IEVA GUDMONAITĖ

Pelėda

– Galima pagroti šiuo pianinu?
– Ne. Atsiprašau, o jūs čia iš konferencijos?
– Ne.

2008

 

Juk diplomo, to kažką itin svarbaus visuomenėje reiškiančio popieriaus, man kaip ir nebereikėjo, taigi tai vėl buvo tarsi žaidimas – tačiau bandau suvokti, kodėl man vis dėlto buvo taip svarbu, kad toje lentelių brūkšniais įrėmintoje baltoje lapo tuštumoje rangytųsi visi tie tvarkingai ir sąžiningai surinkti mokytojų parašai už stebėtas ir keletas – už vestas dailės pamokas. Galbūt kažkoks noras apsibrėžti, matyt, per daug metų, nuo pat mokyklos laikų, susidaręs įprotis, kad mūsų veiksmus visada kas nors pažymėtų ar kokiu skaičiumi, ar įrašu – tarsi tai būtų kažkas pateisinančio, kad viskas daroma gerai, na, arba labai gerai, puikiai, o gal tiesiog vidutiniškai ar labai blogai – palyginti su kitais – nes juk tai reikalinga tam, kad būtų galima – remiantis žmonių gebėjimais ir dedamomis pastangomis siekiant kokio nors rezultato – sudaryti tam tikrą hierarchiją, sukurti visuomenei palankų žaidimą, įvesti konkurencinę sistemą – kurios spaudžiami jaunieji menininkai sukurtų naują meninį ar nemeninį – produktą.

Tačiau tuomet, kai to formalumo buvo reikalaujama, kai pati buvau – mokinė, studentė – buvo taip sunku bent pakelti ranką dėl to – o šįkart, atlikdama praktiką Čiurlionio menų gimnazijoje, parašiukus už stebėtas ir vestas pamokas rinkau kaip kokią dangaus maną – matyt, per daug prispaudė neapibrėžtumas, laisvės pojūtis, kai niekam nereikia iš tavęs jokių apčiuopiamų įrodymų, kad egzistuoji ir veiki kažką naudingo – norėjos pačiai ant tos dangiškos baltumos (kurios ilgainiui neištveri dėl savo paties užterštumo lygio) išpiešti kokius grafikus ar schemas ir įdėti į jas nedidelę dalį savo kūno ir sielos, su sidabriniu dangišku peiliu atriektos nuo to, kas pamažu su tuo dangumi bando susilieti.

Tądien, 2008 metų lapkričio 20-ąją (kai norėjau paskambinti pianinu), į mokyklą užėjau tarsi atsitiktinai, šviesių oro srovių nunešta, ir jaučiaus ten kaip svetimkūnis, gal ateivis, būdama tokios būsenos, kurios apimtai man nieko nereikėjo sukurti, net galbūt nieko ir išmokti, nebent kokį atsitiktinai Dievo pamestą tekstą surinkti – ar rasti vaiko pamestą per dailės pamoką (kuri gal jam neįdomi) bandytą spręsti kryžiažodį, ar tiesiog įveikti koridorius ir sferas – ten grojantys, siaudžiantys, pilni besikankinančių muzikos garsų labirintai – pereinantys į dažais kvepiančius – iš dažais kvepiančių į baleto skyrių, kur sklaidosi telkdamos ančių ežerą lengvos šokančių mergaičių ir berniukų auros.7-5-1 Įveikti nepasiklystant, kažkaip vis dėlto rasti išėjimą – nors dar kamavo abejonės – gal likti, gal liekant tą baltą popierių ar tą kokį garsą skleidžiantį žmogaus sukurtą daiktą, ar tą savo kūną kankinti, galų gale kažką iššokant – kažką išgrojant, lyg kokią harmoningą garsų seką – gal fleita, gal trombonu, gal smuiku. O gal nupiešti portretą, peizažą kokį, bandyt tiksliai atkartot, ką matai pro langą – tas čiurlioniškai grojančias pušis ar veidą bendraklasio, su kuriuo konkuruojama ir kuris su kitais konkuruoja, nori geriausiai nupiešti.

Bet gal būtų neleidę? Kaip ir pianinu paskambinti neleido. Jau buvau per didelė. Be to, ten nesimokiau. Nepriklausiau tai sistemai, oficialiai nebuvau įrašyta. Nebuvau Čiurlionio menų gimnazijos mokinė. Gal ir būčiau įsiprašius bent į vieną pamoką – pavyzdžiui – vieną dirigavimo pamoką. Kur būčiau šiek tiek – kad ir labai nedaug – tąkart išmokus dirigavimo. O paskui nuėjusi į dailės, būtinai į dailės pamoką ir nutapiusi tuos medžius pro langą – juos nuostabiai tvyrančius baltam fone. Ir daugiau nebūtų reikėję tapyti! Tik tą vieną kartą, kai didžiulio įkvėpimo apimta aš būčiau galėjusi taip impresionistiškai, taip genialiai nutepti paveikslą, pasiskolinus kieno nors dažus. Daug geriau negu kiti, kankinantys mėnesiais tą patį vaizdą popieriuje.

Ir pati žinau, kai taip būna. Nes paskui jau ne kartą teko būti menininke – tapytoja, kuri netgi buvo priskirta sistemai. Ne šiai, bet kitai. Kur ateina kas nors ir komentuoja – paslink tą, pajudink aną – tą nutolink, tą priartink. Šviesiau, tamsiau.

O šį kartą atėjau į mokyklą netgi kaip ponia mokytoja praktikantė. Vaizdžiai mokytojų kambaryje pasikabinu kailinukus. „Laba diena“, – sveikinuos su čia, matyt, kasdien, na, arba labai dažnai ateinančiais. Tais, kurie iš tų mažųjų menininkų perspektyvų – autoritetai, dideli žmonės, vedantys į priekį, į šviečiančios už medžių saulės šviesų rytojų, pagal tam tikras taisykles, kurių laikantis kaip už kokios virvės galima patekti į tą tarsi svajonių pasaulį – į ateitį žymaus menininko, kuris gal daro parodas, gal parduoda paveikslus. Taip, reikia stengtis klausyti mokytojų. Jie vairuoja didelį laivą, jis vadinasi šiuolaikinis menas. Kaip kitaip užsidirbsi duoną? Ar, tiksliau, užsidirbsi vardą. Būti žymiam.

O gal ne dėl to reikia plaukti? Tai yra plaukti Mokytojo vairuojamu laivu. Gal tam, kad kažkieno švelniai prižiūrimas galėtum plaukioti savo paties viduje? Tam balto lapo pasaulyje, kuriame tu gali nevaržomai pildyti savo svajones, realizuoti užslėptus norus? Juk esi saugus. Už tai gausi įvertinimą, taigi laikas neina veltui. Tu tam vidiniam pasauly netgi matomas. Ir išreikštą jį vėliau galėsi pakabinti ant sienos. Tą visą realizuotą laiką. Ne veltui praleistą.

Žinau, man labai sunku būti nuosekliai. Tiksliau – nuosekliai būti kažkuo. Elgtis nuosekliai kelyje į tapimą kažkuo, į pilnutinę realizaciją. Mano noras eiti visur tik truputį prisiliečiant, bet neliekant – truputį papiešti, truputį pagroti, truputį pašokti. Gal tai tiesiog moteriška? Tiesa, moters protas yra neramus. Moterys pastebi gražius daiktus.

O stebėti pamokas – ką turėjau daryti šias kelias savaites – gan subtilus užsiėmimas – nuo tada, kai įžengiau pro duris į mokytojų kambarį pasikabinti kailinukų – tada jau buvau ne niekas, ne tas kažkas, be tikslo sklandantis erdvėje, kurioje tarpsta mokymosi sukurti kažką meniškai apčiuopiamo dvasia, priešinga dvasiai, kuri norėjo tiesiog būti, nebūti veikli niekaip išoriškai ir nesukurti materialaus rezultato. Tiksliau, ne mergaitė, kuri tenorėjo pasivaikščioti po Čiurliono menų gimnaziją – pasivaikščioti be tikslo, kaip pasivaikščioti mėgsta poetai. Bet kodėl ne miške, ošiančiam lyg arfa iš Čiurlionio paveikslo? Kas per pasivaikščiojimas mokykloje, kur iš visų pusių tave užgriūva įvairūs simfoninio „burmestro“ garsai? Kur per pertraukas pakvimpa kepsniais iš mokyklos valgyklos ir srautais pasileidžia nesutramdomos meninių įgūdžių turinčios vaikų upės? Po tų keturiasdešimt penkių minučių, kai jie buvo susikaupę, susikoncentravę ir įsimeditavę, kai jų meditaciją staiga pertraukia dabar vietoj skambučio naudojama „bliuzinė“ muzikytė, ir visas pastatas pradeda bruzdėti – vaikai išsirita iš meditatyvių būklių ir lekia link bufetų ar į kitas klases – į kitus koridorius ir kitus aukštus. Va tada ir laikykis – sakiau sau, kai staiga kažkas (turbūt elementariu mygtuku) man atjungė loginį mąstymą ir erdvės nuovoką – „atsiprašau, kur čia muziejus?“ – po valandos – „atsiprašau, kur čia muziejus?“ – „a, neradai“ – išties radau, kartu su jame liaudies skulptūras eskizuojančiais vaikais, bet ten pamiršau svarbius popierius, kuriuos buvau pamiršus ir kitam aukšte, o kol išėjau, jau pamiršau, ką aš ten palikau ir kur palikau – ir jei muziejuj – tai kur tas muziejus? Reikia pereiti du pastatus jungiantį tunelį. Visiški labirintai. Nebepamenu, nei kur dailės skyrius, nei kur muzikos. Nei kur mano daiktai. „Atsiprašau, kur čia muziejus?“ – klausiu trečio žmogaus iš eilės, nes kitų dviejų, prieš tai aiškinusių, kur jis yra, žodžiai tarsi prasmego į sąmonėje atsivėrusią baltą miglą, nesutramdomai skaisčią būseną, kurios apimta galbūt ir būčiau sukūrusi ką nors genialaus, jei tuo metu kas nors būtų staigiai atnešęs man popieriaus lapą ir teptuką su dažais ar kokią paauksuotą plunksną, pamirkytą į rašalą, – bet kas gi būtų? Niekam nėra laiko, visiems reikia piešti. O tau tiesiog eilinis proto užtemimas, kurio galima ir nemistifikuoti.

Galų gale būtų bent atėjęs, paėmęs už rankos ir nuvedęs į tą liaudiškų skulptūrų pilną muziejų, kur galėčiau susirinkti visokius ten svarbius popierius, susijusius su mano pedagogine praktika. Nes kai klausiau trečio žmogaus, galų gale pamiršau, ko klausiau ir ką aš išvis pamiršau, ir gal išvis net ir nepamiršau – gal egzistuoja tik ištęstinė būtis, be laiko surikiavimų, tų „originalių“ skambučių į pamoką, kai jau laikas piešti. Arba, pavyzdžiui, laikas eiti mokyti piešti.7-5 Štai eini – tavo galvoje pradeda telktis geniali dvidešimt pirmo amžiaus simfonija, belieka paimti – na, paimti kažką, ko nebūtum netyčia pamiršęs, ir va pradėti kažkaip fiksuoti, kokiu nors įrašančiu judesiu – bet – originalusis bliuzelis ir laikas mokyti piešti. Jau laikas mokyti piešti. Taip, kaip tave kažkada mokė.

Jei piešimas, na, tai visi daiktai sudaryti iš geometrinių formų. Kad pirma reikia pasidaryti eskizus susikomponavimui. Kad daiktas būtų nei per didelis, nei per mažas. Nei per aukštai, nei per žemai. Kad reikia pasižymėti pagrindines ašis ir kryptis. Teisingai sužymėti perspektyvą. Susižymėti daikto proporcijas. „Ar jau galima štrichuoti?“ – „Ne, dar negalima.“ O kiti tau štrich, štrich. Reikia pasirinkti tinkamo minkštumo pieštuką. Pradėti su vidutinio kietumo. Pradedant reikėtų minkštesniu štrichuoti, padengti šešėlinę pusę, patį šešėlį, kažkiek ir šviesos pusę. Susidėlioti tonus. Kur arčiau, jei koks kampas – kontrastingiausia, kur toliau – mažiau kontrastinga. Ir taip daugmaž keturiasdešimt penkias minutes, tada skambutis (bliuzelis) į pertrauką, paskui vėl – tas per aukštai, tas per žemai. Tas per platus, tas per siauras. Tas per ilgas, tas per trumpas. Nepamirškit atsitraukti, pasižiūrėti visumą.

Komentuojantysis visada geriausiai mato visumą. Net jei tas, kuris piešia, staiga taptų mokytoju, kaip kiekvienam gali nutikti – jis staiga pradėtų matyti. Kitų klaidas. O per jas – ir savo klaidas, kurias padarytų atsistojęs piešti. Ir jei atsistotų – tas klaidas būtinai padarytų, nes pamirštų būti stebintysis ir daikto vizualumas įtrauktų jį į savo hipnozinę trukmę.

Taip, piešti yra gerai. Dažniausiai užmiršti laiką.

Nors niekaip nepamirštu mergaitės, kuriai labai nesisekė piešti ir kuri šalia buvo pasidėjusi iš bufeto nusipirktą picą, kuri laukė jos. Kuri galbūt visą pamokos laiką išties buvo mergaitės galvoje ir dėl to jai taip nesisekė piešti – arba atvirkščiai – ta pica dėl to ten ir buvo, kad piešti jai nesisekė. Ir po pagaliau praėjusių keturiasdešimt penkių minučių ji, skambant bliuzeliui, galėjo ją sušlamšti – su dideliu susikaupimu ir begaline koncentracija.

O gal ir man, gal ir man to reikėjo? Tą akimirką, kai negalėjau rasti muziejaus? Gal pats muziejus tada mane būtų ėmęs ir radęs?

Bet juk tą picą tai irgi reikia pelnyti? O kaip aš būčiau ją pelnius, jei net nebūčiau radus klasės, kurioje per keturiasdešimt penkias minutes turėjusi vaikus kažko išmokyti? Tada supratau, kad visų pirma turiu išmokti ieškoti, tiksliau, rasti klases. O tada klasėse rasti vaikus. O jei nerasi vaikų, tai negalėsi jų nieko išmokyti ir picai atia.

Gal tada bent stebėti pamokas. Taip kaip koks paukštis akylas pačiu žvilgsniu egzistuodamas daug stipriau nei visu kūnu – didelė akyla pelėda. Jo niekas nepastebi, jis tyliai sugeria į save vykstančių mokymų esmę.

Norėčiau dirbti pamokų stebėtojos darbą. Nes sunkiausia rasti klases – jau būtų įveikta. Tai tikrai būtų nauja, tačiau naudinga specialybė – nes stebėti, na, tiesiog būti mūsų mokykloj niekas neišmokė. Ar turėjom bent vieną stebėjimo pamoką? Žinoma, piešimas irgi yra intensyvus piešiamo objekto stebėjimas ir meditavimas, galų gale per daiktą galbūt suvokiant ir jį supančių įvykių prasmę?

O kaipgi dėl stebėjimo tų, kurie stebi?

Ar galėčiau aš būti ta, kuri stebi stebinčius? Ir stebi mokančius mokyti stebėti. Ar tai būtų pakankama užsipelnyti pietus?

 

Komentarai / 1

  1. U. R..

    nuoširdžiai išguldyta. tikrai įdomu skaityti :)

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.