JONAS KIRILIAUSKAS Ne­ži­nau, kaip rei­kia ver­tin­ti sa­vo gy­ve­ni­mo ket­vir­tį am­žiaus, pra­gy­ven­tą so­viet­me­čiu. Juk aš bu­vau spa­liu­kas – Le­ni­no anū­kas, bu­vau pio­nie­rius – ma­ku­la­tū­ros, me­ta­lo lau­žo rin­kė­jas, bu­vau kom­jau­nuo­lis – kaip ne­ži­nia kas (mo­kė­jau na­rio mo­kes­tį, nes dau­ge­lio or­ga­ni­za­ci­jų veik­la tuo ir ap­si­ri­bo­da­vo).

MA­TAS BY­TAU­TAS I O gal mes Jį ne taip su­pran­ta­me? Ir am­ži­no­je dis­ku­si­jo­je „Kaip Tas, ku­ris vis­ką su­kū­rė, tai lei­džia?“ ban­do­me su­ras­ti ko­kius nors ar­gu­men­tus, ku­rie mus pa­čius pa­ten­kin­tų? Taip, gė­ris / blo­gis sub­jek­ty­vus, ta­čiau jei už vis­ko sly­pi pro­tin­ga esa­tis, esa­tis, ku­ri ga­li pa­keis­ti vis­ką, ko­dėl Ji to ne­da­ro?

JUS­TI­NAS LIN­GE­VI­ČIUS Pa­sa­ko­ji­mai daž­niau­siai pra­si­de­da nuo lai­ko ir vie­tos, de­ta­laus su­pan­čios erd­vės ap­ra­šy­mo, ap­link esan­čių daik­tų fik­sa­vi­mo. Me­na­mas vei­kė­jas, daž­nai va­di­na­mas vi­sa­ži­niu ir ob­jek­ty­viu įvy­kių ste­bė­to­ju, ti­ria ap­lin­ką ir kal­ba pa­sau­liui pa­si­telk­da­mas sa­vo akis, vaiz­duo­tę ir idė­jas.