Ma­žas taš­ke­lis ho­ri­zon­te

RŪ­TA JA­KU­TY­TĖ

Vi­sa­da grį­žus na­mo tas pats – užuo­lai­dos už­trauk­tos, to­dėl akys prie kam­ba­rio prie­tė­mio pri­pran­ta tik po ke­lių se­kun­džių, at­ro­do, lo­vo­je mie­go­jo koks gy­vū­nas, nes ant­klo­dė taip su­kuis­ta, kad vaiz­duo­tė­je gims­ta nau­jos for­mos ir ga­li­my­bės, kas bū­tų ga­lė­jęs jo­je mie­go­ti. Vi­sur mė­to­si ko­ji­nės, ka­žin kaip įma­no­ma vie­nu me­tu mū­vė­ti tiek ko­ji­nių. Bet ne­svar­bu, su­cy­pia į kam­pą at­si­tren­kęs be­for­mis kny­gų mai­šas. Vis tiek vi­si tie au­to­riai mi­rę ir sa­vo liaup­sių jau at­si­ra­ga­vę. Men­kas, ma­žas, se­no­viš­kas, kuk­lus bu­tas, į ku­rį šie ra­šy­to­jų pluoš­te­liai pa­te­ko, nors jo gy­ven­to­jai drįs­ta pir­miau­sia mes­tis vir­tu­vės link, prie sau­sai­nių, jų tru­pi­niai tuoj at­si­durs vi­sur, net ir laip­ti­nė­je, be­je, kaip­gi čia mes be ši­to nu­val­kio­to juo­do­jo sim­bo­lio, gurkš­no­ja­mo pa­ma­žėl mąs­tant apie da­ly­kus, ku­riuos iš­gir­dus net die­vas, jei toks bū­tų, at­si­tran­ky­tų ke­lius be­si­kva­to­da­mas. Tai­gi ka­vai rei­kia karš­to van­dens, ir sau­sai­niai ge­riau į skran­dį ei­na. Kai pil­vas ra­mes­nis, la­biau ap­sun­kęs, ir Mas­low jau pa­ten­kin­tas, nes bu­vo tei­sus, rei­kė­tų pa­grieb­ti tą pa­nie­kin­tą­jį kny­gų mai­šą. Bet. Vis­kas ne taip pa­pras­ta.

Ne vi­si juk sar­trai ir ke­ru­a­kai. Akys pra­de­da klys­čio­ti ties gre­ti­mo dau­gia­bu­čio lan­gais, sek­da­mos pa­slap­tin­gas kaž­kie­no ju­dan­čias ran­kas. Ma­tyt, ruo­šia­mi pie­tūs, ir men­kos vie­nas­luoks­nės užuo­lai­dė­lės nuo kai­my­no akies ne­ap­sau­go. Mąs­tau, gy­ve­ni­mas juk ne apie tai, ką jūs ra­šot, mie­lie­ji.

Tru­pi­niai ma­ne pri­baigs, jų pil­na kla­via­tū­ra, at­ro­do, jų pri­tru­pė­ję net į akis ir tuoj ne­be­ma­ty­siu, kas vyks­ta. Ko­kia sil­pny­bė, dar ir tei­si­na­ma ki­ta sil­pny­be. Sau­sai­niai bent ne vy­nas, ne taip blo­gai. Ko­kių še­šių kvad­ra­tų vir­tu­vė­je skam­ba Char­lie Par­ke­ris ir klau­si­mas gal­vo­je – ar ge­rai, kad čia nė­ra sve­čių, sve­čių su vy­nu? Pa­pras­tai vyks­ta taip: bui­ti­niai po­kal­biai, vie­na tau­rė, ba­na­ly­bių sluoks­nis, at­vi­ra­vi­mai, ap­šne­kė­ji­mai, an­tra tau­rė, bu­kas ar­tu­mo jaus­mas, ben­dru­mas, tre­čia tau­rė. Rei­kia dau­giau vy­no, vėl apie gė­ri­mą, ket­vir­ta tau­rė. Ko­kie nors psi­cho­de­li­niai „Youtu­be“ vaiz­de­liai ir at­gal į su­kuis­tą lo­vą. Bu­te­liai prie šiukš­lių dė­žės, ry­to­jui pri­si­mi­ni­mas.

Va­ka­ras su sa­vim. Įpras­ta, bet ne­blo­gai, leng­vas sak­so­fo­no klyks­me­lis, daug kar­tų vis bur­bu­liuo­jan­tis vir­du­lys, vėl ant tų pa­čių ar­bat­žo­lių, ke­li straips­niai, ku­rie lyg su­do­mins, lyg ne, vis­kas bus pa­mirš­ta, vėl prie veid­ro­džio, su pieš­tu­ku ir blok­no­tu. Ka­žin ar įma­no­ma iš­pieš­ti sa­vo sie­lą, taip kan­triai, su ati­da, vėl akys, vėl no­sis, ne vi­sai tie­si, že­myn lū­pų kam­pu­čiai, lai­kas ne­pa­ste­bi­mai te­ka, nie­kas nie­kas ne­lau­kia ir ne­pa­si­ilgs­ta, ra­mi bū­tis sa­vo rū­tų dar­že­ly. Jo­kio bruz­de­sio, at­ro­do, lai­ko net nė­ra, tik ro­dyk­lės šok­čio­ja, bet jos nie­ko ne­reiš­kia. Kiek ne­sma­gu vėl kar­to­tis, taip su­si­mai­šo die­nos, ir ne­be­at­ski­ri, kaip pra­bė­ga sa­vai­tės. Tuo yra ge­rai krikš­čio­niš­kos šven­tės, jos žy­mi pra­ėju­sį lai­ką. Ne­krikš­čio­nims ir ne ki­tiems klū­pė­to­jams prieš die­vus rei­kia ir­gi kaip nors tą lai­ką žy­mė­ti, at­skai­tos taš­kus pa­si­ga­min­ti. Pa­vyz­džiui, ke­lio­nė­mis. Tik ke­lio­nė­se ga­li ger­ti, ga­li ne­ger­ti, ga­li pieš­ti sa­ve ar nie­ko ne­da­ry­ti, tu esi jau ki­toks ir pra­de­di tai su­pras­ti.

Su­si­dū­ri­mas su sve­ti­ma vie­ta ver­čia ne­adek­va­čiai elg­tis, pa­vyz­džiui, kva­to­tis, vaikš­tant Stok­hol­mo šla­piais ša­li­gat­viais, šok­ti su be­si­tri­nan­čiais ap­link juo­da­o­džiais ko­kia­me ato­kia­me Pa­ry­žiaus ba­re, vi­są die­ną iš­ty­lė­ti žiū­rint į Bu­da­peš­tą ap­gau­bu­sį Du­no­jų. Tu ki­tas, nie­kas ta­vęs ne­pa­žįs­ta ir tu ne­tu­ri pi­ni­gų, bet vi­si bran­gūs kvar­ta­lai, Os­lo kran­ti­nė, cen­tri­nė Vie­na tau ne­bau­gūs, nes ne­no­ri nie­ko pirk­ti, ne­su­si­men­ki­ni prieš di­de­lius skai­čius, nes tu tik žiū­ro­vas, ku­ris čia yra, o vie­na ko­ja jau ir ne­be, tik fo­to­gra­fuo­ji vaiz­dus, ku­rie iš­kils gal po ko­kių pen­ke­rių me­tų va­žiuo­jant tro­lei­bu­su į dar­bą. Ar­ba sė­dint penk­ta­die­nio va­ka­rą vie­nai na­muo­se su ar­ba­ta ir tru­pi­niais ant sta­lo.

Ry­toj iš­ke­liau­siu žiū­rė­ti di­din­gų­jų krikš­čio­niš­kų­jų bokš­te­lių Ro­mo­je, ir štai ne­ju­čia ky­la vaiz­dai, iš­ti­sos se­ri­jos, kur ma­no ko­jai jau pa­vy­ko ženg­ti. Kaž­ko­dėl vi­si at­si­mi­ni­mai at­mieš­ti sen­ti­men­ta­lu­mu. Liūd­nas gra­žus Bjor­nas iš Šve­di­jos, kar­je­ra, pui­kus bu­tas ir vie­nat­vė. Lyg ko­kia iro­ni­ja, kad jis jau sens­te­lė­jo ir tur­būt dėl to jo ne­įlei­džia į šo­kių sa­lę, ne­už­dė­jo ant­spau­dė­lio, mes su­si­žval­go­me ir lau­kia­me, kol jis ieš­ko, kur gau­ti tą jau­nys­tės žy­mę. Ne­ran­da, mes pa­si­me­ta­me, ap­lin­kui skam­ba juo­kas, alaus kva­pas jau­čia­mas be­veik ore, štai lyg mu­sė pri­skren­ta mu­la­tas, siū­lan­tis su­si­pa­žin­ti ar­ti­miau, vi­sų pra­ei­vių keis­tai vy­lin­gi žvilgs­niai, nors aš su vy­riš­kais marš­ki­niais ir iš­si­drai­kiu­sia kal­tū­ni­ne ka­sa, vi­si kaž­ko no­ri, dai­ro­si, ne­pa­ten­kin­ti vis pri­lie­čia lū­pas prie stik­li­nės, akys šo­ka be­vil­tiš­ką šo­kį, be­si­steng­da­mos ras­ti ką nors šiai nak­čiai. Bjor­nas pa­si­me­tė, jis mums pa­ra­šo ži­nu­tę: „This club is ru­led by ma­fia, I’m on my way ho­me“, ir aš aki­mirks­niu su­pran­tu, kad jis per daug iš­gė­rė ir blo­gai jau­čia­si, ir man jo gai­la, mes grei­tai čium­pam striu­kes ir pa­si­lei­džiam į kaž­ku­rią pu­sę, bet nak­tį vis­kas klai­džiau, že­mė­la­pis ne­pa­de­da, da­ro­si juo­kin­ga, kad ne­ran­da­me ke­lio na­mo. Aš už­kal­bi­nu du gir­tus pran­cū­zus, nors ži­nau, kad jie mums ne­pa­dės, tie­siog iš nos­tal­gi­jos jau pri­mirš­tai pran­cū­zų kal­bai, ir jie ro­do vi­sai ne tą kryp­tį, ku­rios mums rei­kia. Juo­kin­gas ėji­mas, kai kiek­vie­nas pra­ei­vis sa­ko pa­suk­ti vis į skir­tin­gą pu­sę, ir aš pra­de­du bėg­ti, bė­gu vi­sai grei­tai, pa­lie­ku sa­vo kom­pa­nio­nę su ap­dris­ku­sia že­mė­la­pio skiau­te sau už nu­ga­ros, šiau­rie­tiš­kas nak­ties vė­jas švil­pia man pro au­sis, ir aš šyp­sau­si, aš to­li, to­li nuo sa­vo gy­ve­ni­mo, ku­ris ma­nęs lau­kia, ir taip ge­ra, kad ga­liu pa­bėg­ti į vis dar ste­bi­nan­čias ir ma­nęs ne­at­pa­žįs­tan­čias gat­ves, kur tiek daug ke­ba­bų kios­ke­lių, jau­kių ka­vi­nių, gra­žių švie­siap­lau­kių žmo­nių, ba­na­lių klu­bų, ži­bin­tų, aš ge­riu vi­sa tai į sa­ve, nie­kas ne­atims ši­to lais­vės pliūps­nio.

Bjor­nas mū­sų jau lau­kia na­muo­se, ir mes tę­sia­me vy­no ir sū­rio va­ka­rą, jis kal­ba apie sa­vo jau­nys­tę, val­ka­ta­vi­mą Pa­ry­žiu­je, vie­ną bai­sių nak­tų, kai kaž­koks vy­ras ba­re jam vis sta­to ger­ti, ir jie, vie­nin­te­liai lan­ky­to­jai, ge­ria kar­tu su pa­da­vė­ja. Vy­ras par­si­ve­da Bjor­ną na­mo, ir šis su­pran­ta, kad se­na­sis vy­ras yra gė­jus ir ko no­ri iš Bjor­no. Lyg fil­mas, ku­ris iš tik­rų­jų bu­vo.

Mes vėl ge­ria­me ar­ba­tą, nes vy­nas pa­si­bai­gė, ir kal­bam apie Ka­lė­das, ką veik­si­me per Ka­lė­das, ir ma­ne vėl už­lie­ja gai­les­tis, nors aš nie­ka­da ne­tu­rė­siu nor­ma­lių na­mų, to­kio ži­di­nio ir jau­kios vir­tu­vės, man gai­la, nes su­pran­tu, kad Bjor­nui mū­sų rei­kė­jo. Mes juo pa­si­nau­do­jo­me, nes ne­tu­rė­jo­me pi­ni­gų vieš­bu­čiui, o jis no­rė­jo iš mū­sų po­kal­bių, gal no­rė­jo pa­si­jus­ti jau­nes­nis, kaip anks­čiau, ir ne toks vie­nas, to­dėl per­ėjo­me per tiek sau­sa­kim­šų ba­rų su jau­nik­liais gė­rė­jais.

Šiek tiek gė­da, nes pri­si­me­nu ir sa­vo kla­jo­jan­čias akis, ieš­kan­čias ko­kios ne­įpa­rei­go­jan­čios sve­ti­mo­jo drau­gi­jos. Il­gai ei­na­me Bu­da­peš­to gat­vė­mis, gra­žio­mis, pla­čio­mis gat­vė­mis, kol ran­da­me įžy­mų­jį ba­rą per ke­lis aukš­tus, jo pa­va­di­ni­mo jau ne­pri­si­me­nu. Tai pas­ku­ti­nė mū­sų nak­tis Veng­ri­jo­je, jau iš va­ka­ro pri­si­val­gė­me keis­tų sal­du­my­nų, iki so­ties ba­to­no su sū­riu iš su­per­mar­ke­to, iš­si­tie­sę par­ke, pri­grūs­ta­me nak­ti­nė­jan­čio jau­ni­mo. At­si­me­nu, lau­kė­me, kol kaž­koks jau­nuo­lis at­kim­šo mums vy­ną, ir pa­ste­bė­jau vy­rą su smui­ku ran­ko­je, pa­gal­vo­jau, ži­no­ma, kad veng­rams tai ne­tu­rė­tų bū­ti ne­įpras­ta. Tai­gi ba­ras, ku­ria­me pa­ly­dė­jo­me sa­vo ke­lio­nę, bu­vo toks kaip ir vi­si ba­rai – šim­tai įei­nan­čių ir iš­ei­nan­čių žmo­nių, šo­kių sa­lė, kur žmo­nės kra­to­si, lyg vi­sai ne­gir­dė­tų mu­zi­kos, ir mes, tiks­liau, aš kiek su­glu­mu­si, nes kaž­kas ža­dė­jo, kad tai bus al­ter­na­ty­vi vie­ta. Pa­si­kliauk drau­gais is­pa­nais. Ne­užuo­dusi nė kva­po ga­li­mo nuo­ty­kio, pa­si­ruo­šiau pė­din­ti at­gal į nak­vy­nės vie­tą, kaip kar­tais ge­ra ir svei­ka nak­tį pa­si­mes­ti ne­ži­no­mam mies­te, bet, de­ja, pri­si­dė­jo ke­li pa­žįs­ta­mi, ir te­ko ty­lo­je ir su nuo­var­giu ko­jo­se klam­po­ti at­gal. Be nuo­ty­kių, be nau­jų pa­žin­čių. Vie­na mie­la aki­mir­ka – ne­ju­čia at­si­su­ka du su­si­ki­bę pra­ei­viai ir sa­ko mums „la­bas“. Pa­sa­ko, kad dir­ba An­gli­jo­je ir tu­ri ge­rų drau­gų lie­tu­vių. Šyp­so­si, lyg pa­ju­tę su mu­mis kaž­ko­kį ben­dru­mą, ir ly­giai taip pat ne­ti­kė­tai dings­ta il­go­je gat­vė­je, ku­ri, kar­tais at­ro­do, nie­ka­da ne­si­baigs.

La­biau­siai šir­dį glos­to pri­si­mi­ni­mai apie žmo­nes, ku­rių dau­giau gy­ve­ni­me nie­ka­da ne­su­tik­si. Pri­si­mi­ni­mas lie­ka, ir jis pats svar­biau­sias, svar­bes­nis net už kar­tu pa­tir­tą lai­ką. Daž­nai pa­gal­vo­ju apie Mar­ko, pir­mą­jį žmo­gų, pas ku­rį nak­vo­jau už­sie­ny­je, pa­čiam pa­čiau­siam Pa­ry­žiu­je. Va­žiuo­ti į Pa­ry­žių vie­nam sma­gu – pa­ašt­rė­ja jus­lės, ir Se­na lyg la­biau ban­guo­ja, lyg pa­di­dė­ja ri­zi­ka ne­su­spė­ti į au­to­bu­są, o mu­zie­jai žy­miai pa­lan­kes­ni ir la­biau at­si­ve­rian­tys su­si­kau­pu­siam vie­ni­šiui.

Met­ro, po­kal­biai apie šią nak­tį, ką veik­si­me, ma­žas, bet gra­žus stu­den­tiš­kas kam­ba­rys, ra­gau­jam ma­no vy­ną iš Bel­gi­jos, ne­ju­čia kam­ba­ry at­si­ran­da dvi bra­zi­lės, itin šne­kus vai­ki­nu­kas iš Ka­na­dos, spa­ge­čiai su kaž­ko­kiu be­ko­nie­nos sko­niu, aš dar ne ve­ge­ta­rė ir kol kas ne­kvar­ši­nu sau gal­vos dėl to­kių da­ly­kų, vy­nas mus su­pa­žin­di­na la­biau nei žo­džiai, iš­si­ruo­šiam į Mon­mar­trą, pa­kei­čia­me tris met­ro li­ni­jas, gan to­li, vis­kas taip nau­ja, ir aš ne­su aš, ką tik pra­si­vė­ru­si lū­pą mer­gai­čiu­kė, vis­kas nau­ja ir ge­ra vien to­dėl, kad nau­ja. Ma­žas kuk­lus bu­te­lis ant­ra­me aukš­te, kam­ba­riai, kaip ir pri­de­ra, per­si­sun­kę bal­tos spal­vos, nuo­mo­to­jas ap­si­skai­tęs, iš len­ty­nų vos nevirs­ta He­ming­wa­y­us, Ca­mus, kom­pak­ti­nių plokš­te­lių ko­lek­ci­ja, kaž­kas vis ei­na pa­leis­ti nau­jos mu­zi­kos, skam­ba „Bei­rut“, nes, pa­si­ro­do, vi­siems čia jie taip pat pa­tin­ka, mes ap­si­sto­ja­me siau­ru­čia­me ko­ri­do­riu­je ir žiū­ri­me, kaip bra­zi­lės trin­tu­vu do­ro­ja braš­kes sa­vo tra­di­ci­niam kok­tei­liui, stik­li­nės ke­liau­ja per ran­kas, dū­mai ke­liau­ja per no­sis, ne­reikš­min­gi juo­ke­liai, aš at­si­rė­mu­si į du­ris, prieš mus iš­dygs­ta Mar­ko drau­go bu­te taip pat gy­ve­nan­tis nuo­mi­nin­kas pran­cū­zas, ku­ris ge­ria deg­ti­nę su apel­si­nų sul­ti­mis, ma­nie­rin­gas, iro­niš­kas, an­glų kal­ba nyks­ta, mes kal­ba­me vien pran­cū­ziš­kai, kaž­kas nu­ei­na į tu­a­le­tą ir su­pran­ta­me, kad jau pa­dau­gi­no. Dar kiek pa­sto­vi­niuo­ja­me, ap­ta­riam sa­vo ša­lių įvai­re­ny­bes ir ke­liau­ja­me prie Sacré-Cæur. Laip­tai šal­ti, bet sė­dė­ti ge­ra, Mar­ko sa­ko, kad vie­ną kar­tą čia ma­tė pra­le­kiant žiur­kę, ir mes šyp­so­mės. Ir vėl keis­tas vie­ny­bės jaus­mas, vi­sos pro­ble­mos iš­šne­kė­tos ir pa­mirš­tos, at­ras­tos tos pa­čios idė­jos ir ne­aiš­ki at­ei­tis, to­dėl pa­si­da­ro drą­siau, ir grįž­tant na­mo tak­si aš gal­vo­ju, kad Lie­tu­vo­je tak­si ne­va­ži­nė­ju, nes per bran­gu, o štai da­bar pi­ni­gai ne­te­ko reikš­mės, svar­biau­sia grįž­ti ir kris­ti ant sa­vo pri­pu­čia­mo čiu­ži­nio.

Juo­kin­ga pas­ku­ti­nė die­na. Pa­ke­liui Per La­še­zo ka­pi­nės, ir ži­nau, kad teks į jas ei­ti. Ir, o koš­ma­re, koks klai­dus su­ma­ny­mas, ka­pai sle­pia­si, po­pie­rė­ly­je su­ra­šy­ta Wil­de’as, Mor­ri­so­nas, Pro­us­tas, o aš už­si­spy­riau Mo­dig­lia­ni, ei, Ame­deo, jau ma­čiau ta­vo pa­ro­dą Pi­na­ko­te­ko­je, ap­ke­rė­jai ma­ne sa­vo mig­do­li­nė­mis aki­mis ir to­bu­lais vei­do ova­lais, tik te­no­riu pa­žiū­rė­ti į ta­vo pa­var­dę ak­me­ny­je, vėl pri­si­min­ti ir ke­liau­ti at­gal į Bel­gi­ją, leisk man ta­ve su­ras­ti, kad ki­tą kar­tą vėl žiū­rint „Les amants de Mont­par­nas­se“ pri­si­min­čiau ką nors to­kio, kas įro­dy­tų, kad tik­rai eg­zis­tuo­ji. „Ex­cu­sez-moi, peut-être vous sa­vez où est le tom­be­au de Mo­dig­lia­ni?“ Ir taip gal še­šis kar­tus, kol vie­nos ita­lės ma­ne nu­ve­da prie ma­žo jo ant­ka­pė­lio, nu­sė­to vi­so­kiais nie­ku­čiais, sal­dai­nių po­pie­rė­liais, mo­ne­to­mis, pie­ši­niais. At­si­sė­du, ir kai ita­lės iš­ke­liau­ja, iš už­ra­šų kny­ge­lės iš­plė­šiu la­pą ir nu­pie­šiu žmo­gaus vei­dą. Ne­ži­nau, kas čia iš­ėjo, bet vis­gi pri­spau­džiu ak­me­niu ir vėl pa­si­lei­džiu be­veik te­ki­na į sa­vo sto­tį, nes li­ko ne­daug lai­ko, o aš dar net ne­ži­nau, kur ta au­to­bu­sų sto­tis, nes prieš pat ją ma­no že­mė­la­pis bai­gia­si. Aky­se vis dar Ma­tis­se’as, o die­ve, tos nuo­sta­bios žu­ve­lės, dar už­si­li­kęs De­gas, ku­rio ba­le­ri­nos, pa­si­len­ku­sios ties du­be­ni­mis van­dens ar su šu­ko­mis ran­ko­se, ma­no ma­ny­mu, oku­pa­vu­sios kiek per daug d’Or­say plo­to, ma­tau dar ir sa­ve, iš­si­tie­su­sią ant žo­lės, kram­tan­čią šo­ko­la­dą, žvel­gian­čią į tą bai­sin­gą­jį me­ta­lo grioz­dą Ei­fe­lį, ap­im­tą vie­nat­vės ra­my­bės.

Kad ir ką sa­ky­tum, nak­tys sve­tur įsi­me­na la­biau­siai. Par­duo­tu­vių iškabos įsi­žie­bia šal­ta švie­sa, gat­vės įgau­na oran­ži­nį at­spal­vį nuo ži­bin­tų, ir vi­sa tai tam­pa be­var­džiu X mies­tu, ne­šan­čiu ta­ve to­lyn, į kaž­ko­kį be­reikš­mį, ta­vo pa­ties su­si­kur­tą tiks­lą, ne­svar­bu ko­kį, svar­bus pats ėji­mas – su skė­čiu ar be, su kom­pa­nio­nu ar be, tvar­kin­gai pa­lie­kant daik­tus vieš­bu­ty­je ar tem­piant ant jau nuo ry­to kan­ki­na­mos nu­ga­ros. Nors nak­ties Lon­do­ne ne­pa­va­din­si vi­sai be­var­de, vien už­ver­tus gal­vą į gat­vių len­te­les skai­tai žai­di­me „Mo­no­po­lis“ tiek kar­tų ma­ty­tus pa­va­di­ni­mus – Ox­ford stre­et, Tra­fal­gar squ­a­re. Vi­si ba­rai at­ro­do bran­gūs ir ne­jau­kūs, ei­na­me be pa­lio­vos, die­ną at­si­sė­dė­ję par­kuo­se ir pri­fo­tog­ra­fa­vę vo­ve­rių, ieš­ko­me šil­tos vie­tos. Štai Na­cio­na­li­nė ga­le­ri­ja, šian­dien čia bu­vo­me, tiks­liau, ėjo­me su nie­kad ne­nu­slūgs­tan­čiais srau­tais žmo­nių, iš sa­lės į sa­lę, klai­dus že­mė­la­pis, pen­kio­lik­tas am­žius, ki­to­je sa­lė­je jau mo­der­niau, kur­gi tas nu­my­lė­ta­sis dvidešimtasis, kur mū­sų Vuil­lard’as ir Mo­net, tiek daug di­dy­bės, be­veik be­vil­tiš­ka, jų tiek daug vie­no­je ma­žy­tė­je pa­tal­pė­lė­je.

Ap­su­kom ra­tą, pa­sė­dė­jom prie liū­tų Tra­fal­ga­ro aikš­tė­je ir pa­ga­nėm akis į Di­dį­jį Be­ną, be­veik kaip iš at­vi­ru­kų. Ban­dau už­lip­ti ant liū­to sta­tu­los, bet vis nu­slys­tu, čia tau ne Ka­ro mu­zie­jaus kie­me­lio liū­tu­kas, ne taip pa­pras­ta, o ir kris­ti tek­tų iš aukš­čiau. Ga­liau­siai man taip be­vil­tiš­kai jį prie­var­tau­jant pri­ei­na kaž­kas, su­drau­džia, taip ne­ga­li­ma, okay, let’s go, sa­kau aš, ir mes pa­tai­kom tie­siai į gė­jų ba­rą. At­ro­do, pa­pras­ta vie­ta, bet ma­no kom­pa­nio­ną pa­ly­di bar­me­no „dar­ling“, o ant sie­nų ka­bo gan keis­tos keis­tų mo­te­rų (?) fo­to­gra­fi­jos. Nu­si­lei­džiu že­myn į tu­a­le­tą ir pa­ten­ku į sa­vo­tiš­ką „The Roc­ky hor­ror pic­tu­re show“. Ant ma­žos sce­ni­kės sto­vi trans­ves­ti­tas ir šne­ku­čiuo­jas su pub­li­ka, daug juo­ke­lių apie aną ga­lą, di­de­lė iš­kirp­tė, juo­das pe­ru­kas, links­mai kle­gan­ti vy­ru­kų pub­li­ka, tie­sa, pri­si­me­nu, tai­gi šian­dien šven­tė, šven­tos Ve­ly­kos… At­si­sto­ju iš kraš­to už to­kio stam­bo­ko vy­ro, kad į ma­ne ne­at­kreip­tų dė­me­sio žmo­nės. Nors grei­čiau­siai pa­gal­vo­tų, kad les­bie­tė, juk ir taip į to­kią pa­na­ši. Ieš­kau tu­a­le­to, bet su­glums­tu, nes ma­tau tik du­ris su da­mų žen­kliu­ku, pro ku­rias plūs­ta vy­rai. Pa­lau­kiu, kol jų ap­tuš­tė­ja, ir įsmun­ku į ka­bi­ną.

Ke­lio­nių kom­pa­nio­nai – taip pat įdo­mi te­ma. Ry­ga, an­derg­raun­di­nis ba­ras „Le­ning­rad“, kaž­ko­kie jau­ni vy­ru­kai gro­ja dai­nų per­dir­bi­nius, apa­ra­tū­ra vos tel­pa, o aš, ka­dan­gi sė­džiu pa­čiam prie­ky­je, ga­li­ma sa­ky­ti, kvė­puo­ju bo­sis­tui į vei­dą. Ša­lia ma­nęs ant sta­lo sto­vi tuš­čias bo­ka­las, prie­šais sė­di ma­no ma­ma, rau­ko­si, nie­kaip ne­bai­gia sa­vo tam­saus alaus. Jai pa­tin­ka mu­zi­ka, ir man ge­ra, kad ga­liu bū­ti su ja, kad ji ne­už­si­da­rė sa­vo vi­du­ti­nio am­žiaus žmo­nių pa­sau­ly ir ga­li tran­ky­tis su ma­nim po sve­ti­mas gat­ves ne­klaus­da­ma: „Tai kur mes ei­nam, koks tiks­las?“ Ji ži­no tiks­lą, aš pa­de­du jai už­baig­ti alų, ir mes ei­na­me at­gal į va­ka­ri­nį se­na­mies­tį.

Mi­nia, žmo­nės su plas­ti­ki­nėm tau­rėm ran­ko­se ma­la­si į prie­kį ir at­gal, iš kai­rės te­ka pla­čio­ji Dauguva, o prie­ky­je ma­to­si di­džiu­lė sce­na, ku­rio­je at­lie­ka­mos liau­dies dai­nos. Gė­da, ta­čiau ne­ži­nom, kas tai per ren­gi­nys, ir aš aki­mirks­niu pa­vargs­tu nuo šio šur­mu­lio. Man keis­ta­sis bu­dis­ti­nių ieš­ko­ji­mų lai­ko­tar­pis ir čia, kaip ir Jūr­ma­loj prie­šais ra­mią jū­rą, aš ban­dau pa­me­di­tuo­ti. Pra­ei­na ne­aiš­ku kiek lai­ko, šur­mu­lys dings­ta, bet ma­ma pa­baks­no­ja man į šo­ną ir juo­kia­si, kad į ma­ne la­bai žiū­ri žmo­nės. Nu­si­šyp­sau iš sa­vo vai­kiš­ku­mo, ku­rį su­vok­siu tik ge­ro­kai vė­liau, ir pa­žiū­riu į dai­liai ap­švies­tą ka­ted­ros bokš­tą – jis bent jau taip aukš­tai, kad jo­kia mi­nia, joks gy­vu­liš­kas sam­bū­ris ne­su­drums jo vie­nat­vės.

Ma­no gal­vo­je stai­ga iš­yra ki­tas sam­bū­ris, pa­si­kei­čia at­si­mi­ni­mų skaid­rė ir at­si­du­riu Mast­rich­te, kur kar­na­va­las jau ge­ro­kai įsi­šė­lo, mies­te tar­si ne­li­ko pa­pras­tų žmo­nių, vien tik pi­ra­tai, in­dė­nai, klou­nai ir dar vi­so­kios ne­aiš­kios bū­ty­bės. Par­duo­tu­vės už­da­ry­tos, pre­ky­ba ap­mi­ru­si, ga­li gau­ti tik alaus, vi­sur ga­li nu­si­pirk­ti alaus, jau ket­vir­tą die­ną nie­kas apie nie­ką ir ne­gal­vo­ja, iš vi­sų pu­sių gau­džia tri­mi­tai. Juo­kin­ga aki­mir­ka, kai pa­ma­tom iš vie­nos pu­sės ar­tė­jan­čią mi­nią, sten­gia­mės per­ei­ti į ša­lu­ti­nę gat­ve­lę, bet iš šios stai­ga taip pat pa­si­pi­la krū­va kau­kė­tų mas­ka­ra­di­nin­kų, ir lie­ka tik ste­bė­ti jų triukš­min­gą šė­lą, ste­bė­tis ir įstri­gus tarp su­per­me­no ir mi­mo lauk­ti, ka­da gi gat­vė ap­tuš­tės.

Ma­ri­hu­a­nos kva­pas sklin­da iš vi­sur, kur tik už­ei­si, ir mu­ša­mi būg­nai skam­ba vis grei­čiau, rit­mas pa­gau­na kau­kė­tuo­sius kar­na­va­li­nin­kus ir vis­kas virs­ta šo­kan­čia, be­si­juo­kian­čia ir ap­si­pū­tu­sia ma­se, nie­kas ne­svar­bu, min­tys trum­pam dings­ta, nes rit­mas už­val­do, kar­na­va­las yra kar­na­va­las, ir nie­ko dau­giau to­kiu me­tu Mast­rich­te ne­ra­si, man aky­se mir­ga ryš­kias­pal­viai kos­tiu­mai, trum­pam at­krei­piu dė­me­sį į vy­ru­ką, ku­ris vi­sas pa­si­den­gęs ne­tik­rais ma­ri­hu­a­nos la­pais, jis kra­to­si prie pat būg­nus mu­šan­čių at­li­kė­jų, ne­bė­ra svei­ko pro­to, ne­bė­ra nie­ko rim­to ir ne­ga­li­mo, nė­ra gė­dos ir ri­bų, jis šo­ka ir try­pia, kin­kuo­ja gal­va, taip at­si­lo­šia, kad, at­ro­do, kris aukš­tiel­nin­kas, ir vėl gy­vai su­ka­si apie sa­vo ašį, ir jau­čiu, kad ne­be­li­ko na­mų, ne­li­ko jie, mes, ne­li­ko skir­ty­bei skir­tų są­vo­kų ir mes vi­si ta­po­me vi­sa pa­si­glem­žian­čio kar­na­va­lo dul­kė­mis.

Gu­liu ant suo­lo ir jau­čiu, kad pra­de­da niež­tė­ti blauz­da, ta­da kiek aukš­tė­liau – šlau­nis, bet ne­krei­piu dė­me­sio ir pa­lai­min­gai at­si­duo­du pus­va­lan­džio mie­gui, nors nuo jo tik įsi­skau­dės gal­va ir pa­si­da­rys dar šal­čiau. At­si­ke­liu ir pa­ma­tau ant ran­kos raus­vą skau­dan­tį taš­ką. Taip, tau įkan­do blu­sa, sa­ko ra­miai ma­no kom­pa­nio­nas, o aš puo­lu į pa­ni­ką, pur­tau rū­bus, gal ko­kie pa­slap­tin­gi pa­da­rai vis dar ma­no pal­te. Briu­se­lis, Ga­re du Mi­di. Kai į skran­dį nu­ke­liau­ja ka­va, pri­si­me­nu va­ka­rykš­tę nak­tį. Ba­ras, be­veik Boš­kės Kau­ne ati­tik­muo – ke­lios sa­lės, žai­džia­ma šach­ma­tais, alus pa­ly­gin­ti pi­gus, daug įvai­rios fau­nos. Lau­kia­me kon­cer­to, bet gru­pės jau­nos ir ne­pa­ty­ru­sios, to­dėl abe­jin­gai at­si­re­miu į sie­ną ir sten­giuo­si pail­sin­ti nu­ga­rą. Iš­ei­da­ma iš tu­a­le­to pa­ste­biu vy­rą su skry­bė­le, sė­din­tį prie ba­ro nu­lenk­ta gal­va. Pa­ma­tau, kad jis pa­si­ė­męs se­ną ki­še­ni­nio for­ma­to kny­gą ir vie­na­me pus­la­py­je ve­džio­ja pieš­tu­ku vei­do kon­tū­rus. Pie­ši­nys ne­blo­gas, ir įsi­drą­si­nu­si pa­klau­siu, gal jis koks me­ni­nin­kas. Pran­cū­ziš­kai kal­bant tai ne taip ba­na­liai skam­ba kaip lie­tu­viš­kai, bet vis­gi po­kal­bis ne­si­mez­ga, ir man at­ro­do, kad šis pa­šne­ko­vas ne mė­gė­jas ben­drau­ti, to­dėl po kiek lai­ko ne­nu­stem­bu, pa­mačiu­si, kad to­ji švie­si skry­bė­lė ke­liau­ja su sa­vo kny­ga du­rų link. Ne­il­gai tru­kus ir mes ke­liau­ja­me at­gal iš šio už­kam­pio į mies­to cen­trą, ir štai po ke­lių aki­mir­kų mes jau po­že­mi­nė­je metro sto­ty­je, nuo čia įreng­tos sce­nos sklin­da mig­la ir elek­tro­ni­nė mu­zi­ka. Ma­no kom­pa­nio­nas kaž­kur dings­ta, ir aš lie­ku vie­na su rit­mu, ir vėl dings­ta lai­kas, ke­lio­nė­se jis taip daž­nai dings­ta, taip daž­nai tam­pi įvy­kio da­li­mi, iš­try­nęs sa­vo men­ko pa­ty­ri­mo pro­tą, su­si­jun­gi į vie­ną veiks­mo są­mo­nę, ku­ri vi­siš­kai už­pil­do ir pa­ten­ki­na nuo­ty­kių iš­troš­ku­sią dva­sią. Ne­ju­čia su­si­vo­kiu, kad jau il­gai taip ju­du, ap­im­ta keis­to tran­so, ir iš­ei­nu ieš­ko­ti sa­vo kom­pa­nio­no. Pa­ke­liui ma­ne su­stab­dęs ita­las ne­aiš­kiai my­kia apie ėji­mą su juo į tu­a­le­tą, ei­nu to­liau, ran­du sa­vo kom­pa­nio­ną, vė­liau prie mū­sų pri­ei­na ša­lia šo­kęs barz­do­tas jau­nuo­lis iš Tu­lū­zos ir mes kal­bam kaž­ką apie ke­lio­nes.

Po ke­lių lie­tin­gų va­lan­dų mes jau keis­to­je ka­vi­nė­je, kur žmo­nės žai­džia kor­to­mis, o no­rint įei­ti rei­kia pa­spaus­ti skam­bu­tį. Jau be­veik ke­tu­rios ry­to, o čia dar pil­na žmo­nių, bet ne­lie­ka jė­gų min­tims, to­dėl mes tik žiū­ri­me į juos ir nie­ko ne­be­kal­ba­me, džiaug­da­mie­si, kad su­ra­do­me dar vie­ną vie­tą, kur ga­li­ma šil­tai pa­bū­ti.

Nak­tis be­veik bai­gė­si, ir man jau be­veik skau­da au­sis nuo Par­ke­rio va­ria­ci­jų. Mąs­tau, kiek dar at­si­mi­ni­mų nuo ma­nęs sle­pia­si, kiek dar bus ke­ru­a­kiš­kų, kiek po­niš­kes­nių ke­lio­nių, kai tu­rė­siu pi­ni­gų, ir kaip jos pa­keis ma­no gy­ve­ni­mą, kiek dar leis su­sto­ti ir pa­sa­ky­ti sau – pra­ėjo tiek lai­ko, o tai vis dar aš, vi­sai kaip per šven­tes, vėl ir vėl sė­dant prie sta­lo. At­ro­do, nie­ko ypa­tin­go, ta­čiau kas ga­li bū­ti ge­riau už keis­tą to­li­mo kraš­to skaid­rę, ku­rio­je tu, o ne ko­kia fil­mo žvaigž­dė, esi pa­grin­di­nis he­ro­jus.