Ieškokite Freudo

_{Chris Rodrigues ir Chris Garrat. Modernizmas. Įvadas. Iliustruotas gidas. Iš anglų k. vertė Marius Burokas. V.: Modernaus meno centras, 2013. 176 p.}

Tarp daugybės „-izmų“ sunku nepasimesti net ir labai įgudusiai akiai. Rasti kelią padeda gidas, šįkart vedantis skaitytoją iliustruotais modernizmo labirintais. Iškart pasufleruosiu verdiktą – iliustruotais išsamiau nei įžodintais, taigi, knyga subalansuota vizualumo mėgėjams.

Betgi pradėkime nuo pradžių. Paprastai modernizmo sąvoka aptariama meno, kultūros kontekste; plačiau apžvelgti epochinius lūžius ir įtakas mėginama retai. Rodrigueso ir Garrat įvade galima rasti ne tik Jamesą Joyce’ą, Gertrude Stein ar Henri Matisse’ą, bet ir tuo laikotarpiu gyvenusius psichoanalitikus, filosofus, politikus. Būtent tai pavadinčiau didžiausia šios knygos sėkme, dėmesio vertu pasirinkimu: keliami klausimai apie Freudo įtaką modernizmui, jo teorijų santykį su Kafkos, Dalí, Magritte’o kūryba; nepamirštamas Pirmojo pasaulinio karo, totalitarinių režimų poveikis. Žinoma, informacija pateikiama glaustai, fragmentiškai – nes kaipgi kitaip tilptų į mažus knygos puslapius. Smalsesniam skaitytojui jos gali pasirodyti per mãža, nuodugnesniam žinojimui šio gido tikrai neužteks.

Tad ar „Modernizmas“ patenka į tarp, atskiriantį glaustai nuo paviršutiniškai? Mano manymu, taip, nes tiksliau apibrėžti šio leidinio vietą informatyvumo hierarchinėje sistemoje būtų sudėtinga. Jis gana išsamus, kad supažindintų su svarbiausiais modernizmo aspektais ar bent jau žinomiausiais vardais; tiesa, šalia vardų dažnai pasigendu argumentacijos, kodėl pasirinkta būtent ši asmenybė, abstraktaus fragmentiško tarstelėjimo užtenka tikrai ne visuomet.

Užtat neabejotinai pakanka vizualios idėjų raiškos rezultatų. Veikiausiai prieš paimant į rankas šį gidą derėtų nusiteikti ne skaityti, o sklaidyti. Tuomet gal ir baigtinis efektas būtų geresnis, įsimintinesnis. Imkite gidą ir sklaidykite, modernizmu besidomintys, skubantys komiksų, grafikos ir kitokių menų mėgėjai.

___

Edgar Hilsenrath. Nacis kirpėjas. Romanas. Iš vokiečių k. vertė Teodoras Četrauskas. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. 440 p.

Viena įdomiausių praėjusių metų literatūrinių naujienų – išverstas žydų kilmės vokiečių rašytojo Edgaro Hilsenratho satyrinis romanas „Nacis kirpėjas“. Autorius, kaip ir knygos herojus, yra gyvenęs tiek Izraelyje, tiek Vokietijoje. Geografiškai ir istoriškai nutolusios valstybės romane veikia kaip skirtingų tapatybių centrai, kuriuos sujungia profesionalaus kirpėjo ir ne ką mažiau profesionalaus žudiko asmenybė.

Kandžiai papasakota istorija

Skaitant istorinio pobūdžio literatūrą dažniausiai neima juokas. Tai, kas buvo, atrodo didžiai baugu, neretai sunkiai suvokiama žvelgiant iš šių dienų perspektyvos. Hilsenrathas pasakoja apie Antrąjį pasaulinį karą, Holokaustą – vieną žiauriausių kada nors įvykdytų nusikaltimų. Jis rašo apie tai šmaikščiai, kandžiai, ironijos per maža nepasirodys, o per daug – gali. Tačiau pavojaus persisotinti ironiškomis įžvalgomis nebelieka tuomet, kai žvelgi į praeitį šiek tiek kitaip, atsargiau, kai skaitai fikciją, kaip galėjo būti, o ne neginčijamą istorinį liudijimą. Tiesą sakant, kategoriško buvo šiame pasakojime išvis nėra; Maksas Šulcas, pagrindinis veikėjas, kalbantis apie praeities nutikimus, pats nuolatos abejoja jų tikrumu: „Aš tikrai nesapnavau, nors ir nesu visai tikras. O kas yra tikra šiame gyvenime? Ar aš esu aš? Ar tai tikra?“ (p. 213); „Šmėklų laivas! „Egzitas“! „Prisikėlimas“! Prisimenate? Vaiduoklis tas laivas. Kaip ir gyvenimas. Egzistuoja jis ar neegzistuoja? Buvo jis ar nebuvo? Ar viskas buvo tik sapnas?“ (p. 408)

Sapnas tai ar ne, skaitytojui reikės nuspręsti pačiam. Ir vis dėlto žydų genocido istorija papasakota vaizdžiai, originaliai, neįprastai kandžiai. Išryškinami stereotipai, tautų skirtumai, visa tai tampa karnavalinėmis kaukėmis, kurias išvydęs (perskaitęs) šypsaisi. Hilsenrathas įrodo, kad apie skaudžius dalykus galima rašyti ne tik skausmingai.

Rašytojas papasakos jums ne tik apie fiurerį ant Alyvų kalno, bet ir apie žydo berniuko draugystę su vokiečiu, pastarojo, jau tapusio esesininku, karjerą, vėlesnę jo odisėją, karus Izraelyje beigi daug kitų nutikimų, tikrų ir išgalvotų.

Neieškokite antisemitizmo, ieškokite Freudo

Šį romaną neabejotinai galima skaityti ir iš psichoanalitinio žiūros taško. Jau pradžioje Maksas Šulcas pasakoja apie jį prievartaujantį patėvį; vėliau berniukas vaizduojamas sapnuojantis kovą su motinos partneriu dėl jos meilės, taigi, išgyvenantis Edipo kompleksą. Vaikystės potyrius galima vertinti kaip tolesnių įvykių priežastis. Maksas Šulcas, nužudęs vaikystės draugą Iciką Finkelšteiną, pasisavina jo tapatybę. Vokietis tampa žydu, Maksas Šulcas tampa Iciku Finkelšteinu, elgiasi, gyvena, meldžiasi taip kaip jo vaikystės draugas ir beveik įtikina skaitytoją, kad vokiečio tiesiog nebeliko. Kita vertus, jis nuolatos prisimena įvykius, buvusius ar nebuvusius Šulco gyvenime; kartais kalba kaip „aš, Icikas Finkelšteinas“, o kartais kaip „aš, Maksas Šulcas“. Neišvengiamai norisi diagnozuoti herojui asmenybės susidvejinimą.

Pats Šulcas, tapęs Finkelšteinu, spėlioja: „Gal turiu nevisavertiškumo kompleksą? Ir tas kompleksas būdingas visai žydų tautai? Aš klausiu savęs: ar neturiu ir iškastruotojo komplekso?“ (p. 202) Kaipgi be kompleksų, jei knygoje minimas ir pats Freudas. Be Freudo, čia sutinkame ir graiką Teiresiją, kuris, kaip byloja legendos, buvęs ir vyras, ir moteris, taigi, fikcinio asmenybės susidvejinimo įspūdis tik sustiprėja.

Chameleoniškas herojus tampa pretekstu pažvelgti į reiškinius iš dviejų absoliučiai skirtingų perspektyvų – žudiko ir nužudytojo. Belieka mėginti nustatyti ribas tarp sapno ir realybės, egzistuojančių literatūrinėje erdvėje: „Ar viskas buvo tik sapnas?“