CHARLES BUKOWSKI. Eilės

paukštukas

paukštukas visą vasarą sekiojo katei
iš paskos,
pokštavo, pokštavo, pokštavo,
erzino ir pūtėsi;
katė stryktelėjo ant supamojo krėslo
prieangyje ir maskatuodama uodega
kažką piktai jam išrėžė,
tik aš nesupratau ką.

vakar ji kuo ramiausiai nubidzeno keliuku
įsikandusi paukštuką, jis buvo dar gyvas –
apipešiotais sparneliais,
nuostabiais apipešiotais, spurdančiais
sparneliais,
praskėstom
tarsi
moters kojos
plunksnom.
paukštukas jau nebepokštavo,
jis maldavo, jis graudino,
bet katė,
sekdama savo šimtmečių senumo
prigimtimi,
jo nė neklausė.

mačiau, kaip ji palenda po geltona mašina,
nešina paukštuku,
pasiderėti su juo nuošaliau.

vasara ėjo į pabaigą.

literatūrinė diskusija

Markovas priekaištauja, kad kėsinuosi
į jo sielą,
bet man labiau patiktų jo žmona.

užkeliu koją ant kavos staliuko,
o Markovas sako,
aš nieko prieš, kad užkėlei
koją ant kavos staliuko,
tik jis gerokai išklibęs
ir bet kurią minutę
gali subyrėti.

kojos nepatraukiu,
bet man labiau patiktų jo žmona.

verčiau jau bendraučiau su duobkasiu
ar laikraščių pardavėju, sako Markovas,
tie laikosi bent šiokio tokio padorumo,
net jei ir nežino, kuo skiriasi
Rembo nuo žiurknuodžių.

mano ištuštinta alaus skardinė
nudarda ant grindų.

visai nesvarbu,
kad esam mirtingi,
tęsia Markovas,
svarbiausia, kad
nugyventume gyvenimą
kuo prasmingiau.

stveriu pro šalį einančią jo žmoną,
jos pasturgalis įsiremia man į pilvą,
moteriškės blauzdos ir krūtys
tiesiog nuostabios,
pabučiuoju ją.

senatvė – anoks čia blogis,
toliau postringauja Markovas,
tampi gerokai ramesnis, tik reikia
neapsigauti, neimti tapatinti ramybės ir
abejingumo, nepradėti žvelgti į jaunimą
iš aukšto vien dėl to, kad tu senis,
ir nežiūrėti į amžių kaip į išminties požymį
vien dėl to, kad esi labiau patyręs.
žmogus gali būti senas ir kvailas –
tokių yra daugybė, –
bet gali būti jaunas ir išmintingas,
tik tokių reta. žmo…

dėl Dievo meilės, nebeiškenčiau aš,
užsičiaupk!

jis pakilo, pasiėmė savo lazdelę ir išėjo.

tu jį įskaudinai, tarė jo žmona,
jis laiko tave didžiu poetu.

man jis per daug slidus,
atsakiau,
baisiai jau protingas.

ištraukiau vieną jos krūtų.
žvėriškai
nuostabus
daiktas.

suklydau

pasistiebęs ištraukiau iš viršutinės spintos
lentynos porą melsvų moteriškų kelnaičių,
parodžiau jai ir paklausiau:
„čia tavo?“

ji žvilgtelėjo ir atkirto:
„ne, jos šuns.“

po to išėjo ir nuo tada jos
nebemačiau. į savo butą ji negrįžo.
vis nueinu ten, kaskart palieku raštelį duryse.
kai vėl apsilankau, jie būna nė nepaliesti.
nuo savo automobilio veidrodžio nuplėšiu
Maltos kryželį, pririšu jį batų raišteliu
prie jos durų rankenos, palieku
eilėraščių knygutę.
kai kitos dienos vakarą čia grįžtu, viską
randu, kur palikęs.

gatvėse nuolat dairausi, ar nepamatysiu
kur karštvynio spalvos griozdo pasėdusiu
akumuliatorium ir ant papuvusio kėbulo
vos besilaikančiom durelėm.
tai jos mašina.

suku ratus gatvėmis, susigėdęs dėl savo
sentimentalumo ir galimos meilės,
ir, atrodo, tuoj
tuoj pravirksiu.

sutrikęs seniokas, vairuojantis dulkiant lietui,
klausinėjantis savęs, kur pradingo
sėkmė.

(iš rinkinio „The Pleasures of the Damned“)

dar vienas eilėraštis apie girtuoklį, ir galėsit būt laisvi

„žmogau, – tarė jis, sėdėdamas ant laiptų, –
tavo mašiną aiškiai reikia nuplaut ir išvaškuot.
galiu tai padaryt už 5 baksus.
turiu vaško, turiu skudurų, turiu visko,
ko reikia.“

daviau jam penkinę ir užlipau aukštyn.
kai po 4 valandų nusileidau,
jis vėl sėdėjo ant laiptų, tik šįkart girtas.
pasiūlė man skardinę alaus.
pasakė, kad mašina užsiims rytoj.

rytojaus dieną jis tebebuvo girtas,
tad paskolinau jam dolerį vynui.
jo vardas buvo Maikas.
antrojo pasaulinio karo veteranas.
jo žmona dirbo slauge.

kai kitą dieną nusileidau į kiemą, jis ir vėl
sėdėjo ant laiptų.
„žinai, – pareiškė jis, – žiūriu į tavo mašiną
ir mąstau, kaip viską padaryt kuo geriau.
noris, kad viskas būtų idealu.“

dar kitą dieną Maikas buvo tikras, jog netrukus
ims lyti, todėl neva ir aklam aišku, kad plauti
ir vaškuoti automobilį nėra jokios prasmės.
dar kitą dieną ir vėl buvo panašu, kad lis.
ir dar kitą.

o paskui kieme jo jau nebepamačiau.
sutikau to šmikio žmoną, ji pranešė:
„Maikas ligoninėj, visas išpurtęs,
daktarai sako, kad tai nuo girtuoklysčių.“
„klausyk, – tariau jai, – jis man žadėjo
išvaškuoti automobilį. sumokėjau jam už tai
5 dolerius.“

sėdėjau jų virtuvėj ir gurkšnojau su jo žmona,
kai staiga suskambo telefonas.
ji padavė ragelį man.
skambino Maikas. „klausyk, – pasakė jis, –
atvažiuok ir paimk mane. ilgiau čia
nebeištversiu.“

man ten nuvykus,
personalas nesutiko grąžinti jam drabužių,
tad Maikas patraukė prie lifto su
ligoninės chalatu.
įlipom į liftą, viduj stovėjo vaikis ir valgė ledus.
„vilkint chalatą iš ligoninės išvykti draudžiama“, –
pasakė jis.

„tu tik paspausk mygtuką, – atkirtau, –
o chalatu mes jau patys kaip nors pasirūpinsim.“

stabtelėjom prie parduotuvės
nusipirkt dviejų pakuočių alaus, o tada nukūrėm
namo. su Maiku ir jo žmona gurkšnojau iki
11 vakaro,
o tada grįžau į savo butą.

„kur Maikas?“ – paklausiau jo žmonos po
3 dienų.

„Maikas mirė, – atsakė, – jo nebėra.“

„užjaučiu, – tariau. – man labai gaila.“

po to lijo ištisą savaitę ir aš supratau, kad
vienintelis būdas atsigriebt už tą penkinę –
permiegoti su jo žmona,
bet ji, praėjus vos porai dienų,
išsikraustė,
o jos bute apsigyveno kažkoks
žilas seniokas.
jis matė tik viena akim ir
nuolat grodavo valtorna.
sukristi su juo į lovą aš, žinoma, nė neketinau.

tad nuplauti ir išvaškuoti mašiną
teko pačiam.

(iš rinkinio „The People Look Like Flowers at Last“)

sėkmė

blogiausia šioj vietoj
stebėti, kaip žmonės
gurkšnoja kavą
ir laukia. šliūkštelėčiau
jiems visiems sėkmės.
jiems jos reikia.
jiems jos reikia
labiau nei man.

trinuosi kavinėse
ir stebiu, kaip jie
laukia. matyt,
daugiau nelabai
turi ką veikti. musės
ropinėja aukštyn
žemyn langais, o
mes gurkšnojam
kavą ir apsimetam,
kad vieni į kitus
nežiūrim. laukiu
kartu su jais.
tupinėjant musėms
žmonės ateina ir
išeina.