­de­sį, bil­de­sį ir ty­lą, bet ji juos ka­muos ir pa­vers ne­vi­sa­ver­čiais ne­to­li­mo­je at­ei­ty­je, dėl ko nuo pat pra­džios ir iki pat pa­bai­gos bus tik­ro­ji, jei­gu no­ri­te, sil­pno­ji ly­tis. Bet pas­kui – pir­mą­syk – jie su­si­du­ria su mo­te­ri­mis, daž­niau­siai tai įvyks­ta dar­že­ly­je, kai žai­džia šei­mą ar dak­ta­rus, ir pa­jun­ta, ką jie, pyp­liai, ten ga­li pa­jus­ti, tik pa­są­mo­nė­je su­kir­ba, kad tu­ri kaž­ko­kią ydą, ku­ri juos pa­ver­čia be­va­liais plank­to­nais prieš mo­te­ris. Ka­le­bas tvir­ti­na, kad tai gam­tos ne­to­bu­lu­mas, jei vy­ras tam­pa vy­ru tik mo­ters aki­vaiz­do­je. O man at­ro­do, kad jis tik ap­gai­les­tau­ja, jog gam­tos to­bu­lu­mas – bū­tent toks.

Vy­rai ir mo­te­rys ski­ria­si la­bai pa­pras­tai: mo­te­rys taip ir gy­ve­na, net jei ir su­ge­ba už­čiuop­ti sa­vy smen­gan­čią gel­mę, tai vis dar at­ro­do tas pats kaip ryš­ki švie­sa į akis, kaip riks­mas į au­sį, kaip smar­vė į šner­ves, bet šiukš­tu nie­ko dau­giau, nie­ko dau­giau, kas per­ženg­tų jų na­tū­ra­lu­mo, jų gam­tos dės­nių ri­bas. O vy­rai trokš­ta gel­mės, net ne­ži­no, ko trokš­ta, bet vis dėl­to – tik gel­mės, ir vi­są gy­ve­ni­mą, li­ku­sį gy­ve­ni­mą nuo to, kai šei­mos ar dak­ta­rų žai­di­mas su­kė­lė ne­ri­mą, kar­tė­lį, frust­ra­ci­ją, jie da­ro vis­ką, kad įgau­tų tos gel­mės. Imi­tuo­tų gel­mę. Su­vai­din­tų gel­mę. Rei­ka­lau­tų gel­mės. Mal­dau­tų gel­mės. Verk­tų gel­mės. Ir vis­kas, ką gau­na, – tik fan­ta­zi­jas apie gel­mę, tik įsi­kal­bė­ji­mą apie gel­mę, tik pa­ža­dą sau – gel­mės.

Kan­ki­ni­mų ko­ky­bė. Ne­tai­syk­lin­gai su­kir­čiuo­ti rū­kai, iš ap­niu­ku­sio dan­gaus krap­no­jan­čios prie­gai­dės, ant bal­ko­no tu­rėk­lų pa­ki­bę bar­ba­riz­mai, mar­gas­pal­vė de­be­sų mor­fo­lo­gi­ja, veiks­nio žvar­ba ir ta­ri­nio dar­ga­na, pur­vais ap­taš­ky­tos įvar­džiuo­ti­nės for­mos. Kar­tą Ka­le­bo pa­klau­siau, ko­dėl žmo­nes taip sle­gian­čiai vei­kia bū­tent ru­duo. O jis, tar­si tik­rai ti­kė­tų to­kiu ele­men­ta­riu at­sa­ky­mu, pa­aiš­ki­no, kad gam­ta nyks­ta, geibs­ta, tęž­ta ir mums, be abe­jo, su­ke­lia ati­tin­ka­mų min­čių. Tar­si tik­rai ti­kė­tų to­kiu ele­men­ta­riu at­sa­ky­mu.

Vie­ną nak­tį tar­pu­dan­ty įstri­go rai­dė. Kai tarp dan­tų pa­kliū­va daik­tas, jie nė vel­nio ne­at­si­ve­ria. Lyg ta­vo geis­mas pri­min­ti apie sa­ve, pra­si­sunk­ti ir gel­ti, ne­ro­dy­ti at­si­trau­ki­mo žen­klų, tik geis­ti, geis­ti, geis­ti. Iš­bu­din­tas ne­be­ga­lė­jau už­mig­ti. Įsi­vy­nio­jau į už­klo­tą, taip, kaip į bal­tą dro­bu­lę, ir ba­so­mis nu­ta­pe­nau į vir­tu­vę, mal­dau­da­mas pra­ga­ro be dan­tų skaus­mo. Nai­viai, bet nuo­šir­džiai ding­te­lė­jo, kad ši­tą pri­mi­ty­vaus fi­zi­nio skaus­mo va­lan­dė­lę ga­liu pa­skir­ti Ka­le­bo klau­si­mui ap­mąs­ty­ti: kas yra kū­ry­ba? Gal­vo­jau, kad skaus­mas pats pa­tei­kė pa­tį pa­vir­šu­ti­niš­kiau­sią at­sa­ky­mą (kū­ry­ba – tai skaus­mas) ir da­bar, ši­tą gū­dų nak­ties tarps­nį, man pa­dės pra­si­smelk­ti gi­liau, iš­ras­ti ko­kį pa­ra­dok­są, min­ties ok­si­mo­ro­ną, ku­riuo ne­gin­či­ja­mai įro­dy­siu sa­vo iš­min­tį.

Bet nie­ko, ab­so­liu­čiai nie­ko, jau­čiau, kaip du­rys dūs­ta, bet ne­at­si­da­ro. Ir ta­da su­pra­tau, kad Ka­le­bui tu­rė­jo la­bai skau­dė­ti, jei jis pa­si­ten­ki­no anuo ele­men­ta­riu at­sa­ky­mu. Kad ir į vi­sai ki­tą klau­si­mą.

Jū­sų dan­tys – ge­ne­tiš­kai su­per­iniai, fan­tas­tiš­ki ge­nai, bet vaikš­to­te at­vi­rais ner­vais, – džiau­gė­si ar­ba bai­sė­jo­si odon­to­lo­gė. Ru­de­nį nu­tru­pa prieš­dė­liai, prie­sa­gos, san­grą­žos da­le­ly­tės, ga­lū­nės ir ap­si­nuo­gi­na šak­nys.

Truk­mė. Ta­vęs nė­ra ir ne­ga­lė­jo bū­ti. Tai tik vaiz­duo­tė ne­vy­ku­siai pa­pokš­ta­vo. Taip ne­vy­ku­siai, kad pri­si­gal­vo­jau apie ta­ve kuo įman­triau­sių da­ly­kų, ku­rių ne­bu­vo ir, be abe­jo, ne­ga­lė­jo bū­ti. Kar­tą įsi­vaiz­da­vau, kad mes su­si­ti­ko­me prie Bar­ba­ka­no. Aš ša­lau pa­stur­ga­liu ant skar­di­nio lakš­to ir min­ti­jau, ko­kiu sa­ki­niu pra­dė­ti šį su­si­ti­ki­mą. Ži­no­ma, rei­kia pa­juo­kau­ti, at­leis­ti įtam­pos va­džias, pa­de­monst­ruo­ti sa­vo pui­kų hu­mo­ro jaus­mą, net­gi tam tik­rą abe­jin­gu­mą tam, jog tu štai čia, sto­vi prieš ma­ne, ir ne to­dėl, kad vi­sai at­si­tik­ti­nai už­klu­pau ta­ve ko­kia­me skers­gat­vy ar plik­ba­ry. Kai pra­ėjus pen­kioms mi­nu­tėms po su­tar­to lai­ko tu dar ne­bu­vai pa­si­ro­džiu­si, ėmiau dve­jo­ti, ar vaiz­duo­tė ir vėl ne­pa­si­ro­dys per sil­pna ta­ve iš­kvies­ti, vėl pra­min­dži­kuo­siu pus­va­lan­dį vel­tui, taip ir ne­pa­ty­ręs ma­lo­nu­mo kvai­lai spok­so­ti į vei­dą už­den­gu­sius del­nus, ku­riais sa­kei: ne­ži­nau, ne­ži­nau, ne­ži­nau. Tu­rė­jau smar­kiau įsuk­ti vaiz­duo­tės krum­plius, kad vis dėl­to iš­vys­čiau, kaip lei­die­si ak­li­nai tam­sia gat­ve­le į su­si­ti­ki­mo vie­tą.

Pas­kui iš­si­gal­vo­jau įvai­riau­sias mū­sų pa­šne­ke­sio te­mas ir ta­vo gy­ve­ni­mo de­ta­les. Ta­čiau sal­džiau­siu šio įsi­vaiz­duo­to su­si­ti­ki­mo epi­zo­du tu­rė­jo tap­ti pa­bai­ga. Vaiz­duo­tė siū­lė ke­le­tą ga­li­mų sce­na­ri­jų, o ma­no ne per daug ra­fi­nuo­ta sie­la rei­ka­la­vo kuo dau­giau tra­giz­mo ir ro­man­ti­kos – te­gu stai­ga pra­trūks­ti rau­da ir ne­ti­kė­tai puo­li man ant kak­lo kūk­čio­da­ma: pri­ža­dėk, kad nuo šios aki­mir­kos ma­nęs ne­pa­lik­si per am­žius. Aš ap­si­mes­ti­nai su­trik­čiau, veid­mai­niau­čiau, kad to­kių da­ly­kų šiukš­tu ne­ga­liu pri­ža­dė­ti, o ir kas ga­lė­tų?! Ta­čiau vi­du­je jau bū­čiau su­by­rė­jęs į smė­lio smil­tis, dė­ko­čiau Vieš­pa­čiui ir sa­vo lem­čiai, ša­li­gat­viui, ant ku­rio su­ka­mės glė­by, ir vė­ly­vai va­ka­ro va­lan­dai, už­mas­ka­vu­siai mus nuo ap­lin­ki­nių. Bet pa­aiš­kė­jo, kad vaiz­duo­tė nė­ra pa­val­di li­guis­to jaut­ru­mo sie­lai ir va­do­vau­ja­si ki­tais dės­niais, į ku­riuos aš, pri­si­pa­žin­siu, ne vi­sai įsi­kir­tau. At­ro­do, kad vaiz­duo­tės įsup­ta­me gy­ve­ni­me nė­ra vie­tos tra­giz­mui, dra­ma­tiz­mui, ro­man­tiš­koms mi­zans­ce­noms, be­ato­dai­riš­kos mei­lės po­lė­kiui, vi­sa ap­iman­tiems su­krė­ti­mams ir li­ki­mo smū­giams. Du žmo­nės sto­vi ir dėb­so viens į ki­tą. Ar dar jie tu­ri ką pa­sa­ky­ti? Ar dar jiems rei­kia ką pa­sa­ky­ti? Ar­gi vy­ro šu­niš­ko inkš­ti­mo akys ne­nu­var­gi­no mo­ters? O jos ran­kos mos­te­lė­ji­mas nu­ei­nant ne­at­sa­kė, kad ne­lauk ma­no laiš­kų ir ge­riau ne­be­ra­šyk?

Mat vaiz­duo­tė taip pat bu­vo su­si­gal­vo­ju­si, kad mes jau ku­ris lai­kas vie­nas ki­tam ra­šo­me laiš­kus. Tei­sin­giau, vaiz­duo­tė pri­me­tė to­kį žai­di­mą: aš tau ra­šau il­ge­sin­gus laiš­kus, o tu man ki­ši rai­des į tar­pu­dan­čius – at­sa­kai trum­pais lyg kir­čiai sa­ki­niais. Kad vaiz­duo­tei ne­bū­tų nuo­bo­du, ji kei­tė ma­no vaid­me­nis nuo ro­man­tiš­kai įžū­laus tru­ba­dū­ro iki sei­lė­tis puo­lu­sio verkš­len­to­jo. Su­si­šla­viau vi­są ru­dens žo­dy­ną. Tik tu li­kai vi­suo­met la­ko­niš­ka ir san­tū­ri, nes to­kie laiš­kai tau ai­dė­jo kaip ne­rei­ka­lin­gas triukš­mas – kaž­kas pa­na­šaus į pa­lan­gių bar­bė­ji­mą nuo už­tū­pu­sių ba­lan­džių. Ži­no­ma, vaiz­duo­tė nė­ra per­dė­tai at­šiau­ri, to­dėl pro­tar­piais pa­si­gai­lė­da­vo ma­nęs. Pa­guos­da­vo, esą tau laiš­kai pa­tin­ka ir tu net pu­se lū­pų tai pri­pa­žįs­ti. Pa­gau­tas įkarš­čio ne­val­dy­da­vau sa­vo gra­fo­ma­niš­ko įsi­ūčio. Ir tik kar­tais, la­bai kuk­liais kar­tais ant ši­to lau­žo tykš­te­lė­da­vo svei­ko pro­to la­šas, kad gal jau už­teks, gal jau lai­kas su­teik­ti jai atil­sį nuo ši­tų rai­džių, sli­džių, su­mai­gy­tų, iš­te­žu­sių, la­vi­nos. Vaiz­duo­tės de­ri­niai iš­ties įman­trūs ir sun­kiai su­vo­kia­mi.

Tu gy­ve­nai tarp til­to per Ne­rį tu­rėk­lų. Ne­tu­riu ža­lio su­pra­ti­mo, kur tu slėp­da­vai­si per lie­tų ir šiau­ri­nius vė­jus, ku­rie mū­sų kli­ma­to zo­no­je nė­ra to­kie jau re­ti. Gy­ve­ni­mas tarp tu­rėk­lų ne­at­ro­do sal­dus. Taip din­go­jo­si vaiz­duo­tei. Bet ji tur­būt pra­lei­do pro akis tas die­nas, kai tu siau­tu­lin­gai laks­ty­da­vai virš til­to, po til­tu, sker­sai iš­il­gai til­to, brauk­da­ma per tu­rėk­lus pirš­tais iš­gau­da­vai iš­ti­sas sim­fo­ni­jas ir džia­zo im­pro­vi­za­ci­jas, ap­im­ta pras­tos nuo­tai­kos du­den­da­vai lyg Ka­ted­ros var­pais, to­dėl ap­lin­ki­nių na­mų gy­ven­to­jai iš nuo­sta­bos krai­py­da­vo gal­vą, kas gi to­kio nu­ti­ko, kad pa­ry­čiais pri­si­rei­kė to­kį šven­tą triukš­mą kel­ti. Nuo­tai­ka iš­syk pa­si­tai­sy­da­vo. Aš kul­niuo­da­vau per tą til­tą. Kar­tais net per­brauk­da­vau pirš­tais per tu­rėk­lus. Tie­są sa­kant, taip apie ta­ve ir su­ži­no­jau: kar­tą oras tarp tu­rėk­lų aik­te­lė­jo. Ten bu­vai tu. Smal­siu žvilgs­niu nu­žiū­rė­jai ir aki­mo­ju pra­din­gai. Ži­nau, tą­kart ir rei­kė­jo ta­ve pa­si­gau­ti. Ne­be­pa­leis­ti. Ta­da ne­bū­tum per mū­sų įsi­vaiz­duo­tą su­si­ti­ki­mą gūž­te­lė­ju­si: tai ko­dėl ne­ap­si­reiš­kei? ko­dėl ne­pa­ro­dei jo­kių žen­klų? Ty­liai prie­kaiš­ta­vai taip, tar­si aš pri­va­lė­jau iš­ma­ny­ti ko­kią slap­tin­gą žen­klų kal­bą. Bur­bė­jau apie blau­sias dė­me­les, ku­rių tan­kio­je mi­nio­je to­kia mo­te­ris kaip tu ne­ga­lė­jo pa­ste­bė­ti, net jei bū­čiau kly­kęs vi­sa ger­kle. Ne­vy­kęs tei­si­ni­ma­sis, bet ne­bu­vau lin­kęs žo­džiams skir­ti per daug reikš­mės, kai ga­lė­jau jaus­ti, kaip ta­va­ruo­jan­čios ran­kos ne­ty­čiom už­kliu­do ta­vą­sias, ste­bė­ti, kaip sun­kiai nuo že­mės ke­li pa­var­gu­sias ko­jas, nes tu jau no­rė­jai na­mo, o ne su­mau­tos ka­ka­vos, ku­rios aš dar iš­pra­šiau pa­gurkš­no­ti. Po ga­lais, trenk­ta ma­no vaiz­duo­tė, tar­si kur­tų ne man, o prieš ma­ne. Ir dar ge­lia ši­taip skau­džiai. Še­še­ri me­tai du­rys ne­už­si­ve­ria nuo įstri­gu­sios rai­dės.

Ne, ge­riau ta­vęs nė­ra ir ne­ga­lė­jo bū­ti.

___

* XIII amžiuje gyvenęs vienuolis dominikonas Etienne’as de Bourbonas rašė, kad yra septynios priežastys, dėl kurių žmogus turi bijoti skaistyklos bausmės: kenksmingumas, bausmės griežtumas, įvairumas, trukmė, sterilumas, kankinimų kokybė ir stoka ateinančiųjų į pagalbą.