Naktis bus rami

 

Vilniuje gimusio žydų kilmės prancūzų rašytojo Romaino Gary (tikr. Roman Kacew, 1914–1980) knyga „Naktis bus rami“ (La nuit sera calme, 1972) – tai pokalbių su bendramoksliu François Bondy (1915–2003), žurnalistu ir rašytoju, rinkinys. Knygoje Gary pasakoja apie jaunystės nuotykius, karo lakūno patirtį, diplomato tarnybą, santykius su motina ir moterimis, kūrybinį kelią, dėsto nuomonę apie pasaulio galybių politiką, Europos dabartį ir ateitį, pasaulio feminizacijos būtinybę. Čia pateikiamose knygos ištraukose autorius atvirauja apie motinos reikšmę savo gyvenime ir romano „Aušros pažadas“ sukeltą nesusipratimą, apie darbą prancūzų atstovu viešiesiems ryšiams Jungtinėse Tautose 1952–1955 m. ir įspūdžius iš Holivudo.

Knygą „Naktis bus rami“ rudenį išleis leidykla „Baltos lankos“.

 

– Visi „Aušros pažado“ skaitytojai žino, kad tave užaugino išskirtinė motina…

– Ji tapo „išskirtinė“, nes „Aušros pažadas“ iškėlė ją iš užmaršties, į kurią nugrimzta visos motinos, ir „supažindino su ja publiką“. Yra išskirtinai daug „išskirtinių“ motinų, kurios pamirštamos, nes jų sūnūs nesugeba parašyti „Aušros pažado“, ir tiek. Praeities ūkanose pilna nuostabių motinų, nepažįstamų, nekeliančių susidomėjimo, nė iš tolo nenutuokiančių apie savo didybę, kaip nenutuokė ir mano motina. Motinų, auginančių vaikus kur kas blogesnėmis materialinėmis sąlygomis nei tos, su kuriomis grūmėsi jinai. Motinų, kurios plėšosi, brolau, ir patrūksta. Man pavyko iškelti iš užmaršties vieną iš šių motinų, ir tiek. Tikra tiesa, kad ji buvo išskirtinė savo elegancija, charakteriu, ugningu temperamentu – bet ne meile, brolau, ne meile. Ji buvo priešakiniame būryje, ir tiek. Motinoms niekada nėra deramai atlyginama, pats žinai. Manoji bent jau buvo pagerbta knyga.

– Gerai ją pažinojau. Dažnai užsukdavau į viešbutį-pensioną „Mermonts“ Nicoje, kai mudu buvom dar labai jauni, netgi gyvenau tenai. Taigi esu vienas iš tų retų liudininkų, kurie gali pasakyti: taip, tikrai taip – ji buvo tokia, kokią aprašei „Aušros pažade“, nuostabi ir pašėlusi iš meilės, bet manau, jog tu nepakankamai parodei, kaip berniūkščiui turėjo būti sunku su ja gyventi… Buvo valdinga, smarki, lakios vaizduotės, ekstravagantiška… Tačiau ar esi tikras, kad tavo gyvenime nėra palikusi pėdsako toji žala, kurią padaro „dominuojančios“ motinos?..

– Motinos, sūnaus ir vyro nesukursi pagal psichologijos vadovėlius, gyvenimas spjauna į reglamentus ir imperatyvus. Psichoanalizė – turtuolių vaisius. Nepamirškim, kad Edipas buvo karalaitis: tai svarbiausia, o Freudas šitą primiršo, ar ne? Viskas vyko rūmuose… Aš mačiau tik motinos meilę, nieko daugiau. Tai leido numoti ranka į visa kita – kaip su visomis kitomis moterimis… Mane išugdė meilingas moters žvilgsnis. Taigi aš mylėjau moteris. Ne per daug, nes neįmanoma jų mylėti pakankamai. Aiškus reikalas: visą gyvenimą aš ieškojau moteriškumo. O be šito nėra vyro. Jei tai vadinama motinos palikta žyme, sutinku su tuo – ir reikalauju to dar daugiau. Rekomenduoju. Primygtinai patariu. Netgi nesijaučiu grąžinęs skolą. Moterų aš nemokėjau mylėti, nemokėjau duoti, visko atiduoti, buvau per šykštus, per šykštus širdyje, bet atiduodavau joms tą truputį, kuris likdavo, – juk daug atimdavo literatūra. Tai va, „dominuojančios“ motinos, kurios sūnų padaro „nevyrišką“, Edipo kompleksas… ak, varge!

 

●

 

– Ar neatrodo, kad tau trūksta kažkokio asmens?

– Na gerai jau, gana, prašau tavęs… „Šuns be šeimininko“ santykiai su Dievu arba su Dievo nesatimi, Dievą jaučiant kaip esatį arba kaip stygių, visada yra santykiai su antkakliu ir pavadėliu, jie man visiškai svetimi. Be to, kategoriškai atsisakau reklamuoti „Aušros pažadą“ griebdamasis reklamos, sukurptos pagal užsakymą, gatavos, kurią daugybė skaitytojų moterų man be perstojo diskretiškai perša, norėdamos, kad aš, šešiasdešimtmetis, būčiau „nepaguodžiamas sūnus“, nesiliaujantis kaip marionetė tragiškai mostaguoti rankomis ant nutrauktos virkštelės galo. Nuo 1960 metų, kai toji knyga išėjo, nesusipratimas tik didėja. Tada man buvo keturiasdešimt šešeri, ir mano amžių lengvai galėjai apskaičiuoti, bet nuo to laiko pradėjau gauti įsūnijimo pasiūlymų, ir jie toliau pilasi lyg iš maišo, tarsi dar būčiau mažas berniukas trumpomis kelnaitėmis. Neįtikėtina – tai jaudina ir kartu pribloškia, – kokia daugybė šeimos motinų yra pasiruošusios mane įsūnyti, siūlydamos savo pačių vaikams pasislinkti, kad atsirastų vietelė man. Aišku, tai auksinė proga, kuri pati siūlosi, proga užsiimti prostitucija, tapti lyg kokia kekše, gyvenančia iš savo knygos. Sušiktas reikalas. Dabar esu senas šuo be šeimininko ir ketinu toliau toks būti, be veislės ir be šeimos, be tėtuko ir be mamytės, o emocinėse šiukšliadėžėse raustis nenoriu. Neneigiu, kad esama tau pažįstamos neramybės ir kad ji skatina mane blaškytis po pasaulį ieškant kažko ar kažkokio asmens, kaip sakai pataikydamas lyg pirštu į akį. Bet tai ne „prarastų namų“, o Romano paieškos. Po pasaulį blaškausi vaikydamasis Romaną, daugialypį gyvenimą. Manojo „aš“ man nepakanka, ir kai praleidžiu kelias dienas, tarkim, Kvala Lumpūre, gyvendamas mažoje gatvelėje tarp malajiečių ir kinų, manasis „aš“ diversifikuojasi, o kai tai padarai penkis šešis kartus per metus, vyksta tavojo „aš“ kūrybinė diversifikacija, išgyveni Romaną. Svarbiausia – kūrybingumas, nes rašyti knygą ar paįvairinti savo gyvenimą – tai vis ta pati kūryba, tai reiškia, kad persikūniji, pasidaugini, diversifikuojiesi, tai Romano vaikymasis. Kai per ilgai užsibūnu savo kailyje, man pasidaro ankšta, jaučiuosi pribaigtas pats savęs, susergu klaustrofobija, o jeigu per tą laiką rašau romaną, šešiems septyniems mėnesiams ir pats įsitaisau pasaulyje, kurį sukuriu jį rašydamas.

 

●

 

– Kokį įspūdį tau padarė Jungtinės Tautos?

– Tai pasigėrėtinų tarptautinių funkcionierių korpusas, kurio simboliu buvo tapęs generalinis sekretorius Dagas Hammarskjöldas, miręs Konge. O dėl politinio turinio, tai tėra amžinas didžiosios žmogaus svajonės prievartavimas. JT ėdė nacionalistinis vėžys. Nacionalizmas, ypač kai jis jaunas, žvalus ir išsipustęs, – tai visų pirma teisė nebaudžiamai spręsti už tautą – griebiantis vidaus tironijos – prasimetus tautų apsisprendimo teise. Tai teisė nukirsti rankas ar nupjauti mergaitėms klitorius, užmėtyti akmenimis svetimavusias moteris, sušaudyti, išnaikinti, kankinti prasimetus tautos apsisprendimo teise. Galima nužudyti milijoną žmonių tarp savo šalies sienų ir posėdžiauti Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komisijoje, lipti į Generalinės Asamblėjos tribūną sakyti kalbos apie laisvę, lygybę, brolybę ir sulaukti ovacijų, nes valstybės vidaus reikalai – šventas dalykas. „Jungtinės Tautos“ – šie žodžiai, jau patys šie žodžiai, yra iššūkis kalbai, iškreipta prasmė, kalbos prievartavimas. Jungtinės Tautos – tai vieta, kur savotiška valdyba, t. y. Saugumo Taryba, gali palaidoti bet kokį lavoną, bet kokį naikinimą, bet kokią vergiją, vienai iš didžiųjų galybių: Prancūzijai, Sovietų Sąjungai, Jungtinėms Valstijoms, Didžiajai Britanijai, Kinijai, pasinaudojus veto teise, bet, nepaisant to, išgirsi, kaip vienas ar kitas supervalstybių užsienio reikalų ministras reikalauja, kad aptariant vieną ar kitą klausimą dalyvautų visos Jungtinės Tautos. Tarsi supervalstybės neturėtų veto teisės, kuri leidžia palaidoti bet kokią tiesą ir bet kokį lavoną… Bet, supranti, reikia skleisti propagandą, taigi neriamasi iš kailio. Kadaise pamėginau išsivaduoti iš to knyga „Žmogus su balandžiu“, kurią išleidau Fosco Sinibaldi slapyvardžiu, bet ji buvo pernelyg švelni, nepakankamai kandi. Jungtinių Tautų tribūnoje esu matęs kai kuriuos iš pačių žiauriausių ir kruviniausių tiekėjų masiniams kapams žmonijos istorijoje, tokių kaip Vyšinskis, visų didžiųjų stalinistinių procesų prokuroras, kuris pasiuntė sušaudyti garsiausius, doriausius ir ištikimiausius leninistus – 1917 metų bolševikų revoliucijos tėvus ir rengėjus. Netgi pasakyčiau, kad pats autentiškiausias Jungtinių Tautų momentas, neginčijamas tiesos momentas, buvo tas, kai Vyšinskis lipo į tribūną priminti apie tautų laisvę, žmogaus teises ir pasmerkti prancūzų kolonializmo, o tuo pat metu, kai jis sakė kalbą, jo šeimininkas Stalinas buvo bebaigiąs deportuoti totorius ar skaičiavo ištisų tautybių išnaikinimo rezultatus, kurių apytikrę suvestinę rasi Solženicyno „Gulago archipelage“. Prisimenu vieną iš bjauriausiai komiškų momentų per visą mano gyvenimą. Staliną buvo ką tik ištikusi mirtis, kad ir kaip keista, nepelnyta, nes jis nusibaigė vienu ypu, taip sakant, neatsiskaitęs. Ir visi užsienio reikalų ministrai, visi ambasadoriai, visi visų tautų atstovai sustojo eilėn, norėdami paspausti ranką Vyšinskiui, pareikšti užuojautą, apgailestavimą ir parodyti palankumą… Tai buvo brolybės – Jungtinių Tautų brolybės varianto – akimirka, o vėliau tie patys lieja ašaras dėl Solženicyno… Tik pažiūrėk, kas ką tik įvyko Viduriniuose Rytuose. Arabai ir izraeliečiai griebė vieni kitus už gerklės, o Jungtinės Tautos nė piršto nepajudina: bendru visų mačų, tarp jų izraeliečių mačų ir arabų mačų, sutarimu jiems leidžiama tai daryti, kad būtų užgrobta tiek žemių, užimta tiek strateginių pozicijų ir rastųsi tiek lavonų, kiek reikia situacijai „atitirpdyti“. Tik po to, tik po tokių kraujo maudynių – niekada nesu matęs Kissingerio nuotraukoje be šypsenos – amerikiečiai ir sovietai įsikiša pagal išankstinį susitarimą, kad būtų pasiektos paliaubos, atitinkančios vienų ir kitų interesus. Prieš ketverius ar penkerius metus parašiau Izraelio ambasadoriui Paryžiuje, Eytanui, laišką, kuriame, būdamas susipažinęs su Jungtinėmis Tautomis ir jų šeimininkais, JAV ir SSRS, pranešiau, kaip viskas vyks, ir viskas vyko tiksliai taip… O Burundis, siaubingi įvykiai Burundyje? Pustrečio milijono gyventojų ir mažuma valdžioje, kuri 1973 metų rugsėjį išžudo pusę milijono vyrų, moterų ir vaikų… O Jungtinės Tautos? Nieko. Generalinis sekretorius Waldheimas nerėkė, nemetė ant svarstyklių atsistatydinimo pareiškimo… Masiniai kapai buvo palei visus kelius… Kadangi jie tenai išnaikino visą gyvūniją ir nebėra ko medžioti, valstybės galva medžioja žmones iš sraigtasparnio… parūpinto Prancūzijos… techninė pagalba, taip sakant. Ir mano liežuvis laikomas per aštriu… Ak, brolau, brolau… Ištisus trejus metus, kuriuos praleidau Jungtinėse Tautose, dėl tuščių savo vilčių ir draugiškumo tautoms kentėjau neįsivaizduojamas kančias. Jungtinės Tautos – tai vieta, kur leidžiama įvykti tokioms negandoms, kokios įvyko Gvatemaloje, Santo Dominge, Vietname, Kiaulių įlankoje, Budapešte, Prahoje, ir visokioms kitoms, toliau sau postringaujant apie brolybę, laisvę, šventas tautų apsisprendimo teises…

[...]

– Tu nepalūžai?

– Žinoma, taip, galų gale palūžau, bet iki tol mane vedė iš tiesų šventas, desperatiškas, tūžmingas ryžtas susigrumti su tais, kurie jautėsi „absoliučiai teisūs“ ir amžinai moralizuodavo, nors pačių rankos buvo kruvinos, kaip Vyšinskio, arba ketindavo „mus pamokyti“ Indokinijoje, kaip amerikiečiai. Bet tai buvo labai sunku. Prisimink. Prisimink Ketvirtosios respublikos temas tuo metu: buvo ruošiamasi laimėti karą Indokinijoje, ir jau metų metus iki to buvo likusi menka valanda, ar ne? Ir tai, ko šiandien, regis, niekas nebeprisimena: buvo ruošiamasi sukurti bendrą Europos kariuomenę, o nacionalines kariuomenes panaikinti. Ir štai kaip genialiai buvo paaiškinta, dėl ko negalima suteikti nepriklausomybės Tunisui ir Marokui – apie Alžyrą dar nė kalbama nebuvo, – dėl to, kad Šiaurės Afrika būtina Europos kūrimui. Na, žinai, „Eurafrika“, kurią ir šiuo metu mėginama mums patiekti, tik su kitu padažu… Tokią politiką nuolatos palaikydavo 63 procentai rinkėjų ir remdavo visos demokratinės partijos, nuo Mitterand’o iki Guy Mollet, nuo Robert’o Schumano ir Maurice’o Schumanno iki Edgaro Faure’o. Kaip tik tokią politiką aš ir kimšau amerikiečių viešajai nuomonei, teisindamasis lengvinančiomis aplinkybėmis – šaltuoju karu, aiškindamas, kad neįmanoma per patį šaltojo karo įkarštį – vienas Dievas težino, kaip jis tuo metu siautėjo, – perbraižyti pasaulio žemėlapio, ir tai buvo vienintelė tiesos kruopelė mano kalbose, nes tada buvo pats didžiųjų galybių konflikto įkarštis, pasaulis pasidalinęs blokais, Kinija – dar SSRS vasalė… Tačiau vieną dieną į valdžią ateina Mendèsas-France’as¹ ir neužimdamas pozicijos – kad nepadarytų įtakos parlamentui, kaip aiškino, – leidžia kiekvienam balsuoti pagal savo norą, o kadangi jis, kaip žinome, turėjo problemų su Guy Mollet, neparemia nei vienos, nei kitos pusės – ir parlamentas balsuoja prieš Europos kariuomenę. Gavęs vyriausybės nurodymus, ištisus mėnesius aiškinau, kad bus nubalsuota už Europos kariuomenę, kad viskas jau išspręsta ir kad tai bus Europos gimimas, ir staiga esu raginamas teisinti visiškai priešingą politiką, – o kai paprašau atleisti mane iš pareigų, sulaukiu paties kategoriškiausio atsisakymo. Ir ką gi, tada aš per visus televizijos ir radijo kanalus, prieš visos pasaulio spaudos atstovus pradedu aiškinti – dažnai po kelias valandas per dieną, – kad balsavimas prieš Europos kariuomenę, Europos kariuomenės palaidojimas, buvo tiesiog laimė Prancūzijai, Europai ir pasauliui. Dviejų parų intervalu naujoji vyriausybė pavedė tam pačiam žmogui pristatyti radikaliai priešingą požiūrį, ir kai aš paklausiau Boriso² ir Mendèso-France’o, kodėl jie nepakeitė atstovo viešiesiems ryšiams, Mendèsas, geraširdiškai šypsodamasis, paaiškino: „Girdėjau, kad jūs tai puikiai darote.“ O tu manęs klausi, ar aš nepalūžau… Aišku, palūžau. Tik mano nervinė depresija neįprasta. Kai man depresija, tai pasireiškia bufonada: griebiuosi bufonados dėl mentalinės higienos, kad išsivaduočiau iš įtampos. Tačiau tai darau nesąmoningai, po truputį – vadinasi, to nekontroliuoju ir nesuvokiu, kas man darosi. Arlekinada, juokdarystė liaudies kentėjimo istorijoje visada buvo paskutinė priemonė prieš čiumpant peilį. Kaip tik tai ir nutiko man Niujorke 1954 metais. Per televiziją mane klausinėjo Larry Lesieur, CBS asas. Galbūt prisimeni, kad tada didžiausią spaudimą, ragindamas balsuoti už Europos kariuomenę, mums darė Eisenhoweris. Jis buvo labai nusivylęs, tad mes priėjome prie šitos temos. Eisenhoweris garsėjo kaip aistringas golfo žaidėjas, ir Amerika skrupulingai sekė jo rezultatus. „Ką Prancūzija mano apie prezidentą Eisenhowerį?“ – klausia Larry. Ketinau atsakyti banalybėmis, kaip pridera ir įprasta, o vakare Hoppenot manęs klausia: „Pasakykit, Romainai, kas gi nutiko? Jūs gerą dešimtį sekundžių sėdėjot ekrane pražiota burna, nepratardamas nė žodžio. Lyg paralyžiuotas. Beveik matėsi tonzilės. Atrodėte nepaprastai nustebęs, o paskui kalbėjote toliau.“ Tik tada prisiminiau, kas tiksliai įvyko. Buvau beatsakąs: „Prancūzija mano, kad generolas Eisenhoweris – didžiausias prezidentas golfo istorijoje.“ Laimei, vidury sakinio mane ištiko lyg koks burnos paralyžius.

– Ar nejautei bent šiokio tokio malonumo gindamas neapginamas pozicijas? „Virtuoziškumo“ požiūriu?

– Camus yra pasakęs raktinę frazę: „Esu prieš visus tuos, kurie manosi esą absoliučiai teisūs.“ O Jungtinėse Tautose garsiausiai apie tautų laisvę kalbėdavo sovietai, šimtus kartų parodę, ką jie turi galvoje, kaip matėme Lietuvoje, Estijoje, Latvijoje, jei jau nekalbėsim apie Budapeštą ir Čekoslovakiją. Taip pat amerikiečiai, vykdę negailestingą politinį ir ekonominį ekspansionizmą Pietų Amerikoje, laipinę jūrų desantą Santo Dominge ir Libane, taikęsi perimti mūsų palikimą Indokinijoje. Arba diktatorių valdomos šalys, kurių moralinis alibi buvo „nacionalinis suverenitetas“, leidžiantis išnaikinti ištisas gyventojų grupes ir griebtis pasibaisėtinų kankinimų, apie kuriuos iki kankynių Alžyre Jungtinėse Tautose niekada nebuvo užsiminta nė žodeliu. Visi tie niekšai maišydavo Prancūziją su purvais, nutaisę dorybingo pasipiktinimo, švento nekaltumo, iškvepintos skaistybės toną, šuoliuodavo į tribūną ant baltų žmogaus teisių žirgų, jų balsai skambėdavo prakilniai, kaip vargšo bei silpnojo ir švenčiausiojo padorumo gynėjų. Tomis aplinkybėmis jaučiau pareigą išvolioti juos šūde ir spjauti jiems į snukį su visu polemisto užmoju, įsitikinimo galia ir virtuoziškumu, kiek tik jų turėjau, nes tokiame kontekste ciniškai pjudoma Prancūzija šaukėsi gynėjo, ir aš negalėjau nusišalinti. Pridursiu, jog tada Amerikoje siautėjo makartizmas, raganų medžioklė, ir toji šalis niekšišku demaskavimo vajumi buvo nusmukusi beveik taip pat žemai kaip Sovietų Sąjunga, kad turėtų teisę sakyti mums pamokslus… Taigi aš kasdien susigrumdavau su amerikiečių viešąja nuomone ir kartais būdavo, kad negalėdamas pasirinkti ginklų atsakydavau į smūgius žemiau bambos tokiais pačiais… Viena iš mano paskutinių spaudos konferencijų paliko man gana bjaurų prisiminimą… Bet tada, remdamasi dviem kaltinimais: komunizmu arba homoseksualumu, gyvenimus laužė senatoriaus McCarthy valdžia. Raganų medžioklė, valymai, juodieji sąrašai… Prisimeni? Ir ką gi. Vieną dieną laukiu savo eilės kalbėti ant spaudos salės durų slenksčio. Ką tik prie mikrofono priėjo Krishna Menonas. Šis Indijos delegatas, būsimasis gynybos ministras, buvo silpnų nervų intelektualas, ką Jungtinėse Tautose beveik visi žinojo. Tarp žurnalistų buvo nebežinau kurio laikraščio, galbūt „Hearst“, atstovas, užkietėjęs makartistas. Kol Krishna Menonas ruošiasi kalbėti, provokatorius atsistoja ir aukštam valstybės pareigūnui meta: „Pone ministre, prieš jus išklausydamas norėčiau, kad iš anksto atsakytumėte į vieną klausimą. Ar tiesa, kad esate pagarsėjęs komunistas?“ Menonas, kairysis liberalas, socialistas „humanistas“ Nehru pavyzdžiu, pradeda putoti, trypti koja, šaukti ir palieka tribūną. Tada mano eilė kalbėti, ir aš jau žinau, ko laukti. Vos tik prieinu prie mikrofono, provokatorius atsistoja: „Sere, prieš jums kalbant norėčiau iš anksto užduoti jums vieną klausimą… Ar tiesa, kad jūs – pagarsėjęs komunistas?“ Tai transliuojama per radiją, ir pats supranti: kad ir koks būtų mano atsakymas, klausimas jau užduotas, esi paženklintas amerikiečių visuomenės akyse – toks ir buvo makartistų šmeižto metodas. Deduosi įtemptai mąstantis, ar prisipažinti, kad esu komunistas, ar ne, o paskui sakau: „Paklausykit, mielai atsakysiu į jūsų išankstinį klausimą, jeigu jūs iš pradžių atsakysite į mano klausimą…“ – „Gerai, – sako jis be baimės ir be priekaišto. – Shoot, varykit.“ Pasilenkiu prie jo: „Pone, ar tiesa, ką visi kalba kuluaruose, – kad jūs pagarsėjęs homoseksualas?“ Tas vyrukas, šeimos tėvas, turintis švytinčių nekaltų anūkų ir niekada niekur nemirkęs savo džiūvėsėlio, kaip tik į žmonos kavą, išrausta kaip burokas, pradeda vapėti, dusti… Per vėlu neigti, milijonai klausytojų visa tai jau išgirdo, nebeatšauksi… Taigi ir aš pasinaudojau makartizmu, juk kartais nėra galimybės pasirinkti ginklų. Padariau pranešimą, ir jis nė karto manęs nepertraukė. Spręsdamas iš to, ką girdžiu, manau, jis to nepamiršo… Būna momentų, kai tu negali leisti sau keltis į padanges ir nurungti priešininką savo moraline didybe, – ant peilių, tai ant peilių.

– Jokios prošvaistės visoje toje nykumoje, erzelyje ir įtūžyje nuo 1952 iki 1955 metų?

– Kaipgi ne!

– Kas ji buvo?

– Draugystė su Teilhard’u de Chardinu³. Jis buvo ištremtas į Jungtines Valstijas, ant jo neturėjo akies Jėzaus draugija ir ypač Vatikanas, jam buvo uždrausta skelbti savo kūrinius. Dažnai su juo matydavausi ir buvau sujaudintas, kai po jo mirties sužinojau, kad jis maloniai kalbėjo apie mane savo laiškuose. Mylėjau šį didį kapitoną ir kartais jį sapnuoju – pirato profiliu stovintį prie šturvalo ir klaidžiojantį žvilgsniu po horizontą metafiziniame laive, kurio korpusą, kompasą ir – tegu jis man atleidžia! – kelionės tikslą sukonstravo pats. Jis buvo burtininkas, švytėjimo, šypsenos, ramybės įsikūnijimas… Man jo trūksta. Tada rašiau „Dangaus šaknis“, ir jėzuito Taseno paveikslui iš jo pasiskolinau – sakiau jam, ir tai jį labai pralinksmino – jūras išmaišiusio vyro išvaizdą ir kelias idėjas, gerokai jas pakeitęs, pritaikęs romanui…

– Kokie buvo jūsų santykiai?

– Teilhard’as pokalbiuose visada vengdavo gylio – iš geranoriškumo ir pagarbos, bijodamas tave suerzinti. Jis buvo Malraux priešingybė – šis bemat kviečia tave kartu su juo pasinerti į gelmę, nors tai irgi daro iš mandagumo, parodydamas tau pagarbą įsitikinimu, kad sugebi sekti jo mintį. Pokalbis su Malraux reiškia, kad jis pastato tave šalia savęs ant trapecijos, tu iškart šauni į aukštį, dvidešimtkart didesnį už savo ūgį, atlikdamas tris dvigubus salto ir sklęsdamas virš dialektinės diskurso konstrukcijos, o jis laukia tavęs kitame elipsės gale su stulbinančia formule-išvada, patvirtinta suokalbiško žvilgsnio, kuris draudžia tau nesuprasti ir klausti jo, kokiu keliu jis ten pateko. Su Teilhard’u tai būdavo malonus plaukiojimas, ramūs vandenys ir neribotas matomumas, o su Malraux – trykšlės, sklendimas, nėrimas stačia galva ir dingstantys povandeniniai laivai. Pavojingiausia plaukiojant su juo – tylos pauzės. Žaidimo taisyklė – finiše atsidurti tame pačiame trasos taške, pasiekus visišką abipusį supratimą, tarsi delfinams, lakstantiems amerikietiškaisiais kalneliais po vandeniu ir virš jo. Kartą kalbėjomės apie istoriją, literatūrą, Jeaną Seberg, o paskui Malraux apsimeta delfinu ir dingsta kažkur gelmių tyloje. Ilga meditacija petys petin… Prieš išnirdamas jis konfidencialiai pasilenkia prie manęs, iškelia smilių, švelniai nusišypso ir rėžia: „Ir vis dėlto ji puiki!“ Nusitvėręs jo žodžių – girdi, aš irgi nepėsčias – atkertu: „Taip, bet pažeidžiama, labai pažeidžiama… Ir paskutinis filmas, kuriame ji vaidino Holivude su Lee Marvinu ir Clintu Eastwoodu, nepataisė reikalo…“ Malraux veidas bemat virsta semaforu: tikai siunčia man paniškus signalus… Šitaip jis taktiškai informuoja pašnekovą, kad šis prarado kontaktą ir prašovė pro šalį… Matai, kai jis su palaiminga šypsena rėžė: „Ir vis dėlto ji puiki!“, aš tebegalvojau apie Jeaną Seberg, o jis kalbėjo apie literatūrą… Teilhard’as irgi vikriai laviruodavo, bet ne tam, kad tave sutrikdytų, o kaip giliamintis žmogus, kuris neprekiauja savo turimomis deguonies atsargomis. Jis niekada nėra kalbėjęs man apie Dievą, niekada. Jis buvo filosofo Juliano Huxley priešingybė – savo ausimis esu girdėjęs, kaip šis nutraukė žmogų, kartojusį Dievas tą, Dievas aną, ir metė jam: „Paklausykit, aš pažįstu Dievą geriau už jus, parašiau knygą šia tema.“ Su Teilhard’u pasišnekučiuodavom, ir tiek, tai buvo draugystė, o ne kas nors nemirtinga. Eidavom pietauti į prancūziškus bistro, o kartais jis apsilankydavo pas mane, bute prie Rytų upės. Vienas iš nuostabiausių Niujorko laikų prisiminimų – pietūs mano namuose su Teilhard’u de Chardinu, Malraux ir seru Gladwynu Jebbu, būsimuoju lordu Gladwynu Gladwynu, kuris tuo metu dar buvo Didžiosios Britanijos delegatas Jungtinėse Tautose ir kėlė siaubą sovietų atstovui Malikui, bet ką tik buvo paskirtas ambasadoriumi Paryžiuje. Teilhard’as šypsojosi, skleidė ramybę ir mandagiai atsisakė sukryžiuoti su Malraux spindinčias rapyras, Malraux svaidė fejerverkus ir trypė kaip žirgas, o lordas Gladwynas Gladwynas… tiek to, tu gi žinai, kad Anglijoje dailininkai, rašytojai ir mąstytojai neįleidžiami į Lordų rūmus. Vienintelė išimtis – romanistas Snow, kuris buvo paskirtas leiboristų kaip profanacija. Bet Teilhard’as ir Malraux… ak, tai jau buvo šis tas: jie neturėjo nieko o nieko pasakyti vienas kitam. Tikriau tariant, Malraux kvietė Teilhard’ą šokti su juo nuo tramplino, bet jėzuitas kuo mandagiausiai išsisukinėjo. Manau, jis vengė Malraux dėl to, ką juodu galėjo turėti bendro: juk galima savęs paklausti, ar Teilhard’o teologija, metafizika nėra tik poezija, mistinis bel canto, aukštasis menas, ir Teilhard’ui buvo kebloka veltis į diskusiją su žmogumi, kuris atvirai – ir tragiškai – iš meno darė metafiziką, t. y. taip pat baigdavo menu… Malraux nuo seno įnirtingai kovoja, kad iššoktų iš literatūros ir pasiektų Prasmę, transcendenciją, bet visąlaik baigia menu, literatūros dvasia, lygiai kaip ir Teilhard’o mąstymui visąlaik gresia baisi nesėkmė – nesėkmė mokslui – tapti poezija… Teilhard’o de Chardino kritikai nuolat mėgino užsklęsti mokslinę jo mintį poezijoje… Tačiau menas kaip anapusybė – tai šamanizmas… Teilhard’as ir Malraux akis į akį buvo kaip du įsivaizduojami muziejai priešpriešiais: vienas su Dievu, kitas su fetišais… Malraux dvi ištisas valandas mygo Teilhard’ą, kviesdamas jį į dialogą ir aukštąjį pilotažą, o jėzuitas lyg niekur nieko šypsodamasis išsisukinėjo. André mesdavo jam iššūkį šaudamas į neregėtas aukštumas, bet visada nukrisdavo prie savo paties kojų – lygiai į tą pačią vietą, nesėkmingai pamėginęs pramušti lubas: tai vadinama kreipimusi į visatą…

O tarp jųdviejų sėdintis Didžiosios Britanijos ambasadorius vis labiau panašėjo į… na, į Gladwyną Gladwyną. Dar buvo toli ta diena, kai rašysiu „Burtininkus“, bet jau tada jaučiau, kad trūksta Cagliostro ir Picasso, be to, aišku, pamiršau pakviesti Faustą. Galų gale, po kelių naujų salto, nepaprastai aukštų, gražių ir lengvų, bet vis dar toje pačioje vietoje, Malraux ištarė žodį „Dievas“, ir jėzuitas pirmą kartą atrodė sutrikęs, lyg André būtų parodęs, kad jis nemoka deramai elgtis prie stalo. Tada stojo ilga tyla, aš perleidau per rankas šokoladinį pyragą, o Gladwynas Gladwynas pasisuko į mane ir burbtelėjo: „Bloody nonsense⁴, nesuprantu nė žodžio.“ Atsakiau, kad jis ką tik pacitavo „Alisą Stebuklų šalyje“. Gladwynas buvo – yra – pats arogantiškiausias anglas, kokį pažinojau, ir šiuo klausimu Paryžius tikriausiai buvo vieningos nuomonės. Tada Malraux nusigręžė nuo besišypsančios Kinų sienos, kuri nesiteikė atmušti jo paleistos kulkos, ir piktai užsipuolė Gladwyną Gladwyną dėl Indijos. Išeidamas jis metė negailestingą žodį, taikydamas jį jėzuitui. Pasižiūrėjo man į akis, kaip jis moka pasižiūrėti, kai nori sudaryti įspūdį, kad draugiškai dalinasi su tavim slaptomis žiniomis, iškėlė smilių ir patikėjo man paslaptį tokiu veidu, kaip žmogus, sumalantis kitą į miltus: „Jis dominikonas!“

 

●

 

– Kodėl Holivude tarp prodiuserių ir režisierių visada buvo tiek pabaisų?

– Todėl, kad absoliuti galia didina infantilizmą ir slaptas ydas, o iš to neretai gimsta pabaisos. Kartais tai ganėtinai juokinga. Pirmąkart su komiškąja to puse pats susidūriau po „Dangaus šaknų“ filmavimo. Šio visiškai suknisto, prasto filmo režisierius buvo Johnas Hustonas. Vieną dieną sėdėjau restorane „Romanoff’s“ su „20th Century Fox“ bosu Zanucku, filmo prodiuseriu. Na ir ką, klausiu jo, kaip Johnui Hustonui, patyrusiam režisieriui, pavyko padaryti tokią chaltūrą. Jis padarė taip tyčia, paaiškina Zanuckas, kad jums atkeršytų… Aš niekuo Holivude niekada nesistebėdavau, bet vis dėlto… „Už ką atkeršytų? Ką aš jam padariau?“ – „Jūs nušvilpėt jo panelę“, – sako Zanuckas. Pasidarė įdomu, turint galvoje, kad po Johno Hustono nė už ką nebūčiau nieko lietęs, mano skrandis ganėtinai jautrus. „Ak štai kaip, aš nušvilpiau jo panelę? Kada, kokią ir kaip?“ – „Tai va, – sako Zanuckas, – Johnas grįžo iš Tokijo su savo pastarojo filmo, „Geišos“, žvaigžde, tokia žalga korėjiete. Jis pristatė ją jums, o kadangi turėjo išvykti sukti kito filmo, paprašė jūsų bent kiek ją pagloboti…“ Šita istorijos dalis buvo tikra tiesa, gerai prisiminiau korėjietę ir netgi sykį buvau ją pakvietęs vakarienės į konsulatą su dvidešimčia kitų asmenų, bet nė karto nebuvau susitikęs su ja vienas, o vakarienės ji atėjo su kavalieriumi, paskui išėjo, ir taškas. „O jūs pasinaudojot pasitikėjimu, kurį Johnas jums parodė, ir išbarškinot jo merginą, vos tik jis nusigręžė, – pasakė Zanuckas. – Taigi, kad atkeršytų, jis tyčia suchaltūrino „Dangaus šaknis“.“ Klausiausi ir žiūrėjau į Mike’ą Romanoffą, restorano šeimininką, jau keturiasdešimt metų žinomą kaip teisėtą caro Nikolajaus II sūnų, taip sakant, carevičių. Jis, neva išvengęs bolševikų žudynių, tapo restorano savininku Holivude. Sakau Zanuckui, kad šita istorija tokia pat tikra kaip Mike’o Romanoffo imperatoriškas titulas. „Bent jau taip jis tvirtina, – sako Zanuckas. – Jūs išbarškinot jo gyvenimo meilę.“ Aiškinu, kad norint išbarškinti Johno Hustono gyvenimo meilę reikėtų išbarškinti patį Johną Hustoną, nes jokia kita jo meilė niekam nežinoma. Holivude klaidina tai, kad tie žmonės kalba kaip tu ir aš, dėvi kelnes ir švarkus, atrodo kaip žmonės, ir tu kartais patenki į žabangus. Po keleto metų, kai jau buvau palikęs diplomato tarnybą ir parašęs šiems ponams gerą dvidešimtį scenarijų, dirbau tam pačiam Zanuckui prie filmo „Ilgiausia diena“. Šis mažaūgis žmogus – nuostabus prodiuseris ir iš meilės kinui aprūpina tave visomis darbo priemonėmis, be to, mėgau jį ir dėl to, kad buvo pats romantiškiausias Holivudo pimpis: kai prisirišdavo prie kokios merginos, paklodavo jai po kojų visą pasaulį. Jis kelis kartus išgelbėjo nuo savižudybės savo buvusią draugę Bellą Darvi, apmokėjęs jos lošimo skolas, o paskui vieną gražią dieną prisistatė per vėlai ir Bella Darvi spėjo nusižudyti… Bet nors buvo puikus prodiuseris, laikė save, nelaimei, ir rašytoju, o rašė kaip paršas, kaip tikras paršas: tai, kas išeidavo iš po jo plunksnos, buvo neįtikėtina. Kaskart, kai įteikdavau jam scenarijaus fragmentą, jis būtinai palikdavo savo žymę, padarydamas iš to visišką nesąmonę. Taigi vienu metu, kai mūsų profesinis bendravimas jau buvo įsivažiavęs, kaskart, kai sueidavom pasiginčyti, išsitraukdavau iš kišenės bananą ir padėdavau ant stalo. Sykį jis pagaliau manęs klausia: „Kodėl jūs vis pasidedat ant stalo bananą? Juk niekada jo nevalgot.“ – „Kad nepamirščiau“, – atsakau. „Ko nepamirštumėt?“ – „Klausykit, Darrylai, jūs padoriai apsirengęs, su kelnėmis, su švarku, su kaklaraiščiu, netgi turite veidą ir kalbate mūsų kalba, todėl kaskart patenku į spąstus, užmirštu, kad esate gorila, taigi pasidedu sau prieš akis bananą, kad nepamirščiau, su kuo turiu garbės.“ Nuo tos dienos jis pats ant stalo padėdavo dubenį bananų, kai tik aš ateidavau pasiginčyti. Laimei, buvau nepriklausomas, bet suprantu, kodėl Williamas Faulkneris ar Scottas Fitzgeraldas, atsidūrę šitų tironiūkščių malonėje, nugrimzdavo į neviltį ir alkoholį. Kai įsipareigojau parašyti scenarijų Davidui Selznickui, ketinančiam statyti filmą „Švelni naktis“ pagal Scotto Fitzgeraldo romaną, jis pradėjo kasdien man siųsti dešimties dvidešimties puslapių memorandumus, ir po trijų savaičių aš sumokėjau, kad galėčiau nutraukti sutartį. Visi tie žmogeliai mėgindavo paimti rašytoją į nagus ir naudotis juo kaip rašikliu; tokia vergija man netiko. Bet kai buvau Holivude pirmą kartą, palaikiau su jais tik saloninius santykius, mačiau juos iš išorės, tai buvo tikras kinas…

– Ar matydavaisi su kitais rašytojais?

– Porą kartų pas Lelandą Haywardą⁵ sutikau Hemingway’ų, bet man jis nepatiko. Buvo baisus neurotikas. Malraux nežinia kur rašė, kad viena iš didžiausių kiekvieno žmogaus gyvenimo problemų – sutrumpinti komedinę dalį…

– Malraux? Tikrai?

– …o Hemingway’us visą gyvenimą vaidino Hemingway’ų Kietąjį, bet vienas Dievas težino, ką jis slėpė viduje, kokią baimę, kokį nerimą. Tai buvo vyras, pamišęs dėl savęs. Visą savo personažą jis sukūrė iš mačizmo, bet manau, kad tai buvo labai toli nuo tiesos. 1943 ar 1944 metais, nebepamenu, šiaip ar taip, Londonas buvo kas naktį bombarduojamas, ir aš kartą per bombardavimą pamečiau vieną draugelį. Aplakstau ligonines. Šv. Jurgio ligoninėje visur sužeistieji, koridoriuose, ant stalų, ir be perstojo plūsta nauji. Mirštantieji… Staiga pasirodo kažkoks milžinas su lietpalčiu, per kurio kaktą varva kraujas, dramatiškas personažas, o jį iš abiejų pusių prilaiko karininkai amerikiečiai, tokie pat dramos herojai. Tai buvo Hemingway’us. Užtemdžius miestą, jis pateko į avariją su džipu: pjautinė žaizda plaukuotoje galvos dalyje, grynas niekas. Ir štai jis žygiuoja tarp mirštančiųjų stūgaudamas: „Aš Ernestas Hemingway’us! Aš Ernestas Hemingway’us! Pagalbos! Aš sužeistas! Pagalbos!“ O aplinkui merdi tikri sužeistieji… Kai palygini su žmogumi, kurį jis vaidino visą gyvenimą, ir su jo romanų personažais… Ten buvo vienas gydytojas, daktaras Rogeris Saint-Aubynas, kuris matė tą scenelę… Jis prisimena. Ir vis dėlto „Atsisveikinimas su ginklais“ – vienas iš geriausių šio amžiaus meilės romanų, tad belieka pasakyti, kad galima būti didžiu rašytoju ir gana apgailėtinu tipu. Turiu galvoje ne Hemingway’ų, turiu galvoje visus, nes geriausią savo dalį ir tai, kuo mėginame tapti, mes sudedame į kūrybą, o visa kita paliekame sau patiems…

– Tačiau mūsų pokalbiuose tu to nedarai…

– Todėl, kad tai supratau ir noriu parodyti savąjį „aš“ bičiuliams skaitytojams, kurie trokšta su manim susitikti ir įsivaizduoja, kad susitiks su meno kūriniu… Mano žmogiškoji vertė spindi ne daugiau – o gal net mažiau – kaip jų laiptinės kaimyno… Nesiliauju to kartojęs skaitytojams ir skaitytojoms, kurie man rašo pribloškiančius laiškus. Jie manim netiki, dažnai būna, kad nė už ką nepasiduoda, taigi aš atsisakau juos priimti, nes nenoriu sugriauti jų iliuzijų… iš tuštybės. Arba iš pagarbos svajonei.

 

Vertė Diana Bučiūtė