Literatūra

Ne vandens, o nuskęsti

MINDAUGAS NASTARAVIČIUS Jūratė Baranova. Baimė nuskęsti. Esė rinktinė. V.: Apostrofa, 2009. 168 p. Nebūtina eiti per tiltą. Nereikia bristi į vandenį. Sapnuoti skenduolį. Kad bijau vandens, tenka prisiminti į rankas paėmus filosofijos profesorės Jūratės Baranovos eseistikos knygą „Baimė nuskęsti“. Joje žmogus skęsta ne tik vandenyje. Skęsta savyje, kitame, skęsta žodžiuose, žodžiai skęsta tyloje, žodžiuose skęsta tai, kas ištylėta, kas anapus…

Kokią žinią šįkart atnešė Orwellas?

MARIUS PLEČKAITIS George Orwell. Katalonijai pagerbti. Romanas. Iš anglų k. vertė Arvydas Sabonis. K.: Kitos knygos, 2010. 280 p. Neklibantį modelį, kaip rašyti apie karą, kadaise nukalė toks Erichas Maria Remarque’as. Tą jis padarė 1929 m., aprašęs Didžiojo karo, vėliau praminto Pirmuoju pasauliniu, vargus ir ontologijas. Dėl įtaigumo, nereikia net priminti, knyga buvo bemat išgraibstyta ir dar daug kartų išleista,…

Šįvakar buvau baliuje…

Parengė IRENA ŽEMAITYTĖ-GENIUŠIENĖ Iš gydytojos Liudos Žemaitytės (1916–1946) dienoraščio Šeštadienis, vasario 2 d., 1935 m. [...] Bet kadangi tas dalykas daugiau nekaip, kad negalimas, išsiruošiau kartu su vyresniaisiais į literatūrinį balių. Užsidėjau senąją balinę suknią, pasidabinau ir tiek. Užlipėm į raudona šviesa iliuminuotą ramovės salę.

Iš sodo bendrijos nario užrašų

STASYS JUREVIČIUS Gal ir velnias mus nunešė į tą sodą – būtent į tą, o ne į kokį nors kitą. Žmona daug metų vis geidavo įsigyti sodą: girdi, ir atgaiva, ir vasarą šiokia tokia materialinė nauda. Aš spyriojausi. Tačiau kiek gali spyriotis? Tiesiog nevyriška. Tad vieną dieną pasidaviau – sutikau. Ir iš tiesų, jei išdrįstume prisipažinti: visa kur tie vyrai…

Kluks

ROSANA LUKAUSKAITĖ – Ar mes – kiaulės? – Ja ja!.. Popiet mama paprašė, na, gerai jau, liepė sutvarkyti namus ir pakloti lovą svečių kambaryje, nes vakare apsilankys ir liks visai nakčiai kiaulė. – Mes turime svečių kambarį? – nusistebėjau. – Tai svetainė, mieloji… – A, – ironiškai vyptelėjau.

Naujasis literatūrinis herojus

VASILIJ KOLTAŠOV Ko nėra autoriuje, to negali būti ir jo kūrinyje. Tačiau tai, ko dar nėra visuomenėje, jau galima rasti literatūroje. Siekis patvirtinti šį teiginį mane vėl privertė griebtis plunksnos ir parašyti naują romaną, kurio įvykiai perkelti tolimon praeitin. Tačiau apie šią knygą nekalbėsiu. Kur kas svarbiau išryškinti bendrus šiuolaikinės literatūros bruožus, juos išnagrinėti ir suvokti: kur link verta judėti?…

Eilės. MINDAUGAS PELECKIS

Lietus – pavargęs kapsintis be vardo paliečiantis palangės skardą gal CERNO jis sukurtas o gal Dievo ateina kai kviečiu kasnakt

Visi laiškai – žirafos

KĘSTUTIS NAVAKAS Labas, Žirafa, galvoju apie tave kaip apie tekstą, nes atsiradai pas mane kaip tekstas ir manau, kad dabar žmonės vis labiau tekstai. Nebeliko dėl ko susitikti, viską galima transliuoti skype’u, facebooku ar el. paštu. Tekstai. Gutenbergo prapultis. Tekstai kiek kitokie negu adresantai, tekstai yra paaugliai. Jie krykštaus ir žais savus žaidimus.

Dainos, kurių išmokė motina

SIGITAS GEDA 2007 metai Rugsėjo 9, sekmadienis Dantės „Pragaro“ korektūros Mūsų literatūrologai, komentatoriai, recenzentai, matyt, visados didžiuosis po to, kai, sulyginę vertimą ir originalą, galės pasakyti: – O čia praleista, o čia dėl rimavimo, o originale pasakyta taip…

Kaip buvau nukryžiuotas (trenktas)

JONAS VAICEKAUSKAS Žvyrkelis kilo į kalniuką išsiriesdamas jauno pušynėlio pakraščiu. Baigiant pasiekti aukštumėlę, medžiams praretėjus, pakraštyje pasimatydavo senas, pakrypęs kryžius. Pirmuosius kartus pro jį važiuojant, pavėluotai ir netikėtai, tarsi stebindamas kitoje pusėje pasirodydavo namas. Čerpių stogas buvo lyg per arti ir per žemai, nes kelias su posūkiu už kalvelės tuoj leidosi žemyn, taikydamas į tilčiuką.