Atminties kambariai
Agnietė – senovinis vardas, dvelkiantis žolynais, moteriškas, net koketiškas savo priesaga, it gėlėtos šilko suknelės kraštas, švystelėjęs tarp palto skvernų. Šventoji Agnietė Guercino paveiksle tamsgymė, kaštoniniais, bangomis krintančiais plaukais, viena ranka švelniai globia avinėlį, kitoje laiko augalo, veikiausiai palmės, šakelę. Paveikslo fonas tamsus, dūminis ir nejučia primena man seno medžio pirkios prieblandą, tirštą nuo sutemų ir suodžių. Joje, it šiltoje kišenėje, sugludę daiktai – ilgas ąžuolinis stalas, du suolai iš abiejų pusių ir pora lovų pasieniais. Dar kuparas – skrynia su sniegbalčiais nėriniais, rankšluosčiais ir pagalvių užvalkalais. Tobula simetrija, išdžiūvusio medžio kvapas, tolimos audros blyksniai pro apsiniaukusį langą. Tokiame fone įsivaizduoju prosenelę, gimusią pirmaisiais dvidešimto amžiaus metais, ištekėjusią už savanorio, puoselėjusią savo kuklią būtį namuose, kurių nė žymės nebelikę ant žemės paviršiaus.
Kaip vieno Gabrielio Garcíos Márquezo kūrinio veikėjas, sapne einu iš kambario į kambarį, kuriame niekuomet nebuvau, ir dūminėje prieblandoje regiu švystelinčius pavidalus – veido pusmėnulį, šaltą liūno akies blizgėjimą, ąsotį, žiedų kekę. Tiems, kurie lankėsi prosenelės pirkioje, niekuomet neatėjo į galvą mintis, kad kada nors viso to nebebus, todėl neliko nė vienos nuotraukos. Galiu įsivaizduoti tą erdvę, kuri įsismelkė į mano sąmonę iš pasakojimų. Sumaniau žengti gilyn į žodžių tankmę ir prisirinkti žemuogių, susiverti jas ant smilgos ir klausytis radijo teatro vaidinimų, kaip anuomet. Paklaidžiojęs to laiko drėgnose pievose, atrastumei gegužraibių it aptirpusių vaško žvakių ir rausvų širdažolių. Gegužę gėlių vainikais ir puokštėmis pagerbdavo Mariją, Dievo Motiną. Ketvirtojo dešimtmečio giesmyne (aptrupėjusiame, bet kvepiančiame) dosniai skleidžiasi lelijos ir rožės, visas „dangaus gėlynas“, o man prieš akis išsyk iškyla rasotos, gyvybės knibždančios pievos, tirštai priaugusios varpelių, ramunių, gaisrenų; balos, pilnos sviestamušes primenančių lūgnių; darželiuose sprogstantys ir svyrantys pinavijų pasijoniai. Guercino Agnietė pasitenkina kuklia palmės šakele. Aš įsivaizduoju prosenelę pinančią gėlių girliandas šventiesiems paveikslams papuošti ir žinau, kad nesuklysiu priskirdama jos veidui šiek tiek susižavėjusią išraišką.
Jeigu eičiau per kambarius tolyn, patekčiau į žiemos kamarą, kurios langelį po nakties užtvindė susirinkusios ledinių žolynų lankoje pasiganyti šalčio avys. Kampe guli pilkšvas paslėgtinis akmuo su duobute (avies pėda?), prikaupusia vandens (kas išgers, pavirs ėriuku). Jognutė – mažybinė Agnietės vardo forma, keistai primenanti vandžiogališkiams gal ir ne tokį svetimą jagniątko – ėriuką, romumo ir nuolankumo įsikūnijimą. Guercino paveiksle šio gyvulėlio vilna prisigėrusi prieblandos, bet turi šilkinio švytėjimo. Rusvi avikailiai, kabėję ant sąsparos palubėje, neturi nieko bendra su šiuo simboliu. Jie yra nebent tai, kas lieka iš daiktų atėmus šventumo ir žavesio aureolę ir pažeminus juos iki dulkių kaupyklų. Tikrasis vilnos išganymas yra verpimo ratelis ir audimo staklės. Pievos augalų stiebai pražysta balsvais pūkais, kurie yra nukerpami, suverpiami, išaudžiami ir virsta tuo, kas buvo pradžioje – gėlėta pieva, siūlų arabeska. Gal todėl moterys neverpdavo šeštadieniais nuo Kalėdų ligi Užgavėnių – bijojo, kad ėriukai nusikreivins kojeles tarp sumazgytų gijų.
Mažiausiai žinau apie prosenelės plaukus. Į senatvę visad laikė juos tvarkingai sušukuotus, paslėpusi po skarele. Buvo jau nublukę, nors jaunystėje galėjo turėti sunkias kaštonines kasas, išpuoselėtas pagal kaimo gražuolių receptus sviestu ir žibalu (nors Magdalietei plaukų ilgumu greičiausiai neprilygo). Įdomu būtų pamatyti prosenelę tuolaik, dvidešimto amžiaus trečiajame dešimtmetyje, vaikštinėjančią Paryžiaus bulvarais, pasidabinusią dailaus fasono skrybėlaite. Man atrodo, kad jau vien dėl vardo priesagos ji nusipelnė tokios atomazgos.
