Tiesa arba Pasekmės

Ariana Reines (g. 1982) – amerikiečių poetė, vertėja, dramaturgė. Išskirtiniam poetės balso formavimuisi įtakos turėjo Niujorko mokykla. Reines poezija dažnai dienoraštiška, dialogiška, eksperimentiška, bet peržengia minėtos mokyklos ribas, joje supinta kasdienybė su politika ir socialinėmis problemomis. Jos poezija emocionali, kūniška, performatyvi, su dvasingumo ir okultizmo elementais. Poetei artima ilgos apimties eilėraščio, poemos forma.

Truth or Consequences paimta iš rinkinio Mercury (2011). Poemos pavadinimas – tai ir vietovardis. Miestelis Naujojoje Meksikoje, anksčiau vadinęsis Hot Springsu, kurioziškai pakeitė savo pavadinimą 1950 m., kai jo gyventojai sutiko persivadinti radijo viktorinos pavadinimu mainais į tai, kad jubiliejinė laida bus transliuojama iš jų miesto. Eilėraštyje galima įžvelgti panašumų į 1958 m. liepą Franko O’Haros parašytą „Tikrą pasakojimą apie pokalbį su saule Ugnies saloje“. Galbūt šį sutapimą galime pavadinti lengvu Arianos ir Franko flirtu.

Vertėja

Tiesa arba Pasekmės

Kartą tokia moteris nusivedė mane

Prie upokšnio parūkyti

Tada kalnu

Į plynę

Kur eidamos senu vieškeliu

Tolumoj vos girdintis vokiečių turistams

Pasiekėm uolose išmūrytą miestą

Saulėkaitoj išskleidęs

Sparnus tupėjo erelis

Ir aš spoksojau į jį kokią valandą greta tos moters

Dar nepažinodama nei jos, nei savęs

Kitą dieną ji pakvietė važiuoti į miestą

Pavadintą T

Arba P, kurio

Pakelėse telkšo vandens duburiai

Ji įbraidino

Mane į šiltą vandenį

Aš josios glaudėm, ji

Kažkieno šortais

Keturkampis lovys

Tamsus nuo mineralų

Blausavo priešais mus

Danguj švietė saulė

Tylūs žmonės šalikelėje man ėmė

Kelti paniką, kuri visada užeina

Matant, kaip kas nors bando

Beviltiškai linksmintis. Tada

Staiga išvydau

Džiovintą mėsą

Mėsos užuolaidą

Užtraukusią

Visą pasaulį

Žiūrėdama vis marksčiausi ir marksčiausi

Tai buvo baltom riebalų strijom išvagota džiovinta mėsa

Nesvarbu, kur ir kaip būčiau žvelgusi, ji driekėsi tiesiai

Prieš mano akis

Kodėl mane vis lanko tie

Jautienos regėjimai, galvojau sau

Na tebūnie, širdingasai mano dieve, juk

Nesu panaši į telyčią

Jau greičiau į burundukę arba žiurkę

Meškėnę, kai gera nuotaika

Mano viešpats dievas tylėjo. Akyse džiovinta mėsa vis plėtėsi

Ir plėtėsi. Dabar pat dingstam iš šito vandens, tariau

Mano draugė, aiškiaregė ir išmintė, tam pritarė

Įsėdom į jos automobilį

Saulė ėmė kalbėtis su manimi

Pasijutau apimta didžio nuolankumo

Vytinta mėsa yra sankirta, Ariana, tarė jis*

Tarp ugnies ir vandens

Dangaus ir žemės

Kaip ir gyvulio pilvas

Kartu yra ir kanalas, ir centras

Tai X tarp materijos ir vyksmo, širdele mano

Jis kalbėjo, kad galvijai

Priklauso jam, o kai jie nugaišta, jis mėgstąs

Glostyti juos savo kaitra

Nes jis mėgsta glostyti visa, kas gyva

Ar mirę

Karvės viduriuose yra vieta

Raudonai apšviestas urvas

Kur vyrai ir moterys žiebė pirmykštę ugnį

Kad nusipieštų savo atvaizdus

Pačiame tos vietos centre yra nematomas X

Žymintis neesamybę, iš kurios randasi tai, kas apčiuopiama

Kitais žodžiais tariant

Medinė kolona peristilio

Vidury yra neblogas ramstis luboms

Bet iš tiesų tai yra Merkurijaus lazda

Kuria dvasios lyg kokie ugniagesiai

Sliuogia tavęsp.

Džiovintoje mėsoje slypi

Mano meilė visam kam, kalbėjo saulė, toli

Gražu pranokstanti tavąją

Galvijus traukia saulė, paaiškino jis

O jis pats yra traukiamas dangiškojo kinkinio

Todėl žmogaus dalia yra sekti paskui kanopų

Dundėjimą per visą žemę

Tai paprasta, tarė

Jis, kaip kiekvienas gali perskaityt knygą

Po nosim, jeigu pažįsta

Raštą. Žmonės seka paskui

Galvijus. Galvijai paskui

Mane. Šuo apleido

Vilkus, kad gyventų tarpe jūsų

Štai kur meilės

Paslaptis

Po šių žodžių stojo tyla

Visi vandenys plūsta paskui mėnulį

Kuri yra moteris, sekanti paskui

Žemę, kuri irgi yra

Moteris su ugnimi pilve, kaip ir tu

Ariana. Pajutau tai, ugnį

Ir vandenį savyje, ir sūroką

Ilgesio skonį ir to neneigiau

Be abejo, žinai, tęsė jis

Kaip ugnis dievindama

Medį ekstazėje neriasi iš kailio

O dangus netgi išblyškęs

Ir vėsus, romiom kaskadom

Bei jonėniškom kolonadom

Kylantis į nenusakomą aukštį

Apglėbia ir laiko tave kaip

Įmanydamas

Tu ir nurimęs tavo ugninis

Vanduo, net ir tada, kai niūrios ar džiugios mintys siautėja tavyje

Esi slėptuvė, kurion aš įtaisiau savo juodąjį akmenį

Ir norėčiau, kad

Šildytum jį savyje

Ariana

Taip, kaip tau atrodo

Kad yra geriausia

Ką man reikės daryti, paklausiau

Tau nieko nereikės daryti, atsakė jis

Kodėl tau visada atrodo, kad turi ką nors daryti

Nežinau, atsakiau, gal

Todėl, kad esu moteris. Čia

Ne pasiteisinimas, tarė saulė

Tiesiog mėgaukis. Kurgi ne

Atsakiau, staiga sukilus pavydui ir macho

Aš ir mėgaujuosi, tariau

Per mažai, atsakė jis

Gerai, pasakiau, tada mėgausiuosi labiau

Daug labiau, tarė

Gerai, pasakiau, Tėti

Mėgausiuos labiau

Negalėjau suprasti, ar mano tonas jį

Suerzino.

Man patinka

Glostyti karvę

Ištarė saulė (ir vėl). Mėgstu glostyti net ir jos kaulus

Balinti juos savo tobuląja kaitra

Išsunkti paskutinį pieno lašą iš nebegyvo spenio

Ir padaryti šventą balną iš jos kaukolės

Kuris atsidūręs tavo rankose taps įrankiu

Leidžiančiu, jei tik to panorėsi, bet kada mane

Pažinti ir pamilti. Taigi nori, kad

Tave garbinčiau, paklausiau

Jeigu tik pati to nori, atsakė jis

Jei kada liūdėsi ar susipainiosi.

Noriu, kad žinotum, tęsė saulė

Kad visų užmiršta ir gelianti

Žemės nugara trokšta būti

Maigoma galvijų kanopomis

Ir kai turėsi pinigų

Norėčiau, kad padarytum štai ką.

Kai turėsiu pinigų? – paklausiau

Maniau, kad man nieko nereikės daryti.

Iš kur man gaut tų pinigų?

Sakei, kad turiu labiau mėgautis.

Žinau, ką sakiau, atsakė saulė.

Labiau mėgautis. Kai turėsi pinigų…

Bet iš kur man jų gauti, tariau

Ariana, pasakė jis, pradedi kalbėti kaip kokia vidutinybė

Kai turėsi pinigų, nepagailėk jų sau, o tada

Nupirk galvijų ir naktį

Nuvedusi į tyrus, palik juos ten, kad galėtų lėkti

Kurion tik panorėję pusėn, o tada gauk

Dar daugiau pinigų ir naktį atvesk dar daugiau galvijų

Ton pačion vieton ir kitur

Su savo sėbrais

Kuriems esi brangi ir kurie iš tavęs bus girdėję apie mano šviesą

Dėkit draugėn visų pinigus

Kad pirkinys išeitų didesnis

Ir atvarykit galvijus naktimis, kai mėnulis atspindi mano šviesą ir

Vos nusidabruoja jų ragus bei nutvieskia

Kailius, kai su kiekvienu žingsniu įsitempia

Raumenys ir oda ant jųjų sprandų ir klubų

Kaip Džonis Apelsydas augino obelis, Ariana

Taip tu, augink galvijus dėl manęs

Ir Žemės, tos vienišos

Moters, kuri spygaudama vis priekaištauja

Nors, pripažįstu, ne be pagrindo. Nepakenčiu tų jos dejonių.

Ji taip beviltiškai trokšta, kad ją kas taip glostytų

Ir jeigu taip nutiktų, kad ji negaus ko norinti

Trūks man tada jūsų, visų jūsų…

Daugiau niekada nebučiuoti

Ar supranti, apie ką kalbu, paklausė jis

Aha, suprantu, apie ką kalbi, tariau

Pasaulio pabaiga, tatata tatata

Na ne visai, bet per daug sudėtinga čia į tai gilintis, atsakė jis

Nesisielok, aš sunaikinsiu visus šūdžius

Nesuprantu, tu rimtai ar juokauji, pasakiau

Ariana, kartais tu apsimeti esanti kvaila, tarė jis

Žinau, atsakiau, nepyk

Šitų gyvulių raumenys ir kaulai

Visada priklausė man, taip kaip jų pienas ir skysčiai

Nuo senų laikų buvo jūsiškiai, ir, žinoma, kai sakau „skysčiai“, galvoje turiu jų

Prakaito sūrymą

Ir rasą paakiuos.

Šitų kanopų svoris, ritmas ir kraujas

Yra skirti Žemei, kuri, kaip ir sakiau

Jų taip ilgisi ir nusipelno.

Aišku, aišku, pasakiau.

Gerai, tarė jis.

Kai šitai rašau, mano akys išsipūtusios

Kaip auksinės monetos, kairioji vis dar vėpso

Į mėnulį, dešinioji panaši į išsprogusią laimingo

Kūdikio bambą, ir nors nesu laiminga

Bet patenkinta. Kad mano pasaulietiškas

Gyvenimas, jei toks kada buvo, baigėsi.

Vertė Miglė Domašiūtė