Literatūra
Viltis miršta paskutinė…
Aukštaitis (aš!), susenjorėjęs, dėl to ir įžemaitintas Plungėje, sužinojau apie garsaus – ne tik Vakarijoje, bet ir visoje Lietuvoje! – poeto nuotykį. Stasio Jonausko iš Skuodo… Esą į literatūros popietę Stasį Jonauską pasikvietė Klaipėdos policininkai. Iš namų rašytojas išsikrapštęs dar su tamsa, kad tik nepavėluotų, bet kelionė nebuvusi sėkminga… Jau „po“ Kretingos, tik už kelių kalvelių nuo jūros klydinėjančiame kelyje,…
Galiausiai ir kaip politikas
Oskaras Milašius. Lituanistinė ir politinė publicistika. Sudarė Genovaitė Dručkutė, iš prancūzų k. vertė, paaiškinimus rengė Genovaitė Dručkutė ir Neringa Klišienė. V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2013. 288 p.
Paskutinio sekreto vieta
Skolų knygelė f generacijai (15)
Spalio 1 d.
1945 m. gimė Viktorija Daujotytė-Pakerienė, literatūros tyrinėtoja, habilituota humanitarinių mokslų daktarė.
Ne visi žino, kad šita oficiali gimtadienio data netikra…
Prigimties džiaugsmai
Snigo, vėjas žėrė sniegules į akis, lipdė vokus: daktaras ne be vargo susirado tą vagonėlį. Cirkas rengėsi vėl leistis į kelią, ir nors vaidinimas buvo ką tik pasibaigęs, scenos darbininkai ir kazokų raiteliai jau ėmė tempti didžiosios palapinės virves, viduje dar aidint plojimams ir paskutiniams orkestro akordams. Tarp ištirpusio sniego klanų šlepseno akrobatas ekvilibristo kostiumu, užsimetęs ant pečių neperšlampamą apsiaustą,…
„Žmogus vertas, kad būtų gydomas ne bet ko“
Rabiniška teisė, halacha, pasižymi tuo, kad leidžia skirti bet kokių žmogaus veiksmų moralinius ir teisinius aspektus. Ji kruopščiai ir išsamiai artikuliuoja daugybę bet kurios žmogaus gyvenimo srities aspektų, skirdama gausybę atsakomybės niuansų. Tam tikra prasme būtų galima teigti, kad halacha – tai atsakomybės filosofija. Hebrajiškas žodis aharāiyut, kuris reiškia atsakomybę, taip pat reiškia ir garantiją, užtikrinimą, kaip ir kaltę, skolą.…
(Ne)turėti
Mes, sovietmečio vaikai, neturėjome daug ko. Pirmiausia, žinoma, laisvės. Bet laisvę prarado mūsų tėvai. Mums teko nemeilė. Iš šalies žiūrint, atrodė netgi atvirkščiai: moterys, kurių kūnai gviešės žemės derlumo, buvo kiek pažliugusios, pasiruošusios priimti sėklą, spalvotos kartūno suknelės, simbolizuojančios popierinį linksmumą, braškėdavo per siūles, kurias tekdavo išleisti, ir saulėje jau spėjęs nublukti kartūno piešinys ūmai sužaižaruodavo vidinėje suknelės pusėje paslėptomis…
Miniatiūros
Šuniukas su trimitu Vienas šuniukas turėjo trimitą. Kai nelodavo – trimituodavo. Mokėjo keturias melodijas: apie pusryčius, apie pietus, apie pavakarius ir apie vakarienę. Jei maisto kokybė neatitikdavo darbo sutartyje numatytų sąlygų – trimituodavo papildomai. Vieną rytą jo instrumentas sugedo, mat, norėdamas mesti blogą įprotį, – visiems rodė iškištą, seilėtą liežuvį, kramtė trimito muštuką ir netyčia nukando jį. Tą dieną liko…
Pasakotojo talentas ir fikcijos realumas
Pastaruoju metu mano akiratyje vis sukasi anglų romanistas Davidas Mitchellas. Versti „Debesų atlasą“ buvo nemenkas iššūkis, o perskaityti jo naujausią romaną, „Bone Clocks“ („Kauliniai laikrodžiai“), irgi reikėjo šiokios tokios pastangos, bent jau dėl apimties (apie 600 p.), bet ir dėl to, kad, iriantis per tuos įdomius, meistriškai vyniojamus pasakojimus, intriguojančius personažų likimus, skaitymo malonumą kartkarčiais aptemdydavo abejonės šešėlis: o kodėl…
