Literatūra

Dabar jos miega

MOJCA KUMERDEJ Dabar jos miega. Lovoje susiglaudusios kaip šunyčiai ramiais veideliais snaudžia. Uždarytos užtamsintame kambaryje, apsaugotos nuo išorinio pasaulio.

Paukšteli paukštužėl

PAULINA DRĖGVAITĖ Žen­giu lai­do­tu­vių pro­ce­si­jos prie­ky­je, man siau­bin­gai dre­ba ran­kos, yra be­die­viš­kai sli­du ir te­gal­vo­ju, kaip ne­pa­slyst ir ne­iš­si­tėkš­ti tie­kos žmo­nių aki­vaiz­do­je: Vieš­pa­tie, ko­dėl tu su­kū­rei le­dą. Ato­maz­ga. Kaip tai at­si­tin­ka – virs­ti kos­mi­nė­mis dul­kė­mis ir iš­si­skai­dai? At­gims­ti me­džiu? Šo­ki pol­ką an­ge­lų bū­ry­je?

Sigitui Gedai – 70

Pas­ku­ti­nis Si­gi­to Ge­dos die­no­raš­čio įra­šas „Šiau­rės At­ėnuo­se“ pa­si­ro­dė 2012 m. sau­sio 20 d. nu­me­ry­je. „Kie­no teks­tas bus ki­to „Šiau­rės At­ėnų“ nu­me­rio 5 pus­la­py?“ – sa­vo tin­kla­raš­ty­je tuo­met klau­sė Vir­gi­ni­jus Ga­si­liū­nas. Skai­ty­to­jai ne­ga­lė­jo ne­pa­ste­bė­ti nuo­la­ti­nę vie­tą 5 pus­la­py­je su­ra­du­sių Ge­dos die­no­raš­čių

Keturi Sigito Gedos laiškai

Su Si­gi­tu Ge­da stu­di­jų lai­kais bu­vo­me di­de­li drau­gai (drau­gys­tė, aiš­ku, tę­sė­si ir pas­kiau). 1965 me­tais, bai­gęs uni­ver­si­te­tą, rug­sė­jo mė­ne­sį pra­dė­jau mo­ky­to­jau­ti (pa­gal pa­sky­ri­mą) Anykš­čių ra­jo­no Ku­ni­giš­kių aš­tuon­me­tė­je mo­kyk­lo­je. Lap­kri­čio mė­ne­sį bu­vau me­tams pa­im­tas į ka­riuo­me­nę. Per tą lai­ką su Si­gi­tu su­si­ra­ši­nė­jo­me. Čia at­rin­kau ke­tu­ris iš tu­ri­mų jo laiš­kų.

Ne­ko­rek­tiš­kas Si­gi­tas Ge­da: „Fres­kų“ pa­raš­tė­je

RI­MAN­TAS KMI­TA Kar­tais at­ro­do, kad mū­sų vi­suo­me­nė­je vy­rau­ja toks ero­ti­kos su­pra­ti­mas: pra­džio­je bu­vo rū­tų vai­ni­kė­liai ir žir­ge­liai, tru­ba­dū­rų dai­nos ir ri­te­rių ko­vos už šir­dies da­mą, ro­man­tiš­ki dū­sa­vi­mai mė­ne­sie­no­je, o pas­kui at­si­ra­do vi­dia­kai, per ku­riuos ne­la­ba­sis ėmė leis­ti vi­so­kias por­nog­ra­fi­jas ir su­ga­di­no žmo­gų.

Dzūkų pėdos

VLADAS MOTIEJŪNAS Pateikiu spaudai eiliuotas pabiras, ra­šy­tas prieš 48 me­tus. Yra net konkreti pa­ra­šy­mo data – 1964 m. rug­sė­jo 28 d. Pri­si­mi­niau jas artėjant Sigito Gedos 70-me­čiui. Tai pa­ro­dijos-sekimai, nelengvai įvar­di­jamas žan­ras. Pažinojau Sigitą dar gim­na­zistą, abu bu­vom Laz­di­jų rajono literatų bū­relio nariai.

Li­te­ra­tū­ros sky­riaus re­dak­to­rius

JŪ­RA­TĖ VI­SOC­KAI­TĖ Dir­bom su Si­gi­tu „Šiau­rės At­ėnų“ re­dak­ci­jo­je dau­giau nei de­šimt me­tų. At­ei­da­vo į dar­bą (Py­li­mo, Mai­ro­nio, Šv. Ig­no­to, Mė­si­nių gat­vė­se) pa­pras­tai kiek­vie­ną pir­ma­die­nį, kad per­skai­ty­tų kas sa­vai­tę spaus­di­na­mo sa­vo le­gen­di­nio die­no­raš­čio ko­rek­tū­rą.

Ma­no mo­čiu­tė, se­ne­lis ir ko­mu­niz­mas

EL­ČIN HU­SEIN­BEI­LI El­či­nas Hu­sein­bei­li – po­pu­lia­rus pro­zi­nin­kas, dra­ma­tur­gas ir pub­li­cis­tas – gi­mė 1961 m. gruo­džio 21 d. Azer­bai­dža­ne, Džeb­raji­lo ra­jo­ne. 1989 m. bai­gė Mask­vos M. Lo­mo­no­so­vo uni­ver­si­te­to Žur­na­lis­ti­kos fa­kul­te­tą.

W. H. AUDEN. Eilės

Šis W. H. Audeno (1907–1973) eilėraštis, parašytas 1936 metais, nepaprastai išpopuliarėjo, kai buvo pa­nau­do­tas filme „Ketverios vestuvės ir vienerios laidotuvės“ (1994). Da­bar Anglijoje jis viešai skaitomas daugiau nei pusėje lai­do­tuvių.

SAMUEL BECKETT. Eilės