Genties nuopuolis ir modernios visuomenės galimybė

Ar dabartinė Lietuvos visuomenė yra moderni? Ar Sovietų Sąjunga buvo moderni? Ar iš jos griuvėsių pakilusi nepriklausoma Lietuvos valstybė buvo moderni? Tyrėjų teigimu, modernizacija gali vykti netolygiai skirtingose srityse, pvz., ekonominė, politinė, socialinė, kultūrinė ir psichologinė modernizacija vyksta skirtingais tempais. Mokslininkai yra aprašę kultūrinio vėlavimo fenomeną, kai žmonių sąmonė keičiasi kur kas lėčiau negu gamybos priemonės ar valstybės institucijos.

Kadras iš filmo „Kartą XX amžiuje“ (rež. Deimantas Narkevičius, 2004)

Tradiciškai Vakarų Europos šalyse modernizacija siejama su feodalinės sistemos žlugimu, su kapitalizmo raida ir šių pokyčių nulemtomis ekonominėmis ir socialinėmis transformacijomis – tai yra Émile’io Durkheimo aprašyta skirtis tarp tradicinėms visuomenėms būdingo mechaninio solidarumo, kuris kyla dėl žemo darbo pasidalijimo ir tarpusavio panašumo, ir moderniai visuomenei būdingo mechaninio solidarumo, kurio pagrindas yra ne panašumas, bet specializuotas funkcijas atliekančių individų tarpusavio priklausomybė; taip pat Durkheimo aprašytoji anomijos, arba normų nebuvimo, būsena, įsigalinti irstant tradiciniams ryšiams ir vykstant socialinei fragmentacijai; tai žymioji Ferdinando Tönnieso skirtis tarp Gemeinschaft, bendruomenės, kuri remiasi bendromis vertybėmis, jausmų ir išgyvenimų bendrumu, ir Gesellschaft, visuomenės, kuriai būdingas racionalumas ir instrumentinių tikslų siekimas, tai Maxo Weberio įvardintas formaliojo racionalumo įsigalėjimas ir „pasaulio atkerėjimas“, kai socialiniai procesai praranda savo magišką reikšmingumą, tai su Karlo Marxo vardu siejamos sąvokos „susvetimėjęs darbas“ ir „klaidingi poreikiai“, tai Georgo Simmelio aprašyta pinigų filosofija, socialinio gyvenimo racionalizavimas ir blasé – susvetimėjimo, persisotinimo ir abejingumo būsena, kurią patiria iš kaimiškojo gyvenimo suvaržymų išvaduotas vienišas miesto individas.

Ar Sovietų Sąjunga buvo moderni valstybė? Technologiniu ir ekonominiu požiūriu – taip, Sovietų Sąjunga buvo moderni. Tai liudija šalies industrializacija ir urbanizacija, elektrifikacija, sunkiosios pramonės plėtra, transporto sistemų plėtra ir kosmoso užkariavimo programos. Tačiau socialinė, kultūrinė ir psichologinė modernizacija Sovietų Sąjungoje niekada neįvyko. Ši valstybė, nepaisant atvirai deklaruojamo ateizmo, netgi nebuvo sekuliari. Tyrėjai Sovietų Sąjungos ideologiją įvardija kaip politinę religiją. Politinės religijos, skirtingai nei tradicinės teistinės religijos, nesiremia jokiu transcendentiniu autoritetu, bet, priešingai, sakralizuoja kokią nors pasaulietišką esybę (secular entity) – tai gali būti tauta, klasė, teritorija, valstybė, rasė, proletariatas, laisvės idėja, revoliucija ar kt. Politinę religiją reikėtų vertinti remiantis Durkheimo pasiūlyta religijos samprata – religija kaip visuma įsitikinimų ir socialinių praktikų, siejamų su šventumu, visuma, kuri mobilizuoja ir vienija moralinę bendruomenę. Kas šiuo atveju yra šventa? Kembridžo Šv. Jono koledžo ekonominės sociologijos profesorės Christel Lane teigimu, šventa yra tai, kas, visuomenės požiūriu, yra „anapus žmogiškųjų susitarimų ir socialinių santykių ribos“. Tai reiškia, kad „šventi“ yra tie dalykai, kurie laikomi nekintamais, nekvestionuojamais, neabejotinai teisingais, jiems suteikiamas antilaikiškumo, antiistoriškumo statusas, jei tampa moralinio fetišizavimo objektu.

Sovietinėje politinėje religijoje moralinio fetišizavimo objektais tapo simbolinė Lenino, kaip atpirkėjo, figūra, Spalio revoliucija kaip unikalus mitinių proporcijų antiistorinis įvykis ir marksizmo-leninizmo politinė doktrina. Sovietinėje politinėje vaizduotėje Spalio revoliucija prilygo pirmajam Kristaus atėjimui, t. y. tai buvo žmonijos istorijos lūžio momentas, nuo kurio prasideda tikrasis, istorinis laikas ir galimas žmonijos išgelbėjimas iš didžiųjų kapitalizmo „nuodėmių“ – išnaudojimo, susvetimėjimo ir individualizmo. Iškart po mirties Leninas tapo sovietinės politinės religijos centrine simboline figūra. Jis buvo traktuojamas kaip gelbėtojas, žmonijos atpirkėjas, o Grigorijus Zinovjevas yra įvardijęs Leniną kaip „komunistinio pasaulio apaštalą“, „išrinktąjį iš milijonų“ ir „lyderį iš Dievo malonės“. Sovietų Sąjungoje „laisvas ir sąmoningas darbas“ kolektyvo ir Spalio idealų labui tapo kone religine praktika – išganymu, pašaukimu ir atpirkimu. Darbininkų klasė, proletariatas, tapo tam tikra prasme moraline išrinktųjų, apšviestųjų bendruomene, kurios pašaukimas ir pasaulinė misija buvo misionieriška veikla, kova už Spalio idealų įgyvendinimą ir galutinę socializmo pergalę visame pasaulyje. Krikščioniškoje teologijoje vartojama sąvoka kenosis, supaprastinta jos reikšmė yra tokia – išsivalyti, ištuštinti save ir pripildyti Dievo valios. Sovietinėje politinėje religijoje išrinktuoju, palaimintuoju buvo tampama atsisakant savęs ir pripildant save Spalio idealų ir leninizmo principų; šitaip, atsisakant savojo „aš“, pasiekiamas bendrumo jausmas (galima teigti, kad pati sąvoka „aš“ tampa nereikalingu, buržuaziniu rudimentu). Sovietinė politinė liturgija, doxa, šlovino šią trejybę – Leniną, Spalio revoliuciją ir darbininkų klasę – skelbdama apie neišvengiamai artėjančią „pažangiųjų jėgų“ pergalę visame pasaulyje.

Kokia buvo sovietinės politinės religijos eschatologinė vizija? Tai buvo visuomenė, išvaduota iš nuodėmių, t. y. iš kapitalizmo nuodėmių – susvetimėjimo, išnaudojimo ir individualizmo. Sovietinė eschatologinė vizija akcentavo neišvengiamą visų socialinių grupių suartėjimą – neišardomą draugystę, monolitinę vienybę ir sovietinę ideologiją, kuri „cementuoja“ pavienius atomizuotus individus į neišardomą homogenišką darinį. Politinės religijos – nacionalizmas, nacizmas, bolševizmas – atsirado kaip atsakas į modernizacijos iššūkius, tradicinių bendruomeninių ryšių nykimą, susvetimėjimą ir atomizaciją, pasiūlydamos žmonėms kitą, alternatyvią, sekuliarią, bendruomeniškumo ir tikėjimo versiją. Sovietinė politinė religija buvo ne išimtis. Sovietų Sąjunga buvo keistas darinys, ekonominę modernizaciją sujungiantis su giliu socialiniu feodalizmu, o sovietinis žmogus, metaforiškai kalbant, buvo baudžiauninkas, turintis branduolinės energetikos diplomą.

Kas įvyko 1990 metais Lietuvoje? Tuo laikotarpiu viena politinė religija – bolševizmas – buvo pakeista kita politine religija – nacionalizmu. Pirmoji, bolševizmas, sakralizavo ir sudievino darbininkų klasę kaip moralinių vertybių šaltinį, antroji sakralizavo ir sudievino tautą. Sovietinį kovotojų „už Spalio reikalą“ panteoną pakeitė kitas – tautinio atgimimo veikėjų. Moraline „išrinktųjų“ bendruomene tapo etninė bendruomenė. Pagrindiniai šią bendruomenę vienijantys veiksniai – kalba, teritorija, tradicijos – buvo paskelbti „šventais“, t. y. antilaikiškais, antiistoriškais, nekvestionuojamais, esančiais anapus žmogiškųjų susitarimų ribų. Tauta tapo dievybe, reikalaujančia atnašavimo, savęs išsižadėjimo ir pasiaukojimo, bet kartu – kažkuo, ką anglai vadina bigger than life, įprasminančiu kentėjimą ir pripildančiu žmogaus kasdienybę prasmės. Šis tautos, kaip bendruomenės formos, sakralizavimas atliko teigiamą mobilizuojančią funkciją pereinamuoju laikotarpiu, kai susilpnėjusi valstybė nepajėgė atlikti savo funkcijų, tačiau vėliau tapo rudimentiniu elementu.

Modernizacija psichologiniu požiūriu, Durkheimo, Weberio, Simmelio, Tönnieso aprašytoji modernizacija kaip individo išsivadavimas iš bendruomenės Lietuvoje niekada iki galo neįvyko. Dievas Lietuvoje nemirė, Nietzsche į Lietuvą neatėjo ir nepranešė apie jo mirtį. Tačiau toks pranašas iš dalies galėtų būti Nida Vasiliauskaitė, ryžtingai pasisakanti už psichologinę autonomiją pavienio, stipraus individo, laužančio „šventus“ bendruomenės saitus.

Psichologinė modernizacija prasidėjo Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą. Didėjantys emigracijos ir migracijos srautai, nuosavybės teisių liberalizavimas (žemės pardavimas užsieniečiams), didėjanti šeimos formų įvairovė (registruota partnerystė ir tos pačios lyties asmenų santuokos galimybė), taip pat feministiniai judėjimai („tradicinio“ patriarchalinio autoriteto kritika), kalbos formų diversifikacija ir naujų sociolektų formavimasis Lietuvoje dažnai suvokiami kaip grėsmė tiems dalykams, kurie mūsų sąmonėje atrodė kaip „šventi“, – „mūsų žemei“, „mūsų kalbai“, „mūsų šeimai“. Tačiau desakralizacija ir yra modernios kultūros ir modernios visuomenės pradžia. Modernybė savo esme yra išvarymas iš kaimiškojo, gentinio, klaninio rojaus.

Sovietinė modernizacija tiesiogine prasme reiškė lietuvio išvarymą iš kaimo. Dabartinė psichologinė modernizacija reiškia kaimo išvarymą iš lietuvio. Modernizacija reiškia, kad individas yra išsaistytas iš pirminės bendruomenės, kad bendruomenė nebėra savaime suprantama duotybė ir emocinės socialinės paramos bei patogių atsakymų šaltinis; kad tas bendruomenes, prasmes ir tapatybes individas privalo susikurti pats. Paradoksalu: dauguma žmonių jaučiasi suvaržyti ir bejėgiai dėl Lietuvoje egzistuojančių palyginti uždarų, pusiau feodalinių bendruomenių, grindžiamų kraujo, giminystės, „senų draugysčių“ principais, tačiau šių bendruomenių irimas, šita laisvės galimybė jiems atsiveria kaip gąsdinantis moralinis vakuumas, kai, netekę moralinio pagrindo po kojomis, jie nebežino, kaip gyventi.

Psichologiniu požiūriu modernizacija reiškia, kad teks išmokti pasitikėti nepažįstamaisiais.

Straipsnis parengtas remiantis projekto „Sovietinių atminties ritualizavimo formų perėmimas: lyginamoji Vidurio ir Rytų Europos analizė“ (2012–2014, VDU) duomenimis; projektą finansavo Lietuvos mokslo taryba, sutarties Nr. VAT-43/2012.