Sa­kyk „čyz“

MARIUS PLEČKAITIS

Ro­land Bart­hes. Ca­me­ra lu­ci­da. Pa­sta­bos apie fo­to­gra­fi­ją. Iš pran­cū­zų k. ver­tė Ag­nė Na­ru­šy­tė.
K.: Ki­tos kny­gos, 2012. 144 p.

Ro­land’as Bart­hes’as bu­vo itin pa­ne­gi­riš­kai (o ar ga­li­ma ki­taip?) pri­sta­ty­tas jo kny­gą iš­lei­du­sios „Ki­tų kny­gų“ lei­dyk­los: „[...] pats įta­kin­giau­sias fo­to­gra­fi­jos fe­no­me­no aiš­ki­ni­mas. [...] to­dėl Bart­hes’as ėmė­si kur­ti nau­ją „moks­lą vie­nam ob­jek­tui“ ri­zi­kuo­da­mas kal­bė­ti bal­su, ku­rio nie­kas ne­su­pras. [...] Fi­lo­so­fas įtrau­kia skai­ty­to­ją į at­vi­rą po­kal­bį, ku­ris tę­sia­si ir kny­gai pa­si­bai­gus.“ Jei jau lei­dyk­la vie­šo­jo­je erd­vė­je sa­ve rep­re­zen­tuo­ja kaip kontr­kul­tū­ri­nę, ga­lė­tų kar­tais ir mač­nes­nių ano­ta­ci­jų pa­teik­ti.

Gal­būt kal­bė­siu ne kaip per di­de­lis fo­to­gra­fi­jos te­ori­jos en­tu­zias­tas, bet kny­go­je ne­la­bai ką ir ra­dau. Kas man iš to, kad vie­noks ar ki­toks fi­lo­so­fas ap­ra­šys sa­vo po­ty­rius žiū­rė­da­mas į vie­no­kias ar ki­to­kias fo­to­gra­fi­jas. Dar jei tie ra­šy­mai bū­tų la­biau įtrau­kian­tys ar svei­kai nu­as­me­niš­kė­ję… O gau­nu abe­jo­ti­nai su­as­me­nin­tų re­flek­si­jų žie­žir­bas į akis.

Su­pran­tu ir tai, kad daug kas ma­no po­zi­ci­jos ne­su­pras (kaip kad ne­su­pra­to tam tik­rų mi­nu­sų, iš­sa­ky­tų Jer­zy Gro­tow­skio „Skur­džio­jo te­at­ro link“). Idė­ja ta, kad ne­bū­ti­na ke­liak­lups­čiau­ti net prieš pri­pa­žin­tuo­sius. Kas iš to, jei met­ras prieš šim­tą me­tų pa­ra­šė kaž­ką to­kio, kas vi­siems kė­lė pa­žin­ti­nius or­gaz­mus. Kal­ba­me apie įspū­dį, ku­rį kny­ga da­ro šiais lai­kais, juk ne­sa­me is­to­ri­kai. Jei kas nors drėb­tels „Faus­to“ ar „Varg­die­nių“ ar­gu­men­tą, te­gu. Šios kny­gos, nors ra­šy­tos ir ne pas­ta­rai­siais šimt­me­čiais, taip ne­er­zi­na ir ge­ba įti­kin­ti.

Fo­to­gra­fi­ja vi­lio­ja tol, kol ne­tam­pa kaž­ko­kiu trans­cen­den­ti­niu pui­kuo­liu, be­sio­na­ni­zuo­jan­čiu žiū­rint į sa­ve. To­dėl ir nuo­trau­ko­mis ža­vi­mės tik iki tol, kol jos ne­tam­pa mo­di­fi­kuo­to­mis sa­vo pa­čių pa­ro­di­jo­mis.

Kny­go­je pa­ti­ko spaus­din­tos nuo­trau­kos: ma­lo­nu pa­čiam jas ana­li­zuo­ti (be pa­ša­li­nių Bart­hes’o kuž­de­sių ir de­jo­nių). Jau ge­riau bū­tų bu­vę „Ca­me­ra lu­ci­da“ iš­leis­ti kaip at­rink­tų fo­to­gra­fi­jų rin­ki­nu­ką, be slo­gių ir ne­įtrau­kian­čių mi­mik­ri­jų.

Ne­mo­ku pran­cū­ziš­kai, bet dėl kny­gos ne­ypa­tin­gu­mo da­lį kal­tės tu­rė­tų pri­si­im­ti ir Ag­nė Na­ru­šy­tė. Jei va­do­vau­si­mės pu­siau juo­ku, kad pras­tą kny­gą iš­gelbs­ti ver­tė­jas, o ge­rą jis įga­lus su­dirb­ti, dėl per­ne­lyg ma­sy­vios aka­de­miš­ku­mo skrais­tės čia ver­tė­tų su­abe­jo­ti ir gerb. ver­tė­jos dar­bu.

Ke­lio­nė į sa­ve, ku­rią at­li­ko Bart­hes’as, yra pa­vo­jin­ga tuo, kad jo­je leng­va už­mirš­ti ki­tus. Ir nors tuo pa­čiu įvar­džiu įvar­dy­ta­me fil­me fo­to­gra­fi­jos reikš­mė ne­bu­vo už­mirš­ta, Bart­hes’as su­kly­do ją pa­teik­da­mas kaip ne­abe­jo­ti­ną vi­sa ko Al­ma Ma­ter. Ne vis­kas, kas pai­nu, auk­so ver­ta. Ne vis­kas, kas auk­sas, tu­ri bū­ti ne­ga­ty­vas.

Ne vi­sai gra­žiai čia pa­kal­bė­jęs, baig­siu dai­lia Bart­hes’o ei­lu­te: „To­kia yra Fo­to­gra­fi­ja: ji ne­mo­ka pa­sa­ky­ti to, ką ji lei­džia ma­ty­ti.“

Bū­tent.