Kraujas

 

Regėti kiaurai sienas

 

Jei kas mane, vaiką, paklausdavo, kur dirba mano mama, galėdavau sužibėti kaip įdomi būtybė. Atrodžiau ypatinga pati sau. Dėl mamos profesijos ir darbovietės pažinojau ribą, kurios patyrimas buvo dovanotas toli gražu ne kiekvienam. Mačiau daug kraujo. Pilnus kraujo šaldytuvus. Galėjau apie tai papasakoti. Nupiešti. Parodyti nuotraukose kraujo šalies prieangius. Kai kuriuos šios karalystės elementus nubraižyti ore rankomis. Pasakodama galėjau suteikti emocinį atspalvį savo balsui. Reikšmingai išpūsti akis. Ir kas dabar galėtų pasakyti, kaip mums pavyksta subalansuoti savo išskirtinumą ir panašumą į kitus, padedantį palaikyti ryšius, mezgamus tarp kuo nors artimų būtybių? Ir ar nesiilgime padėties, kur būtume laisvi nuo to nuolatinio balansavimo pasirodant vienaip ar kitaip, reiškiantis kokiu nors būdu kam nors pritaikomai? Įspūdingas ir artimas Simone de Beauvoir prisipažinimas apie pasikartojančią fantaziją, kaip pravartu būtų padaryti kokį baisų nusikaltimą, pavyzdžiui, žmogžudystę, dėl kurios susigrąžintum sau vienatvės teikiamą laisvę.

Mano mama dirbo Panevėžio ligoninės Kraujo perpylimo skyriuje. Žinojau, kas ten vyksta. Neteko matyti, kad ten perpiltų kraują. Vis dėlto mačiau, kaip kraujas paimamas – regis, perpilamas jis būdavo ne šiame skyriuje. Ant ligoninės gulto gulinčius donorus vis dėlto mačiau – tiesa, tik už keleto sienų. Regėjau kiaurai sienas: jos buvo stiklinės. Virpėdavo, priekaištingai braškėdavo ir grėsmingai barškėdavo, kai mes, to skyriaus darbuotojų vaikai, lakstydavome stikliniais labirintais. Tai buvo įmanoma dienomis, kai donorų kraujas likdavo savo uždarose vietose, uždaruose kraujo ratuose. Cirkuliavome saugiai tarsi niekieno netrikdomas ir nekantrus jaunas kraujas, nesuvokiantis apie grėsmę tiek sau, tiek kam nors kitam.

Patalpos, skirtos esminiam kraujo paėmimo veiksmui, būdavo rakinamos: į jas per stiklą žiūrėdavau smalsiai ir pagarbiai. Greta jų buvo pereinamieji stikliniai kambariai su mįslingomis dėžėmis, įrankiais, pakuotėmis. Lobiai, apie kuriuos pasvajodavau – su jauduliu, lydinčiu galimą nusikaltimą, ribos peržengimą. Kažkada panašiai jaudindamasi ir keistai džiūgaudama įmečiau į kaimo šulinį prakąstą meduolį, užteršdama dviem mokytojų šeimoms skirtą geriamąjį vandenį.

 

Kryžius ir pusmėnulis ant krūtinės

 

Kraujas, cirkuliuojantis žmogaus viduje, kaip tada man atrodė, sukurtas būti nematomas. Vis dėlto buvau išskirtinė: mačiau jį – kaip plūsteli prie žmogaus kūno prijungtomis plastikinėmis žarnelėmis, kaip atrodo šaldytuvuose laikomuose graduotuose buteliukuose. Pro kiekvieno tokio indo stiklą mačiau, kad apačioje nusėsdavo tamsiai raudonas skystis su raudonaisiais kraujo kūneliais, o virš šio sluoksnio geltonuodavo kraujo plazma. Vadinasi, man iš dalies buvo žinoma ne vien tai, kas už žmogaus kūno ribos, kurią brėžia kraujo sistemas turintys organizmai, bet ir kad pats kraujas gali brėžti ribą tarp skirtingų savo paties dalelių.

Tiek daug nutuokdama apie daugeliui nežinomas ribas, jaučiausi turinti visišką teisę nešioti donorams skirtą ženkliuką. Sovietmečiu tai buvo kraujo lašo formos daiktelis su raudonu kryželiu ir raudonu pusmėnuliu. Ant donorus ženklinančio raudono lašo pažymėtas kryžius savo kelionėje buvo įveikęs visokias religijų ir ateizmo, socializmo ir kapitalizmo, karo ir taikos ribas. Jo šaknys siekė karingą ir Dievo vardu ginamą Šveicarijos kantonų susivienijimą prieš Habsburgus, balto kryžiaus raudoname fone virsmą į raudoną kryžių baltoje aplinkoje. Pusmėnulis turėjo musulmoniškas šaknis, ypač sustiprėjusias Rusijos–Turkijos kare (1876–1878), kai Osmanų karo gydytojai ir savanoriai pradėjo naudoti raudoną pusmėnulį baltame fone, siekdami perteikti tą pačią humanitarinę funkciją kaip ir kryžius, bet jiems priimtinesniu būdu.

Sovietų Sąjunga buvo Tarptautinės Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio sąjungos narė, todėl naudojo abu simbolius greta vienas kito. Sovietinėje simbolikoje tokie ženklai turėjo ir ideologinę prasmę: vaizdavo, kad SSRS rūpinasi žmogumi, yra pažangi, tarptautinė, humaniška valstybė. Nors tokia nebuvo, vis dėlto vaikystėje visose ugdymo įstaigose mane auklėjo propagandos dvasia, dėl šios apgaulės išgyvenau saugumo iliuziją. Argi ne tos iliuzijos terpėje sėmiausi savo vaikiškos laimės? Ir ar ne iliuzijoje, nors ir kitoniškoje, auginame šių laikų vaikus? Šiandien suprantu ir tai, kad apie pasaulio istoriją – kruviną ir negailestingą, palaikomą ideologijų ir instinktų – būčiau sužinojusi daugiau, jei sovietmečio vidurinėje mokykloje man būtų papasakoję – be propagandinių priemaišų – istoriją apie penktadalio nago dydžio ženkliuką, skirtą tarybinio donoro garbei.

 

Kiti kūnai, kiti buteliai

 

Anomis dienomis kraujas, donorai ir mano mamos – Kraujo perpylimo skyriaus seselės – darbas buvo gana gerai organizuotos valstybinės medicinos pagalbos ženklai. Jaučiausi šios kilnios sistemos dalimi ir tuo didžiavausi.

Kraujo perpylimo skyrius buvo bemaž pasakų šalis, atsiverianti tik įstaigos personalui, donorams ir mums, čia dirbančių moterų vaikams. Šiuos moterys atsivesdavo, kai neturėdavo kur palikti ar dėl ilgesnės darbo dienos negalėdavo pasiimti iš vaikų darželio. Ne sykį žingsniuodavau į ligoninę tiesiai iš mokyklos, susiliejusi į vieną kūną su violetine savo kuprine.

Visas Kraujo perpylimo padalinys buvo išsidėstęs per kelis aukštus: dalis pirmo, trečias ir dalis ketvirto. Visas skyriaus dalis jungė sunkus, girgždantis liftas, man tuo metu pirmasis toks įrenginys – iš dalies šiurpus, iš dalies verčiantis didžiuotis prieš vaikus, kuriems tai buvo nežinoma patirtis. Vaikystėje sapnuodavau, kaip tuo liftu pakylu iki paties Mėnulio arba patenku į antrą aukštą – jame tuo metu buvo įsikūręs Nervų skyrius – ir man niekaip nepavyksta iš ten ištrūkti.

Pirmas aukštas buvo kaip tik tas, kur kraujas laikytas gražiuose vokiškuose šaldytuvuose, jokiuose namuose tokių nebuvau mačiusi. Kraujo buteliukus išduodavo pagal poreikį – jų prie specialaus langelio ateidavo atsiimti medicinos seserys iš kitų skyrių. Gavusios kraujo jos pasirašydavo specialiame žurnale kartu su ten budinčia medike, kuri buteliukus išduodavo. Žinodavau, kuriame šaldytuve koks kraujas saugomas, būdavo džiugu paimti ir atnešti reikalingą indelį iki stalelio, kur sėdėdavo mama. Ant kiekvieno buteliuko galėjai perskaityti ir donoro vardą bei pavardę. Tai nebuvo anoniminis kraujas, priešingai – intymi kažkieno tikro, gyvo kūno dalis. Tai jaudino ir žadino fantazijas, mezgė keistus, nesuvokiamus ryšius.

 

Teatras su krauju ir ugnimi

 

Greta kraujo išdavimo erdvių su burzgiančiais šaldytuvais buvo sausosios plazmos gamybos patalpa. Kraujo plazmos aparatas stovėdavo pusiau stiklinėmis pertvaromis atidalintoje patalpoje – ypač sterilioje, periodiškai kvarcuojamoje. Vargu ar teko ten koją įkelti. Produkto technologija greičiausiai buvo panaši į liofilizavimo aparatus: kraujo plazma buvo džiovinama šaltyje. Šioje procedūroje dalyvaudavo ne vien medikai, bet ir inžinierius. Teko ne sykį stebėti, kaip ilgai šepetėliu, laiką matuojant smėlio laikrodžiu, mama šveisdavosi rankas, kaip ji vilkdavosi aukštoje temperatūroje iškaitintus balkšvai rusvus drabužius: chalatą, kelnes, specialų burką primenantį galvos apdangalą, maišus primenančias kojines, raišteliais užrišamas virš kelių. Procedūrai reikalingi indai buvo dezinfekuojami deginant spiritą – šis veiksmas atrodė ypač magiškas.

Tikro teatro nemačiusiam vaikui šviesiai apsitaisiusios skyriaus personalo figūros panėšėjo į kito pasaulio būtybes, kitos realybės pribuvėjas, balansuojančias ant gyvenimo ir mirties ribos. Jų lyties, amžiaus ir tapatybės ženklų nelikdavo. Šis karnavališkas personalas palaikė proceso kraujotaką, nuo kraujo atskiriant plazmą, skystai plazmai persimainant į sausosios plazmos miltelius. Visa buvo paženklinta sterilumo, sykiu buvo nematomu būdu kruvina. Lygiai kaip kruvinas buvome kiekvienas, turintis kraujotaką, saugiai slepiančią tikrąją kraujo spalvą, tą siaubingą, neretai pagrindą iš po kojų išmušantį raudonį.

 

Kovok, bėk arba apsimesk negyvas

 

Tam tikra dalis žmonių pamatę bent kiek daugiau kraujo apalpsta. Pamenu, kaip baimindamasi netekti sąmonės užsidengiau akis, kai per vairavimo teorijos pamokas mums rodė vaizdus su švirkščiančiu iš arterijos krauju, aiškindami, kaip suteikti pirmąją pagalbą. Toks sunkiai kontroliuojamas sąmonės netekimas yra ištirtas reiškinys, vadinamas vasovagaline sinkope, arba refleksiniu alpimu. Dėl kraujo vaizdo kai kuriems žmonėms staiga sumažėja kraujospūdis ir sulėtėja širdies ritmas. Kūnas reaguoja kaip į grėsmę: suaktyvinama parasimpatinė nervų sistema, o ne „kovok arba bėk“ refleksas. Sumažėjus smegenų aprūpinimui deguonimi, žmogus praranda sąmonę. Potencialios grėsmės problemą organizmas „išsprendžia“ išjungdamas sąmonę, tarsi sakydamas: negalima to patirti – pavojinga, o galbūt išsigelbėsi apsimetęs negyvas.

Kodėl vieni žmonės išvydę kraują alpsta, o kiti, priešingai, linkę padaryti ką nors, kad tą kraują pralietų? Ką tai galėtų reikšti? Kuo tokie žmonės skiriasi? Kaip nustatyta, alpstantiesiems paprastai būdinga aukštas jautrumas regos, lytėjimo ar skausmo dirgikliams, polinkis į emocinį diskomfortą matant fizinę kančią, stipresnė empatijos reakcija. Priešinga reakcija – potraukis pralieti kraują, kai šis nesąmoningai siejamas su galia, kontrole ar net malonumu. Tai aiškinama kaip emocinio atotrūkio nuo kančios požymis, kartais – kaip išmoktas ar įsišaknijęs kultūrinis modelis, kai, pavyzdžiui, garbė siejama su kraujo praliejimu. Žinomi ir patologiniai nukrypimai – sadistinio ar antisocialinio asmenybės sutrikimo atvejai. Ar didelė praraja yra tarp Simone de Beauvoir nuo socialinių ryšių išlaisvinančios žmogžudystės vizijos ir šios patologijos? Prisimindama sausosios kraujo plazmos gamybos scenas įžvelgiu tik vos vos regimus ryšius su potraukiu pralieti kraują. Kur kas labiau tai primena daugiau kaip prieš 40 metų matytą Juozo Miltinio režisuotą „Edipą Karalių“. Spektaklio veikėjai vilkėjo beveik tokios pat spalvos kostiumais kaip ir tie Kraujo perpylimo skyriaus darbuotojai, ta pačia spalva nugrimuotais veidais buvo panašūs į judančias statulas. Ir tik kai Edipą vaidinantis aktorius išsidūrė akis, sceną nuspalvino raudonas kraujas, ryškus ir sukrečiantis, nieko bendra neturintis su gelsva sausąja kraujo plazma.

 

Kraujo skonis

 

Gerokai vėliau sužinojau, kad sausoji plazma Sovietų armijoje buvo viena iš pagrindinių greitosios pagalbos priemonių karo lauke, ypač masinių sužeidimų, kraujavimo ar šoko atvejais. Ji saugota ir civilinės gynybos rezervuose, ruošiantis branduoliniam karui ar atakoms pasitelkus įvairius kitokius masinio naikinimo ginklus, apie kuriuos mums mokykloje buvo aiškinama per specialiąsias klasės valandėles. Ak, buvome mokomi, kad pasaulis už sienos kėsinasi sunaikinti sovietinę laimę! Ligoninėse sausoji plazma buvo pritaikoma sunkiems nudegimams, traumoms gydyti, kai reikėjo atkurti prarastus skysčius. Kai kada buvo naudojama vietoj kraujo, kai tinkamo nebūdavo, farmacijoje – kaip žaliava tam tikriems vaistiniams preparatams.

Esu mačiusi ir čiupinėjusi balkšvus tokios kraujo plazmos trupinius, juos buvo galima lengvai sutrinti į miltelius, iš smalsumo išdrįsau jų dargi paragauti. Ar buvo sūroka? Maniau sau: argi galėtų būti pavojinga lyžtelėti ką nors, kas buvo sveikame kūne, o vėliau taip švariai ir atsakingai ruošiama, kad galėtų būti grąžinta į žmogaus kraujotaką? Turbūt tik dėl to, kad sausoji kraujo plazma nė kiek nebepanaši į kraują, tad nei vizualiai, nei emociškai nebepaveiki, jos motyvas nepanaudotas Jimo Jarmuscho filme apie vampyrus. Tačiau faktas: kai kada, pasikeitus aplinkybėms, kraujo galima atsikąsti, užsigeriant kūnu. Tiesiog įsivaizduokite vandens srovių išplaunamą skenduolį, puvimo bakterijų paveiktą ištižusį vaisių ar daržovę. Atskira tema būtų nosies gleivės, kurios iš dalies yra tarsi „filtruotas“ kraujo komponentas, išsiskiriantis tada, kai kraujagyslės reaguoja į uždegimą ar dirgiklį. Šios gleivės irgi linkusios tapti kietu kūnu – ne visada lengva jas iškrapštyti, nors nėra sunku truktelėjus nosį nuryti snarglius, kol jie dar nesukietėję. Ypač dėl to, kad nė į galvą neateina, jog šitaip mintame savo pačių krauju. O kodėl gi ne, jei atvirai mėgaujamės kraujingais kitų gyvūnų kepsniais? Atrodo, kad tiek kraujo vartojimas maistui, tiek kietų kūnų virtimas skystais ir atvirkščiai nėra labai dideli stebuklai.

 

Rh minus

 

Kur kas didesnių stebuklų galėjai tikėtis Kraujo perpylimo skyriaus trečiame aukšte. Čia ne tik virdavo arbatą donorams ir vaišindavo juos sausainiais iš pakelių, bet ir būdavo galima nusistatyti kraujo grupę ir jo rezus (Rh) faktorių. Septintajame dešimtmetyje ir iki pat devintojo Lietuvoje (ir visame Sovietų Sąjungos medicinos kontekste) kraujo grupė ir Rh faktorius buvo nustatomi klasikiniais serologiniais metodais, naudojant reagentus su antikūnais. Ant baltos porcelianinės ar stiklinės plokštelės (kartais vadintos „tabletėle“) būdavo lašinama po lašą anti-A serumo, anti-B serumo. Į kiekvieną lašą pridedama paciento kraujo.

Pamenu, kaip leidausi mamai įbesti specialiu smeigtuku į pirštą. Iš jo sulašinta kraujo į serumo balutes, lėkštelė šiek tiek pavartyta, pasukiota, stebint, kaip sušoka į kruopeles ar nesušoka kraujas. Kadangi mano kraujas susiklijavo anti-A tirpale, man buvo nustatyta A, arba antroji, kraujo grupė, o vėliau, pasitelkus dar vieną reagentą, – kad tas kraujas turi neigiamą Rh. Ir štai dėl to neigiamo rezus faktoriaus buvau išskirtinė jau ir be jokio įsivaizdavimo. Kaip man buvo paaiškinta, tokį „neigiamą“ kraują turi mažuma – vos 15 procentų europiečių ir tik 6 procentai žmonių visame pasaulyje. Šiandien tvirtinama, kad tai – europietiško kraujo savybė: iki populiacijų susimaišymo tokio kraujo nebuvo nei Amerikoje, nei Azijoje, nei Afrikoje, nei Australijoje. Ir tik vieninteliai baskai, garsėjantys unikalia savo kalba, yra išskirtiniai dar ir dėl to, kad jų populiacijoje žmonių, turinčių neigiamą Rh, priskaičiuojama net 35 procentai.

„Rezus minusus“ iš kitų kraujo donorų mama ir jos kolegės išskirdavo vien juos pamačiusios ir pakalbinusios. Mamos tvirtinimu, jie pasirodydavo kuo nors kitokie nei visi kiti, keisti: arba pernelyg šnekūs ir nekonkretūs, vartojo savotišką žodyną, kartais kalbėdavo tarsi iš knygos arba keistai vilkėjo, jiems buvo būdinga savotiška eisena, netipiška mimika ar dar kas nors. Jie taip pat dažnai būdavo ir akiniuoti. Skyriaus seselės prieš paimdamos kraują, kai būdavo nustatoma kraujo grupė ir rezusas, dargi žaisdavo žaidimą, šnipštelėdamos viena kitai: „Šitas tai jau bus rezus minus.“ Jos beveik niekada nesuklysdavo. Ar šis „kitos rūšies“ žmonių egzistavimas kuo nors pagrįstas?

Moksliškai nėra nustatyta, kad šitiems 6 proc. būtų būdinga kokia nors kitokia elgsena, tačiau tai netrukdo egzistuoti mitams ir nemokslinėms teorijoms. Pavyzdžiui, tvirtinama, kad Rh− žmonės jautresni, intuityvesni, kad jie „kilę iš kitos kraujo linijos“ ir kad šis kraujas būdingas menininkams, šviesiaplaukiams, šiauriečiams. Kai kurios teorijos teigia, kad Rh− kraujo tipas gali būti nežemiškos kilmės požymis, kitaip sakant, tokie žmonės galėtų būti kilę iš ateivių ar turėti ryšį su senovės civilizacijomis. Kai kurie ezoteriniai šaltiniai tvirtina, kad Rh− asmenys yra „kritusių angelų“ palikuonys, taip pat įrodinėjamas ryšys tarp Rh− kraujo tipo ir senovės levitų kunigų.

Kad ir kaip ten būtų, vien jau mamos pasakojimas apie tuos kitokius žmones sutrikdė ilgam. Buvo sunku apsispręsti, ar dėl savo kitoniškumo turėčiau džiaugtis, ar sielotis. Viena vertus, tai pateisino nuolatinį mano norą maištauti, pavyzdžiui, nesisveikinti su man nepatinkančiais kaimynais, bjaurėtis prievole tariamai „moteriškai“ dabintis prieš vyriškąją lytį, nuolatos jausti, kad mūsų visuomenėje „kažkas ne taip“, nors laikraščiai nuolatos tvirtino priešingai. Netgi visus išjudinusi ir pakylėjusi Sąjūdžio banga man neatrodė švari ir patikima – tai irgi bandžiau aiškinti savo „kitoniškumu“, nepritapėlės lemtimi. Ar ne todėl ligoninė, šiek tiek panaši į kalėjimą, atrodė viena iš man tinkamų vietų?

 

Sterilizuotos sapnuojančios smegenys

 

Donorų dienomis ketvirto aukšto patalpos būdavo izoliuojamos, užrakinant duris į laiptinę. Po patikrinimo trečiame aukšte į ketvirtą donorai patekdavo siaurais vidiniais laiptais, vedančiais iš specialių higienos patalpų. Tokios buvo dvejos, vyrams ir moterims: po dušinę, unitazą, persirengimo erdvę. Ketvirtame aukšte, priešais stiklinius labirintus, stovėjo dvi tvirtos šviesiu dermatinu dengtos sofos, jos man atrodė išskirtinai gražios. Nė vienuose namuose tokių nebuvau mačiusi, tačiau būtent jos man bylojo apie niekada nematytus geresnius, švaresnius, erdvesnius, šviesesnius namus. Šalia vienos iš tokių sofų, kairėje, išsvajotoje tyloje ir vienatvėje, prie saulėtos palangės, kai kada ruošdavau namų darbus. Kartais tiesiog sėdėdavau ir fantazuodavau pusiau sapnuodama apie kitonišką gyvenimą.

Regis, čia, ant šios šviesios ligoninės sofos ir šalia jos, susiformavo viena iš būsimo gero gyvenimo vizijų – namai be daiktų, kaupiančių dulkes ir prisiminimus. Kažkur šalia, tame pačiame ketvirtame aukšte, ūžė ir burbuliavo autoklavai, kuriuose karščiavo dezinfekuojami įrankiai, personalo kostiumai ir kitokios kraujui paimti reikalingos priemonės, o čia, švarioje erdvėje, dezinfekavosi mano smegenys.

Moksliniais tyrimais patvirtinta, kad sumažinus aplinkos jutiminius dirgiklius – regą, klausą, uoslę ir lytėjimą – žmonės gali patirti tai, ko iš tiesų nėra. Šis reiškinys vadinamas jutimų deprivacija. Mūsų smegenys nuolat apdoroja jutiminę informaciją. Kai šios informacijos trūksta arba ji yra vienoda ir monotoniška, smegenys pradeda užpildyti spragas pačios. Jos kuria kitus pasaulius ir alternatyvius gyvenimus remdamosi vidiniais modeliais, prisiminimais ar net atsitiktiniu neuronų aktyvumu. Tai gali sukelti regos, klausos ar kitokio pobūdžio haliucinacijas. 2009 m. tyrimas parodė, kad 15 minučių jutimų deprivacijos gali sukelti haliucinacijas net ir žmonėms, kurie paprastai nėra linkę į tokias patirtis. Dalyviai patyrė regos haliucinacijas, paranoją ir nuotaikos pokyčius. Ar tai negalėtų paaiškinti ir smegenų gebėjimo kurti iš nieko?

Vienas įdomesnių reiškinių yra Ganzfeldo efektas. Jis pasireiškia, kai žmogus žiūri į vienodą, nejudantį vaizdą (pvz., baltą ekraną) ir girdi vienodą garsą. Po kurio laiko smegenys pradeda generuoti vaizdus ar garsus, kurių iš tikrųjų nėra. Tai rodo, kad mūsų suvokimas nėra vien tik išorinių dirgiklių rezultatas, bet ir aktyvus smegenų konstruktas. Bet ir čia be kraujo neapsieisi. Gali būti, kad smegenims kur kas labiau reikia kraujo, o ne išorinių dirgiklių ar vadinamojo „dvasinio peno“, kuriuo vis bandė pasipenėti aktyvios mano vaikystės moterys. Ar tai susiję su moters, patelės instinktu fiksuoti kuo daugiau informacijos aplinkoje, nes visa tai gali padėti ar pakenkti palikuonims? Moterys veržėsi į teatrą, stovėjo naktimis prie bilietų į spektaklius, eilėse prie knygų, grūdosi nuo žioplių lūžtančiose salėse, kur savo tiesas ir pranašystes dėstė rašytojai. Ir tik manasis minusinis Rh sakė, kad tų moterų kelias ne man ir kad tai gali pagadinti mano kraują. Betgi šiek tiek ir pagadino.