Literatūra
●
vėl užsikirto
ką tik pradėtas
eilėraštis
lyg pistoletas
kažkam
dovanojęs gyvenimą
Tiesa arba Pasekmės
Kartą tokia moteris nusivedė mane
Prie upokšnio parūkyti
Tada kalnu
Į plynę
Kur eidamos senu vieškeliu
Tolumoj vos girdintis vokiečių turistams
Pasiekėm uolose išmūrytą miestą
Kraujas
Jei kas mane, vaiką, paklausdavo, kur dirba mano mama, galėdavau sužibėti kaip įdomi būtybė. Atrodžiau ypatinga pati sau. Dėl mamos profesijos ir darbovietės pažinojau ribą, kurios patyrimas buvo dovanotas toli gražu ne kiekvienam. Mačiau daug kraujo.
Iš ciklo „Tikros novelės. Klasės susitikimai“
Kam tie klasės susitikimai? Kad pasėdėtume už bendro stalo? Ne, stalų ir taip užtenka. Kad palygintume, kas kiek paseno? Menkas malonumas. Priežastis kita: mums vis labiau trūksta žmonių, kurių akyse tebesame ir visados liksime žydintys, šaunūs, smagiai besijuokiantys.
Kilimas
Kartkartėmis tenka pabūti ligoninėje.
Palatoje vyresnio amžiaus moterys, kurios irgi tądien paguldytos, kalbasi.
– Kokio tu kilimo? – klausia viena.
Skambutis (ne tas siaubiakas)
– Nežinau, nuo ko pradėt. Nuo ko dažniausiai čia paskambinę pradeda kalbėt?
– Kad ir ką norėsi pasakyt – priimsiu viską. Pradėt gali ir nuo kokio nereikšmingo dalyko. Gali neįvardint priežasties, dėl kurios nusprendei skambint šita linija.
Šiandien
Tais metais mano tėvai nutarė pasiauginti veislei šventąjį. Anksčiau buvome laikę nebent kokį dekoratyvinį gaidžiuką ar triušių porelę, tad patirties teko semtis iš įgeltusių „Ūkininko patarėjų“ pelių apkramtytais lapais, „Šventųjų gyvenimų“ kadaise blizgiais viršeliais ir panašios lektūros. Apie pašarus, kraiką, lytinę brandą, tikėtiną tokio augintinio būdą tėvai teiravosi kaimynų ir šiaip viską išmanančių pažįstamų, kažin ką skaičiavo, tarėsi.
Naktis bus rami
[Romain Gary:] Kai man depresija, tai pasireiškia bufonada: griebiuosi bufonados dėl mentalinės higienos, kad išsivaduočiau iš įtampos. Tačiau tai darau nesąmoningai, po truputį – vadinasi, to nekontroliuoju ir nesuvokiu, kas man darosi. Arlekinada, juokdarystė liaudies kentėjimo istorijoje visada buvo paskutinė priemonė prieš čiumpant peilį.
Lotynų Amerika lietuvio akimis
Vytauto Rubavičiaus knyga „Lotynų Amerikos naujoji civilizacinė ontologija“ buvo viena iš tų, kurią, vaizdžiai sakant, prarijau. Ją perskaičiau per dvi dienas. Ji – mokslinė, bet skaitoma tarsi romanas. Tuo stebėtis nereikia, nes autorius – ne tik filosofas, bet ir poetas, rašytojas.
●
kvailybių vienybės dėsnis veikiantis niekio valia
pasaulis iš dulkių sudėstytas spurda tamsos kevale
