Literatūra

Iranas – kita civilizacija

GENOVAITĖ BONČKUTĖ Įsivaizduokite, kad nuvykote į šalį, kurioje gatvių pavadinimai užrašyti keisčiausiais rašmenimis, žmonės užsienio kalbų nemoka, užsieniečio galite nesutikti visą savaitę, o taksistai nesupranta, kur jus vežti, ir nuveža ne ten. Šalis be turistų – tai Iranas. Gražūs persiški veidai, moterys juodom skarom. Rengdamasi ten važiuoti, netyčia sukeliu sąmyšį fotografijos paslaugų studijoje – vizai reikia nusifotografuoti su skara, bet…

Nesibaigiantis Afganistano karas

KASPARAS POCIUS Mindaugas Milinis. Afganistano kariai. Atsiminimai po trisdešimties metų: 1979–1989. V.: Knygius, 2010. 360 p. Nuo pirmojo Afganistano karo pradžios praėjo daugiau nei trisdešimt metų, o mes ten tebekariaujame.

Elgetos ir chuliganai

RIMANTAS ŽILEVIČIUS Tik grįžus iš pabėgėlių, elgetos dar nėjo. Vargšiukai kuitėsi savo gūžtose, perrinkinėjo išsaugotas lupatas. Turėjo supratimą, kad po karo retas gali atkišti sotesnį kąsnį. 1944 m. pabaigoje pasirodė Antosėlė nudžiūvusia rankele. Ji nuo naginėlių pirštine nusivalė sniegą, ilgai trepsėjo priemenėje ir, sąžiningai apsišvarinusi, pabeldė į storąsias duris.

Vytautas ir Nijolė, arba Keistas diptichas

AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ Man visuomet atrodė, kad jie yra ir labai kartu, ir – visiškai atskirai. Skirtingos, net priešingos prigimties, to priešingumo sukabinti: kraštutinis Vytauto egoizmas, egocentrizmas traukte traukė linkusią aukotis ir vienuoliškai nuolankią Nijolę. Jam reikėjo aukos, o ji gyveno aukojimosi svaiguliu.

Po devynių dešimtmečių grįžtanti Vydūno išmintis

PRANAS GERVENIS Vydūnas. Mūsų uždavinys. Fotografuotas 1921 m. leidimas. Išleido Vydūno draugija. Klaipėda: Eglė, 2010. 200 p. Kovo 11-osios proga LR prezidentei Daliai Grybauskaitei, Atkuriamojo Seimo pirmininkui prof. Vytautui Landsbergiui, Seimo ir Vyriausybės nariams Vydūno draugija įteikė po kuklią dovanėlę – naujai fotografuotiniu būdu išleistą 1921 m. išėjusią Vydūno knygą „Mūsų uždavinys“.

GINTARAS BLEIZGYS. eilėraščiai iš jonos dienoraščio

filologiją universitete baigiau maždaug prieš penkiolika metų orūs penkiolika metų su rinktiniais lietuvos poetais, buvo labai gera skaityti išeiti iš savo gyvenimo kur jis yra kuris yra mano kurišeinu kuriam gyvenime jie rašo plauko poezija kuriam mano gyvenime

Permatomas berniukas ir teismas

ŠARŪNAS KERŠYS Ką gi, klausykis, teisme, aš ilgai neužtruksiu. Gyvenau aš vasarą kaime pas seną bobutę. Ji turėjo tris karves, dvi kiaules, vištų pulką su gaidžiu ir šunį. Aš ganiau karves, bobutė virė valgį visiems sodybos gyventojams. Šalia augo gražus miškas, kurį vadinau atogrąžomis, nes liūčių metu, kai vanduo, grįžęs iš dangaus į žemę, krisdavo nuo didelių plačių paparčių lapų…

La Beauté

ODETA VILKIŠIŪTĖ Lėtai į viršų kylantys cigaretės dūmai švelnia pilkuma apniaukia Žako veidą ir jis, irdamasis seklia prisiminimų upe, pasiekia vieną krantą po kito, tai sugrįždamas atgal, tai vėl pasistūmėdamas į priekį, o kartais, lengvu rankos mostu prilietęs cigarete lūpas, sustoja ties dabarties krantine.

Meilės namai

VYTAUTAS GIRDZIJAUSKAS Po aukštu Jauniškės dangumi, vidury žalių laukų, du jauni žmonės džiaugėsi vienas kitu, buvo laimingi, radę kits kitą nepanašų į save ir užtat dar brangesnį, artimesnį. Jurgis Buitkus, „Jauniškė“ Tą dieną Ramojus buvo labai linksmas ir energingas. Ir ne tik tą dieną – per visą šią kelionę jis nenustygo savo kailyje, visur buvo pirmas, viskas jam buvo nepaprastai…

Laikrodis be rodyklių

JONAS KIRILIAUSKAS Susapnuoji mirusį tėvą. Nei iš šio, nei iš to. Na, ta prasme, kad nei jo, nei tavo gimtadienis, nei jo laidotuvių, nei mirties diena. Taip sau, per pilnatį. Susapnuoji jį prie malkinės: suskamba jo mobilusis telefonas, bet išsitraukia jis prie virvutės pririštą kišeninį laikrodį, o čia dar kaip Bergmano profesorius iš „Žemuogių pievelės“ pastebi, kad laikrodis taigi be…