Su šalčiu kiekvieno mūsų santykiai tiek asmeninėje, tiek bendrinėje plotmėje labai glaudūs ir, nepaisant individualių ypatybių, labai panašūs: brrr, kaip šalta! Nesu jokia išimtis ir aš, nors sugebėjau užgimti šalčiausiu metų laiku – pačioje sausio pabaigoje. Liudininkai, kurie mano liūdną egzistenciją dabar gali stebėti tiktai iš dangaus aukštybių, tvirtindavo, kad tą dieną tvoros poškėjo (su pavarde nieko bendro), sustirę paukščiai…

Paskutinįsyk mačiau Fjūnę, susirūpinusio veido mergaitę pilku megztiniu. Aplinkui kaito ir dūzgė asfaltas, šilto vėjo gūsiai ritosi miesto gatvėmis, kvepėdami cinamonu iš dulkėtų erškėtrožių žiedų. Mes rinkome vainiklapius, tirpdėme juos cukruje, mes nieko nebijojome ir nieko nelaukėme. . Tada vieną gatvę pasiėmė miškas. Ji apaugo samanų paklote, kurioje blyksėjo balto stiklo trupiniai, lauždami menką šviesą. Geniai prisigavo prie minkštų žmonių…

Kambarys atrodė nejaukus ir apleistas. Šioje erdvėje, regis, galėjai užčiuopti nerangią ir dulkėtą tuštumą, tarsi stiklo rutuliukai duždami riedėtų nuo kampe stovinčio stalo. Savo atgrubusiais pirštais jis brūkštelėjo oro paviršium lyg mėgindamas plaštakų naikintuvais išsklaidyti susikaupusius nerimo debesis. Kūnas jautėsi it stiklinė, kurioje tūkstančiai miniatiūrinių aukšlių mėgina išlįsti pro odą. Jis nesąmoningai perbraukė pirštu savo ranką ir suvokė, kad yra…

Kaip visi rašytojai, jis perdėtai domėjosi fotografija. Iš pradžių atsidėjęs sklaidė albumus, lankė parodas. Paskui ėmė daug skaityti. Svečiuodamasis Šveicarijoje, už nemenkus pinigus įsigijo vidutinio formato „Hasselblad“ kamerą, „Manfrotto“ stovą, keletą „Zeiss“ objektyvų, „Ilford“ juostelių. Pirkinius išmėgino Prancūzijos gamtoje. Liko patenkintas. Grįžęs ėmė kviesti pozuoti pažįstamus rašytojus. Liepdavo su savimi atsinešti kokį nors širdžiai brangų daiktą. Kai modelis, apšviestas švelnios…