Literatūra

MANTAS JONAITIS

Išsami instrukcija, kaip greitai ir nesunkiai gauti svetimos šalies soc. draudimą

1. Nueikite į soc. draudimo įstaigą.
2. Kantriai laukite eilėje pirmame laukiamajame.
…

DALIA KUIZINIENĖ

Reminiscencijos: praėjusio laiko ženklai Juliaus Kelero kūryboje

Julius Keleras. Vėliau, gerokai vėliau. Eilėraščiai. V.: Homo liber, 2013. 167 p.

ASTIJUS KRAULEIDIS-VERMONTAS

Šaukštas versus sriuba

Iš tolo akį patraukiantis, ardantis žvilgsnį ir toks žalias – kaip kokios pavasario linksmybės – plakatas miesto centre ar transporto stotelėse, kuriose nebegalima rūkyti. Ar pilname žmonių prekybos centre, kur skelbiama, kad Mažosios Lietuvos gyventojų paveikslų kūrėjui, didaktui ir šiaip savo epochos hegzametro meistrui Kristijonui Donelaičiui būtų suėję gražūs meteliai. Toks apvalus skaičius – 300. Gal todėl mes pasirenkame plakate…

Autorius klausia

Marius Burokas: Ką dažnas lietuvis humanitaras turi omenyje, kai sako, kad būti su tikra, „gyva“ knyga jam tikras malonumas?

PAULINA DRĖGVAITĖ

Kabinetas

Tai šypsena anna pavlova_m

Įsiveržiu į jo kabinetą suplukusi ir greitai nusėdu ant kėdės. Blyškios sienos; kabinetas baltas. Kėdė mėlyna. Nemiegu jau savaitę…

GINTARĖ VISOCKYTĖ

Iltiškos tapatybės paieškos

Sigitas Parulskis. Mano tikėjimo iltys. Tekstai, atsiradę iš stebėjimo, patirties ir vaizduotės. V.: Alma littera, 2013. 215 p.

RŪTA MIKULĖNAITĖ-JONUŠKIENĖ

Eilės

Poezijos vertimai

Chirurgai skalpeliu privalo
Nesukelt kančių.
Gyvybė raitos po jų pjūviais
Nuodėmės žalčiu!
SARA POISSON

Blauzdos

Grožis turi aibes kintančių pavidalų. Jei vieną dieną išvystume save perdarytą pagal savo paties vaikystės grožio kriterijus, kažin ar labai jau gražūs sau atrodytume. Būdamas vaikas svajojau turėti tokias pat neįtikėtinai plačias blauzdas, kokias turėjo viena mano tėvų bičiulė Roma. Jos blauzdos buvo plačiausios iš visų anuomet mano matytų. Dabar sakyčiau – tikriausi kumpiai, kurių negalėjai nepastebėti ir kurie, kaip…

IEVA GUDMONAITĖ

Šikšnosparnio šešėlis, arba Tūlos namų studija

kunc_m

O buvo taip. Stovėjome trise. Aš, Juozas ir Jurgis. Pokalbis vyko tarp dviejų čia ir dabar esančių asmenų ir dar vieno žmogaus, rašytojo, kurio garbei susirinkome – tiksliau, jo žodžiai ir būsenos pasiekė mus per naujai instaliuotą jo sienos-stendo atspindį. Ant lentos priklijuoti įvairiausio tipo daikteliai ir nuotraukos dvelkė jo gyvenimu, ir mes mąstėme, jei rašomąja mašinėle, kaip rodos, padėta…