Literatūra

Tandemas, arba Kelionė literatūron

Ištrauka iš rašomos knygos INEZA JUZEFA JANONĖ Rašiau eiliuotus tekstus ir vidurinės mokyklos laikais, tačiau neskubėjau brautis su jais į spaudą gal ir todėl, kad intuityviai nujaučiau, jog negaliu skubėti.

Tamarito divanas

FEDERICO GARCÍA LORCA Gazelė apie siaubingą buvimą Aš noriu, kad upės be vagų paliktų. Aš noriu, kad vėjai slėnių nebetektų.

(Ne)komunikuoti

RŪTA JAKUTYTĖ Antakiai kilsteli, kai įvyksta kas nors baisaus. Ne daugiau. Dabar jie nejuda, niekas nejuda, nes nieko ir nevyksta, jau ilgą laiką. Rankos, tvarkingai padėtos ant rašomojo stalo, apkrauto moksliniu šlamštu, maskuojančiu mano tinginystę, ilsisi.

Santaka

JONAS VAICEKAUSKAS Po kieta pluta, ant kurios mus ši žemė nešioja, glūdi galingos gelmių jėgos. Slėniuose, ten, kur, pakilusios į paviršių, jos suraukšlėjo, sulaužė žemės luobą, apsigyveno kalnynų žmonės.

Dešimt Tolstojaus įvaizdžių

Prieš 100 metų, 1910.XI.7(20), mirė Levas Tolstojus Levas Tolstojus paliko daugybę mitų. Žurnalas „Ogoniok“ nutarė inventorizuoti pačius populiariausius rašytojo įvaizdžius.

Ei varnalėša!

SIGITAS GEDA 2008 metai Edvardas Viskanta Mažas, tamsaus gymio… Kelis kartus šnektelėjau per rašytojų suvažiavimus. Mat buvo gimęs Išlandžiuos… Toks sodžius ant ribos tarp dzūkų ir suvalkiečių (ten gimusi ir N. Miliauskaitė, tik vėliau „įsitvirtino“ Keturvalakiuos…).

Pagirtos tarp moterų, arba Lietuvos garbė

ALIUS AVČININKAS Aliodija Ruzgaitė. Prisiminimų blyksniai. Sudarė Alė Šimkienė. V.: Tyto alba, 2010. 244 p. Vargu ar čia tiktų pasakymas „koks mažas pasaulis“. Gal labiau derėtų sakyti: „Kiek mažai apie pasaulį žinome.“

GRAŽINA CIEŠKAITĖ. Eilės

Pasaulio pradžia tavo dvasioje, nematomųjų gyvybių šviesa, aureolės boluojanti meilė. Dievas kalba per daiktą, ir kūnas yra metafizinio grožio vieta, ir banguojanti siela atspindi gyvybę tarytum paveikslą.

Ne tik žodžių gausybės kolekcija

DALIA ZABIELAITĖ Orhan Pamuk. Nekaltybės muziejus. Romanas. Iš turkų k. vertė Justina Pilkauskaitė. V.: Tyto alba, 2010. 655 p. „Tai buvo laimingiausia mano gyvenimo akimirka – nežinojau“ (p. 7) – taip prasideda vienas naujausių garsaus turkų rašytojo Orhano Pamuko (g. 1952) romanų.

Paranojos ratai progresyviai dunda

TOMAS MARCINKEVIČIUS Toks jau tas nakties vidurys: mikrobangėje šildyti kotletai, mišrainė iš pakelio, romanas ir bėgimas laiptais aukštyn net kelnių kaip reikalas neužsimovus – kad tik nepaspruktų tos mintys ir ta paširdžius diegianti dieviška neviltis!