PETRAS RAKŠTIKAS

Miniatiūros

Nutikimas prie mėšlo krūvos

Kai kieme pasirodė gaidys su savo kariuomene, kirmėlės pasislėpė po mėšlo krūva ir gyveno ten šiltai, laimingai, nors ir be saulės. Gaidys su vištomis kapsto, kapsto mėšlo krūvą, bet nieko valgomo neranda, o kirmėlės po krūva raitosi, švilpia, iš jų šaiposi. Tada gaidys su vištomis ilgai kudakavo, prisišaukė lietų ir pradėjo mėšlo krūvą plauti, kirmėlių ieškoti. Bijodamos paskęsti, kirmėlės išlindo iš po mėšlo krūvos ir gaidys su vištomis puolė jas kapoti, lesti, bet lietų paleido ir nuplaukė debesis į šoną. Kirmėlių armijos likučiai vėl pasislėpė po mėšlo krūva, atsigavo, pasidaugino ir, kol gaidys su vištomis lietaus debesį šaukė, prikasė begalę tunelių, labirintų apie mėšlo krūvą. Kai vėl lyti pradėjo, gaidžio armija puolė kirmėlių ieškoti ir įlūžo, įkrito į iškastus tunelius, prigėrė lietaus balose ir papildė kirmėlių maisto atsargas naujais ingredientais.

 

Įsijautęs katinėlis

Įlipo katinėlis į medžio viršūnę, supasi, dairosi, mėgaujasi mėlynais toliais ir taip įsijautė mėgautis, kad užkniaukė, uždainavo ir visai užmiršo namus po medžiu, mamą ir šeimininkę. Vakare atvažiavo gelbėtojai ir su šeimininke pradėjo kviesti kači

Autoriaus piešinys

Autoriaus piešinys

ką žemyn. Bet tas kniaukia, dainuoja, mėgaujasi paraudusiais toliais ir negali atsimėgauti. Priklausomas tapo nuo tolių. Net pieną, peles, peteliškes pamiršo. Kai gelbėtojai nukėlė žemyn – lingavo, suposi ant kojų ir, viską pamiršęs, kniaukė, šaukėsi prarastų tolių. Pavargęs užmigo. Pabudęs atsimerkė, pasižiūrėjo į šeimininkę ir ji taip jam patiko, kad pradėjo prie jos trintis, kniaukti, į akis žiūrėti, kad ta neapsikentusi įpylė priekabiautojui pieno, šis irgi patiko, tai įsijautęs vėl lindo prie šeimininkės, murkė, meilinosi, trynėsi šonais, kol ji dar du kartus pieno įpylė. Kai katinėlis vėl jai į akis pažiūrėjo uodegą pastatęs, dantis rodydamas – išmetė į kiemą. Blaiviai pažiūrėjęs į kiemą, katinėlis atsigulė ir numigo. Pabudęs įlipo į medžio viršūnę, supasi, mėgaujasi mėlynais toliais ir taip įsijautė, kad užkniaukė, uždainavo… Kai šeimininkė išgirdo, pasiuntė sūnų katino užčiaupti, iš mėlynų tolių ilgesio vaduoti ir tas trečiu akmens metimu išmušė tolių ilgesį katinui iš galvos. Tolių ilgesys nuskrido, o katinas nusileido ant gėlyno, pagulėjo, pauostė ir taip įsijautė kvapais mėgautis, kniaukti, dainuoti, kad neapsikentusi šeimininkė pakvietė jį pieno lakti. Katinėlis nesipriešino ir nuo pieno greitai užaugo, subrendo, viską pradėjo daryti saikingai, išskyrus miegą, mat buvo labai nuo jo priklausomas, nepagijo ligi senatvės ir be perstojo sapnavo visokias istorijas. Jei būtų buvęs raštingas, būtų tapęs rašytoju, bet gyveno kaip katinas.

 

Neišdegęs degtukų pardavėjo kerštas

Rado ežiukas dešimt centų, nuėjo į parduotuvę, nusipirko degtukų dėžutę, parpūškavo namo ir, bežaisdamas su jais, padegė mišką. Kai karšta pasidarė, nubėgo į miestą ir padavė į teismą degtukų pardavėją, kad nepilnamečiui degtukus pardavė. Nuteistas pardavėjas sėdo į kalėjimą ir dešimt metų ten pardavinėjo degtukus. Po darbų rašė į storą sąsiuvinį, kaip išėjęs į laisvę atkeršys ežiukui. Kalėjimo prižiūrėtojas rado sąsiuvinį, perskaitė, konfiskavo, užrašė savo pavardę ant viršelio, išleido knygą ir gražaus pinigo uždirbo. Degtukų pardavėjas pradėjo rašyti į kitą sąsiuvinį, kaip atkeršys kalėjimo prižiūrėtojui. Kai pabaigė rašyti, antrą sąsiuvinį ištiko toks pat likimas kaip ir pirmąjį. Kai rašytojas išėjo iš kalėjimo, pagal pirmosios knygos scenarijų nuėjo keršyti ežiukui, bet tas buvo jau perskaitęs knygą ir dėl visa ko emigravęs į Australiją pas kengūras. Neradęs nei ežiuko, nei miško, grįžo keršyti kalėjimo prižiūrėtojui, kuris, visko pertekęs, su kaliniais už grotų žiūrėjo serialą apie kvailą degtukų pardavėją ir neįsileido bausmę atlikusio kalinio. Supykęs padegė parką prie kalėjimo, bandė išrūkyti prižiūrėtoją, bet šis labai uoliai dirbo savo darbą, nesiblaškė ir užduso nepasitraukęs iš posto. Kai degtukų pardavėjas parašė trečią knygą apie kalėjimo prižiūrėtojo prisikėlimą ir tikrą jo bausmę, nieko neįvyko, nes nebebuvo kas knygą išleidžia. Tada vėl atsistojo prie prekystalio ir pardavinėjo degtukus tik turintiems pasą.

 

Auksiniai dantys

Susidėjo vilkas auksinius dantis, pažiūrėjo į veidrodį ir užliejo jį šilta sotumo banga. Nuo tada visi žvėreliai žiūrėjo į jį šiltai šypsodamiesi, o vilkas saugojo juos nuo lapių, šunų ir kitų vilkų. Meškai niekada nesišypsojo. Vieną naktį, kai prisiuostęs musmirių miegojo apsikabinęs raudonkepuraitę, atėjo jos broliai su kuolais ir dvylika pusbrolių, išmušė auksinius dantis, pardavė juvelyrui ir, nepasidalinę honoraro, negyvai pagaliais užsidaužė. Juvelyras juokaudamas įsidėjo vilko dantis, pasižiūrėjo į veidrodį ir pavirto vilkolakiu. Laksto po namus savęs išsigandęs, ieško durų, o kur jos – užmiršo. Pabudusi žmona pakišo besiblaškančiam vyrui – paleistuviui, kaip pati jį vadino, – koją, tas griuvo, trenkėsi galva į stalo kraštą ir dantis pametė. Guli po stalu, tyli, ilsisi. Žmona paėmė auksinius dantis, supjaustė, paplakė, pakalė, pablizgino, pasidarė karolius, pasikabino ant kaklo ir taip nušvito, kad net saulė anksčiau patekėjo pasižiūrėti, bet nublanko prieš karolių spindesį. Prie juvelyro namų tuojau vyrai sustojo į tokią ilgą eilę, kad jų žmonos, saviškių beieškodamos, meilužius susirado, namo tempėsi, o vyrai laukė savo eilės, kol laimingasis, karolių švytėjimo paviliotas, lovą girgždino. Pabudęs juvelyras pasipiktino sumaištimi, čiupo karolius, sužiedavo žmoną su eiliniu sanguliautoju ir išmetė pro langą, spyriais laimės palinkėjęs. Paskui ilgai tuos karolius lydė, virino, plakė, kalė, kol vėl dantis padarė. Gaila – priekyje skylė liko, mat šiek tiek aukso buvo išeikvojęs sanguliautojų žiedams. Nuo tada naktimis vilkolakiu dirbo, švepluodamas kaukė ir labai mėgo kraują siurbčioti pro šiaudelį, kurį plyšyje tarp dantų laikė ir skylę slėpė.

 

Kaimynai

Žiūri vyras pro kaimyno durų rakto skylutę ir mato, kaip tas, ausį prie sienos priglaudęs, klausosi jo virtuvėje kalbančio radijo žinių pranešėjo ir taupo savo elektros energiją. Supykęs parlėkė į savo butą, trenkė plaktuku į sieną, maždaug toje vietoje, kur kaimynas, ausį prie sienos pridėjęs, radijo žinių klausėsi, ir įmušė giliai į galvą jo klausą – ji ten pradėjo spengti ir zvimbti. Nukentėjusysis nusprendė, kad prasidėjo karas. Nurijo saują tablečių, užsigėrė puslitriu degtinės ir garsai galvoje susitvarkė, persirikiavo, pavirto į melodiją, pagal ją jis užtraukė savo liaudies dainą apie karą ir sutrukdė kaimynui klausytis radijo žinių pranešėjo. Tas vėl pažiūrėjo pro rakto skylutę ir mato – stovi kaimynas prieš veidrodį ir šūkauja ant savo atspindžio, tarsi jo žmona būtų. „Negerai“, – pagalvojo stebėtojas ir koridoriuje išjungė kaimyno elektros kirtiklį. Šūkavimas liovėsi ir vyrai užmigo. Pabudęs stebėtojas eina prie durų rakto skylutės ir mato, kaip kaimynas vonioje gaivinasi po dušu. Kad pagiriotas neužlietų vandeniu, užsuko šalto vandens čiaupą ir mauduolis nuplikytas sukliko. Atsuko šalto vandens čiaupą, užsuko karšto – vonioje vėl sukliko. Tada labai pasipiktino neramiu kaimynu ir paleido pro durų apačią į jo butą litrą juodai dienai saugotų tarakonų. Už durų garsai nenutilo. Iškviesti policininkai bandė mušti lazdomis tarakonus. Namo gyventojai iškvietė medikus ir tie išvežė policininkus į gydyklą. Pasibaisėjęs netvarka savo bute ir kritusiais tarakonais, kaimynas atsuko dujų čiaupą ir uždegė žvakę. Paskui kas norėjo, žiūrėjo pro rakto skylutę į debesis.

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.