Literatūra
Eilėraščiai
Jackas Gilbertas (1925–2012), industriniame Pitsberge gimęs poetas, netikėtai išgarsėjo savo pirmuoju rinkiniu „Views of Jeopardy“ („Pavojingi požiūriai“) – jo nuotraukos puikavosi žurnalų viršeliuose, o knyga buvo vagiama iš bibliotekų. Bet Gilbertas, gavęs Guggenheimo stipendiją, išvyko į Europą ir liko ten dviem dešimtims metų – gyveno atokiose Graikijos salose ir Italijos vietovėse. Kita jo knyga „Monolithos“ pasirodė tik po 20 metų.…
Kitamanystės metamorfozių mašinerija
Gintautas Mažeikis. Įsikitinimai: sąmoningumo metamorfozės. K.: Kitos knygos, 2013. 438 p.
Šaknys
Šaknys žmogui, kaip ir bet kuriam gyvam daiktui, yra nepaprastai svarbios, kaip savotiškas pamatas, ant kurio, nori ar nenori, yra statoma žmogaus asmenybė. Archyvuose savo šaknų dar neieškojau, ne dėl to, kad būtų neįdomu, bet dėl to, kad nejaučiu noro save susieti su visa plejada praeityje buvusių žmonių, kurių pavardę dabar turiu, ypač jeigu atrasčiau kokių nors, mano akimis žiūrint,…
Vidurnakčio sniego
Sėdėjau ir apsimečiau, kad lūkuriuoju atnešamo patiekalo, su ilgesiu prisimindamas dienas, kai sirgau. Sirgau baisiai: rachitu, artritu, sloga, varvančia nosimi, varvančiomis rankomis, ausų užkimštumu, inteligencijos nepakankamumu, triperiu, gonorėja ir lengva varvančio sifilio forma, o dar, kas be ko, buvau apolitiškas bedievis. Gydytojai šypsodavosi į nuskustą ūsą ir ramindavo mane, kad pasveiksiu. Nė vienas jų tuo netikėjo, ir net aš pats…
Žanas Polis Sartras
Sartras, sakoma, visur ieškodavęs prasmės. O kad būtų efektyviau, jo akys žiūrėdavusios į skirtingas puses tuo pat metu. Filosofijos istorikai spekuliuoja, kad tai tik dėl to Sartras išvengęs fenomenologijos. Karjeros pradžioje Sartras tos prasmės, sopulingai dūsaudamas ir vartaliodamas veizolus, ieškodavo visur: po lova ir lovoj, naršydamas po žmonos stalčius, virtuvėj tarškindamas puodų dangčiais, amerikiečio draugo Kito akyse. Sartras sriūbaudavo naktimis…
Renė Dekartas
Dekartas armijoj, užuot marširavęs po šlykščias teutonų purvynes, visų labiausiai mėgo lindėti pas kakalį šiltą, dėl ko komradai jį pravardžiavo Pečialinda. Būdavo, išlenda Renė iš to savo pečiaus visas aprūkęs, pasvilusia sermėga ir pasinėšina į kaimą vyno bei žvakių zopostui užsipirkti. Tai kaimiečiai jau iš tolo rėkdami į šalis išsilaksto žabtais skalambydami: „Achtung, velinas, peklinis, ratavokit!“ O vaikai tik akis…
Preila, aną rudenį
Achtung Achtung: vaikai čia agresyvesni nei katės. Pastarųjų paprasčiausiai čia nėra. Niekur. Nuobodžiai ir išsamiai buvo dairytasi ir erkiuliškai, ir puariškai, ir netgi mobidikiškai, – pastarąjį veiksmo pobūdį be skrupulų vienu giljotinos smūgiu galėtų pakvestionuoti prezervatyviai visais metų laikais įtari Valstybinė kalbos inspekcija. Reido metu patikrinti net keli įtariai atrodantys išgverę krūmynai greta palengva jau rugsėjiškai pulsuojančių marių – ten,…
Vindausų jūra – poilsio krantas?
Visada, kai įjungiu kompiuterį, ekrane pamatau žydrą jūrą, smėlėtą krantą ir horizonto liniją po baltais debesimis. Kiekvienąkart lieku patenkinta ir, žinoma, tikra, kad taip, tai ji – mano jūra, mano krantas, mano šaltos bangos, mano paplūdimys. Tačiau tądien, tarsi pirmai aistrai po karšto įsimylėjimo išblėsus, aš suabejojau „savo“ jūra, suabejojau savo žinojimu apie ją. Atmintyje susisluoksniavęs Baltijos atminimas vis dar…
n…u…o…g…i…r…d…o…s
Pravardės būdavo ne tokios žiaurios. Danielius Mekinkovas, animacininkas
Pelėda
– Galima pagroti šiuo pianinu? – Ne. Atsiprašau, o jūs čia iš konferencijos? – Ne.
