Literatūra

Kolaboravimas (II)

JONAS KIRILIAUSKAS Man pa­ti­ko žiū­rė­ti per te­le­vi­zo­rių so­vie­ti­nius fil­mus, kol kai­mo kul­tū­ros na­mų mi­nia­tiū­ri­nė­je sa­lė­je at­si­sė­dęs ant pa­pras­tų me­di­nių suo­lų be at­lo­šų pa­ma­čiau – in­dų fil­mus.

Iš baltųjų giesmynų

NE­RI­JUS CI­BULS­KAS Dai­va Mo­ly­tė-Lu­kaus­kie­nė. Bal­to­jo ki­ro gies­my­nai. Ei­lė­raš­čiai. V.: Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos lei­dyk­la, 2012. 112 p. Po­etai iš ap­lin­ki­nio triukš­mo ma­sy­vo, kal­bi­nio led­kal­nio iš­ker­ta, iš­skap­tuo­ja sa­vą­jį bal­są. Na bent jau im­pul­sy­viai sten­gia­si, nu­vy­da­mi tą nuo­la­ti­nį, ne­pa­lie­kan­tį „taip jau bu­vo kal­bė­ta, taip jau bu­vo ra­šy­ta“. Net jei­gu bu­vo, ar da­bar ne­pa­vyk­tų pa­sa­ky­ti, už­ra­šy­ti ki­taip?

Rotho perturbacijos

MARIUS PLEČKAITIS Phi­lip Roth. Port­no­jaus skun­das. Ro­ma­nas. Iš an­glų k. ver­tė Ma­rius Bu­ro­kas. K.: Ki­tos kny­gos, 2012. 229 p. Keis­tas, o kar­tu daug kam ir ar­ti­mas tas Port­no­jaus ne­ga­la­vi­mas, grei­čiau­siai su­kur­tas pa­ties ra­šy­to­jo Rot­ho: „stip­rūs eti­niai ir al­truis­ti­niai im­pul­sai nuo­lat ker­ta­si su ne­pa­pras­tais, daž­nai iš­kreip­tais ly­ti­niais troš­ki­mais.

Re­a­liz­mas su prie­dais

EMI­LIS MIL­KE­VI­ČIUS Vac­lo­vas Mi­kai­lio­nis. Jot­vin­gių lais­vės šo­kis. V.: Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos lei­dyk­la, 2012. 240 p. Pla­čių in­te­re­sų švie­suo­lis V. Mi­kai­lio­nis – ne tik Ro­mu­vos kri­vis, Sei­mo eks­per­tas ži­niask­lai­dos klau­si­mais (2002 m.; plg. str. „Et­ni­nė kul­tū­ra spau­dos veid­ro­dy­je“ Sei­mo in­ter­ne­to sve­tai­nė­je), bet ir (o gal de­rė­tų sa­ky­ti – vi­sų pir­ma) la­bai anks­ty­vas lie­tu­vių scien­ce fic­tion pio­nie­rius

Bai­su­sis (pseu­do)lie­tu­viš­kas naš­lai­tis

TO­MAS MAR­CIN­KE­VI­ČIUS Up­ton Sinc­lair. Džiun­glės. Ro­ma­nas. Iš an­glų k. ver­tė Ra­sa Draz­daus­kie­nė. V.: Auk­so žu­vys, 2012. 455 p. Tau­ti­nės li­te­ra­tū­ri­nės stak­lės – kap­ri­zin­gas įtai­sas. Bai­siai pa­pras­tai pa­tvir­ti­nan­tis, kad ne tik Lie­tu­va, pa­sak Miłos­zo, yra et­no­ling­vis­ti­nis pro­jek­tas, bet ir į lie­tu­vių kal­bą ver­čia­ma li­te­ra­tū­ra ne­iš­ven­gia­mai at­si­duos bal­tiš­ko­sio­mis po­li­ti­nė­mis pa­ra­dig­mo­mis.

ALMA RIEBŽDAITĖ. Eilės

JULIJA GULBINOVIČ. Eilės

Ma­žas vy­ras

SA­RA PO­IS­SON Vie­ną ei­li­nę die­ną, tiks­liau – pa­va­ka­rę, jūs iš­si­plė­šia­te iš na­mų, pa­lik­da­mas pas­kui sa­ve į ko­me­tos uo­de­gą pa­na­šų lai­ki­nai su­tan­kė­ju­sį an­glies dvi­de­gi­nio punk­ty­rą. Jį užuo­džia jū­sų kai­my­no šuo ir kai­my­no kai­my­nės ka­lė su prie že­mės ar­tė­jan­čiu rie­ba­lų ha­ma­ku pa­pil­vė­je.

Vei­das

STE­VEN JES­SE BERN­STEIN Ste­ve­nas Jes­se’as Bern­stei­nas (1950–1991) – ra­šy­to­jas, Ame­ri­kos žy­das, ar­ti­mas Wil­lia­mo S. Bur­rough­so bi­čiu­lis. Iš­gar­sė­jo sa­vo at­lie­ka­mais per­for­man­sais ir ašt­riais, ne­var­žo­mais po­grin­džio teks­tais, kal­bė­ju­siais apie fi­zi­nius ir psi­cho­lo­gi­nius skaus­mus.

Pir­mas kar­tas su me­nu

SI­MO­NA SI­DE­RE­VI­ČIŪ­TĖ Šian­dien, kaip nie­kad, esa­me įga­vę pui­kią for­mą gin­ti me­ną nuo klau­si­mo, ku­rio per­smelk­tos vi­sos ki­tos gy­ve­ni­mo sri­tys, – ko­kią nau­dą gau­siu? Net ir prag­ma­tiš­ko­ji Va­ka­rų vi­suo­me­nė ne­drą­siai ieš­ko prak­tiš­ko me­no pri­tai­ky­mo, o me­ni­nin­ko fi­gū­ra taip ir li­ko vi­suo­me­nės pa­ri­by­je – ne­la­bai su­pras­tas ap­lin­ki­nių, bet ir ne­la­bai to sie­kian­tis.