Šikšnosparnio šešėlis, arba Tūlos namų studija

O buvo taip.

Stovėjome trise. Aš, Juozas ir Jurgis. Pokalbis vyko tarp dviejų čia ir dabar esančių asmenų ir dar vieno žmogaus, rašytojo, kurio garbei susirinkome – tiksliau, jo žodžiai ir būsenos pasiekė mus per naujai instaliuotą jo sienos-stendo atspindį. Ant lentos priklijuoti įvairiausio tipo daikteliai ir nuotraukos dvelkė jo gyvenimu, ir mes mąstėme, jei rašomąja mašinėle, kaip rodos, padėta dabar prie pat sienos, būtų buvę įmanoma rašyti tai, ką tarytum tylomis ta siena diktavo.

„Man labiausiai patiko „Tūla“. Skaičiau tris kartus“, – tariau.

„Iš tiesų rašytojas visada rašo vis tą patį tekstą.“

„Gal tada užtektų vieną knygą išleisti?“

„Tai tiesa, tačiau tuštybė neleidžia“, – atsako prozininkas Juozas Šikšnelis, ir aš sutinku su šia mintimi, rodos, džiaugdamasi, kad tos vienos, ir gal paskutinės, jei tuštybė pasigailės – dar neišleidau.

„Medžiai – poemos, kurias žemė rašo danguje, mes juos kertam, kad pagamintume popierių ir užrašytume savo tuštybę“ (Kahlilis Džibranas) – štai tokiomis mintimis šiais metais man prasideda „Imbiero vakarai“, Jurgio Kunčino atminimui skirtas renginys, – taip pat šią mintį pacituoju ir pakviesta paskaityti savo teksto „Dangaus forma“. Per skaitymus galvojau, kaip čia išsisukti, kad tik nereikėtų skaityti, nes vis dėlto suvokiau, jog kadaise parašytas tekstas yra tik kažkada patirtos būsenos materializacija – o dabar, būdama visai kitos būsenos, turiu liudyti praeities patirtį. Tekstas stikliuko-sekreto pavidalu stringa gerklėje ir dar prisimenant tą vasarą, kai jį rašiau – ji buvo tokia pat kaip mūsų, rašančių daugiau, negu reikia, tuštybė.

Užrašinėdama palinkėjimą Gintarui Bleizgiui ant savo įsteigtos „premijos“ – Prabhupados knygelės „Anapus laiko ir erdvės“ – kaip poetė poetui prisipažinau, kad skaitomą prozą išgirsti man yra be galo sunku, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra tam tikra prasme poezija, – taigi Gintaro tekstus, kaip poetė, išgirsti galėjau geriausiai, nors ir nesu tikra, kad supratau, apie ką jie – apie nostalgiją, laukimą, laiką. Apie poeto meilę poezijai.

Bet apskritai, prisipažinsiu, tekstų klausyti buvo nelengva, sunku išlaikyti dėmesį, sutelkti jį į kažkieno patirtis, kurios taip pat praėjo, – o mums bebūnant „Imbiero vakaruose“ prasideda tikra žiema, ir jau sutemus, sningant, iš klausomų tekstų, praėjusių patirčių aprašymų, staiga išėjusi iš bibliotekos, patenku į savo pačios apsakymą. Sningant einu tamsiomis Alytaus gatvėmis, tikėdamasi užtikti viešbutį, kuriame apsistojome. Einu „abstrakčiai“, nevisiškai atsimindama, kur jis yra, juo labiau tamsa ir staiga užgriuvusi žiema sukeitė kryptis – štai užeinu į „Dzūkijos“ viešbutį. „Atsiprašau, man reikia patekti į viešbutį, bet ne į šitą, o į kažkokį kitą, kur man eiti?“ – „Čia daug viešbučių.“ – „Reikia į tokį, kur rašytojus apgyvendino.“ – „A, tai išeikite ir eikite tiesiai.“ Nepaklausiau. Nuėjau kita kryptimi. Taksistui: „Atsiprašau, kur čia viešbutis?“ – „Jų čia ne vienas.“ Norėjau paklausti: na, tasai, kuriame ant laiptų rikiuojasi daug moliūgų, bet, maniau, nežinos, liksiu nesuprasta. „Ir ten viešbutis, ir ten.“ Per tą tamsą net nepamenu, kaip jis atrodė. Žengiu kiemo plyne link didžiulio namo su raudonu šviečiančiu užrašu HOTEL. Jaučiu, ne šitas, čia kažkoks per prabangus. Prieinu, jau ruošiuos sukti atgal, ne, ne tas, bet susivokiu paklausti prie įėjimo rūkančio vyriškio: „Čia yra moliūgų, šitam viešbuty, yra?“ – „Yra, yra – va įeini ir ant laiptų moliūgai.“ Atsidūstu. Ačiū Dievui. Jau radau viešbutį. Įeinu – moliūgai, taip, moliūgai, viskas savo vietoje.

Kambariu dalinamės su menininke, prozininke Paulina Pukyte. Ji, žinoma, renginy. Tikriausiai pažeisdama rašytojų festivalio taisykles nueinu miegoti gan anksti, ir čia apsakymas tęsiasi. Pabundu prieš šešias – svetimo miesto tamsa geriasi man į smilkinius ir nebegaliu užmerkti akių – kažkas iš vidaus jau šaukia keltis; atsikeliu. Einu tylomis per girgždančias kambario grindis. Nusiprausiu, apsirengiu. Man įprasta keltis anksti. Tačiau išgirstu rašytojos balsą: „Neįsivaizduoju, kodėl atsikėlei taip anksti, čiagi rašytojų festivalis! Rytoj turiu skaityti!“ – ji atrodo supykusi. Nieko negaliu padaryti, tik tylomis sėdėti kambario kampe ir nejudėti. „Aš tyliai, tyliai sėdėsiu“, – išeiti nebuvo kur, tamsa ir šaltis neviliojo eiti pasivaikščioti.

Sėdėjimo tamsiame kambaryje patirtis bandant nesujudėti, o rašytojai desperatiškai bandant vėl užmigti; ir apgailestavau, ir atsiprašinėjau, ir netgi meldžiausi Dievui, kad tik ji užmigtų, tačiau girdėjau, kaip ji vis piktai atsidūsta ir vartosi. Praeina valanda. Aš vis dar sėdžiu nejudėdama. Gal jai nejauku užmigti, kai nieko neveikiu? Pernelyg keista, kad sėdžiu tamsoje nieko neveikdama? Gal ką nors nuveikti? Bet pajudėti negaliu, nes pradės girgždėti viešbučio grindys. Privalau nesujudėti. Dar šiek tiek panirsiu į save. Man nesunku medituoti, bet rašytojai užmigti sunku: „Kaip aš skaitysiu pamiegojus penkias valandas! Čia rašytojų festivalis!“ Et, niekuo negaliu padėti, nebent išeiti.

Tušti viešbučio koridoriai. Tačiau iš kambarių sklinda įvairūs pokalbiai. Dar nemiega? Jau atsikėlė? Nesuprasi, septynios, rodos, visas viešbutis jau pabudęs. Prižiūrėtojos paprašau, gal galėtų įleisti mane į kokį kambarį ramiai pabūti. Įleido.

Ramiai praleidau laiką, lyg tai būtų visai ne rašytojų festivalis. Pameditavau, paskaičiau, paspoksojau pro langą. Paskui, maloniai pabendravusi su viešbučio administracija, apdalinusi juos savo pačios darytais imbierų rutuliukais ir knygelėmis apie dvasinį tobulėjimą, užsidegusi smilkalą, spindėdama savo raudonu paltu išėjau į Alytaus žiemą.

Toks apsakymas. Galėjau jį papasakoti vietoj skaityto apsakymo, kuris pasakoja praėjusias patirtis. Būčiau galėjusi perteikti šias, bet būtų buvę labai sunku trumpai nupasakoti sėdėjimo tamsiame kambaryje patirtį – kai tu, būdama čia, iškeliauji kažkur tamsaus rytmečio tuneliais, mintims slankiojant ore, o paskui aplankant ir apmąstymams, netgi patirtims, kurios randasi viduje, niekur nejudant ir neišeinant. Nejaugi aš rašytojų festivalyje?

Atleiskit, rašau vien apie save. O kur apie festivalį? Dieve, kokia aš individualistė. Kad tik pabėgčiau nuo visų ir slapta mintyse išgyvenčiau apsakymą, kurio herojė esu pati…

Šiaip ar taip, patenku į Regimanto Tamošaičio paskaitą apie Bitę Vilimaitę ir Romualdą Granauską. Švelniai filosofuodamas jis dėsto malonias ausiai tiesas. Visai kitaip, rodos, nei Juozas Šikšnelis suvokdamas kūrybos prasmę, kildina ją iš sakralumo ir sako, kad kūryba grąžina žmogų į jo sielos ritmą. „Jei viską gyvenime būtų galima pasakyti – nereikėtų meno.“ „Daiktas transcendentinis, – teigia Šliogeris, – tiesiog mes užsidarę savo pačių subjektyvume“ – – „Gyvenimas prasideda, susilietus žmogui su daiktais.“ Bet, mąstau, kas tie daiktai?.. Rodos, ir pati visada apie juos rašiau. Daiktai – kažkas, kas materialioje visatoje turi mūsų vidinių būsenų ir norų atitikmenis. Daiktai yra, jei į juos žiūri poetas (ar filosofas). Kitaip jie tik kažkas, kas padeda atlikti funkciją. O menininkas daiktus gali matyti atskirtus nuo jų pačių paskirties.

Taigi labiausiai „Imbiero vakaruose“ įstrigo Jurgio Kunčino daiktų žemėlapis – naujai įkurtas stendas, kuriame dvelksmas nuo daiktų ir jų kombinacijų skleidė Jurgio buvimą – pamenu dar iš kadaise žiūrėto filmo apie Jurgį šitą sieną, istorijas talpinančių daiktų štilį.

Tada man sukyla atsiminimai – aš prisimenu ir Tūlos namą, ir dar ne visai seniai praėjusius savo pačios studijų laikus, vienu metu tarsi susipynusius su Tūlos studijų laikais –

–

Mielas Jurgi,

Jurgio Kunčino siena

kokius tris kartus esu užsidariusi namie trims dienoms ir vis iš naujo skaičiusi Tavo „Tūlą“. Visas likęs pasaulis išnykdavo ir aš patekdavau į tą erdvę, į kurią išties kasdien eidavau savo fiziniu kūnu – Užupis, akademija, Vilnelė. Vėliau net nebegalėdavau atskirti, kas čia nutiko man, o kas knygos herojams – rodos, skraidžiau su tavimi, būdama šikšnosparnio, kuriuo buvai, šešėliu – regėdama pačią save, Sereikiškių parke tapančią Dailės akademiją – tik man nutiko kitos istorijos – deja, neturiu kvalifikacijos jų užrašyti, o gal ir nereikia, nes visa, kas įvyko man (kas susiję su tomis vietomis), buvo Tavo „Tūlos“ tęsinys ar pakartojimas. Turėjau netgi panašius kaip Tūlos kailinukus. Buvau panašiai kaip ji, Tūla, paplaukusi ir keista, bet vis dėlto gal tik įsivaizdavau tokia esanti.

Istorijos, kurios nutiko man, – įrodymas, kaip literatūros kūriniai gali paveikti tavo pačios realybę – kaip gali netyčia sutikti kažką, atitinkantį kūrinio personažą, o gal sutikti net kelis kartus, apsireiškiantį vis kitame žmoguje, ir klaidžioti kartu po Belmonto skardžius, gynybinį bokštelį (nuo jo laiptų taip pat kaip Tūlai yra tekę nukristi ir susižeisti kelį), Užupio gatves ir skverus, Vilniaus senamiestį… Ir išgyventi tikras istorijas, tikras – o gal visa tai buvo tik sapnas. Jei jį užrašyčiau, gal būtų aiškiau. Bet turbūt nebegaliu užrašyti. Nes nebenoriu ten grįžti. Tiesą sakant, prisipažinsiu – dabar jau ir į Tūlos realybę nenoriu grįžti… Tegu ji ten gyvena. Šlaistosi su Jurgiu arba viena, arba gyvena su katėmis ir paišo varnas.

„Tavo būstas, Tūla, prikabinėtas blausių paveikslų, kuriuo-se pelija duona ir ganosi romių gyvulių bandos, jis užverstas dėžėmis su knygomis, reprodukcijų aplankais, visokiausiais užrašais, drabužiais, dėžėmis su balsais ir visokiausiais atsiminimais, būstas, kur dažnai užspringsta vandentiekis ir kurio paveiksluose senuose bokaluose slūgso į rudus kristalus sustingęs vynas“, – taip Kunčinas aprašo Tūlos namus – ruošęsis jau tada ištyrinėti visus daiktus jos kambaryje, tačiau nebuvę laiko; reikėjo be perstojo vienam kitą sugerti. Niekur neiti, nieko nematyti, apsigyventi vienam kitame: „Mūsų niekam nėra… Pasaulis už langų skriejo, fermentavosi, puvo, galando dantis ir kibirkščiavo, o aš jaučiau savo delne krūtį po Tūlos megztiniu – po plonais siūlais tuksėjo paukščio širdis… [...] Pasaulis buvo kupinas skurdo, baimės, nežinios, prievartos ir kosminių mįslių, pilnas šlapių kojų šlepsėjimo ir stiklų skimbčiojimo, bet iš virtuvės, žygiuojant Radameso kariams, aidėjo Triumfo maršas…“ Štai taip, pasislėpę savo hermetiškame ir saugiame Tūlos name tarsi kiaute, jie leido laiką, jųdviejų laukams susiliejant gimstantys šviesuliai atstojo jiems viso pasaulio patirtį – kad ir kas vyko, kad ir kas būtų galėję juos paveikti – visa būtų ištirpę, išsisklaidę, perėję per jų ryšį tarsi stiprų kosminį filtrą ir pabirę pelenais. Dėl to niekur nereikėjo eiti. Priešingai – likti vienam kitame tarsi susikūrusiose valstybėse, kuriose telpa viskas – ir tas pasaulio skrydis, ir karai, ir nežinia, ir kosminės mįslės, ir stiklų skimbčiojimas.

Paskui galų gale ir jiems ateina laikas išeiti – į blausų kovą, į vaiskų, nepakartojamą kovą, kurio dangaus fone tirpo pastatai ir žmonės, ir jiems beliko atsispindėti balose, tapti atspindžiais tirpstančiose pusnyse. Tarytum kaip tik tada juos užgriūva visas pasaulio stiprumas – stogų raudonis ar kažkieno mirtys, juos pasiekiančios per klausą arba regą ir grąžinančios į realybę (ant dengtojo tiltelio rastas negyvėlis; vyras, „Dainoje“ pareiškęs apie sūnaus pasikorimą). Nuo čia prasidedantis grįžimas į suspaustos širdies zoną. Ir paskui vėl gydymasis meile; ir taip be perstojo. Pasaulis jų negalėjo ilgam sužeisti, nes jie turėjo vienas kitą, vienas kitu nusiplaudavo žaizdas. Galiausiai atiduodavo skausmą vietoms, erdvei, kuri juos supo, – daiktai, Užupis, Vilnelė galiausiai virto jų ryšio išraiška, jungiamuoju audiniu. Kunčinas viską įkelia į tekstą – tiksliai nurodo konkrečias vietas. Ir tai tampa tartum dokumentu, įrodančiu, kad viskas buvo. To laiko realybė, persmelkta žmonių susidūrimo vietose užsimezgančių sūkurių, įžodinta ir baisiai tikra, smelkian-ti („Šie užrašai galėtų būti tik tarsi dokumentinis mano pretenzijų įtvirtinimas, nors ir neturintis jokios juridinės ar dar kokios galios“).

Teksto vietose ir aš leisdavau laiką – vaikštinėjau, sukau ratus, tyrinėjau žolynus, šlaitus, bandžiau apčiuopti baltą pastatą Malūnų gatvėje, lygiagretų upei, fasado baltumą, žydrumą, baltą raudonį išspinduliuojantį į Bernardinų bažnyčios stogus ir sugeriantį jų šviesą, tolumą, artumą pramaišiui su upe, vėsa ir dumbliais, nesibaigiančia tėkme – tekėjusia tais metais, kai Tūla dar gyveno name, o manęs nebuvo, ir tekančia dabar, kai Tūlos jau seniai nėra, o aš esu. Tikriausiai ta pačia upe mane ir pasiekė ši istorija, kaip Kunčinas rašo: „Tegul banalią, sentimentalią, dilginančią vien atstumtąjį, apviltąjį, kuris štai nelaimingas grūdasi rankas ir lėtai tolsta parūkavusia alėja“, – nesijaučiu nei apvilta, nei atstumta, galbūt tiktai labiau linkusi į nuotolius, buvimą neužbaigtuose pasauliuose – tik pažymėtuose ore trumpai pirštu ir tuoj pat išnešiojamuose vėjo. Šią knygą visada skaitau mažiausiame pasaulio kamputyje, tamsiausiame ir jaukiausiame kampelyje, širdingai besidžiaugdama, kad tai neturi jokios apčiuopiamos naudos, kad santykis su knyga yra labai intymus. Kaip vaikas, po antklode pasišviesdamas prožektoriumi, slapta nuo visų pasaulių, niekam neįsipareigojęs, niekieno neverčiamas, skaito kokią nuotykių knygą, užuot ruošęs namų darbus. Arba įsijungia delno dydžio miniatiūrinį televizoriuką (apie tokius svajodavau vaikystėje), kuriame nenutrūkstamai būtų rodomi nespalvoti filmai apie vasarą.

Tačiau paskui neišvengiamai tarsi patenki į teksto realybę – kai eini į tas vietas. Knygą būni palikusi, joje sutelkti reginių spiečiai sklaidosi ir kybo kažkur atmintyje, tačiau tai ir stipriausia: atmintis tampa tuo, ką matai. Kai rytoj eisiu per tiltą iki „vargano Tūlos būsto“, tai, ką šiandien parašiau, rezonuos su regimybe, išsiskleidusia prieš akis; neapčiuopiama, vienintele, niekuo nepakeičiama. Virpant krūtinėje kovo žydrumai, besiskleidžiančiai lapkričio gilumoje. Paliesiu stabilų, nepajudinamą Tūlos namo kūną. Kuo daugiau jo bandai apčiuopti, tuo labiau jis išsiskaido. Nes viena yra matyti jo spalvą, spindėjimą, visokiausius pripaišymus ant sienų ir kita – liesti delnu šaltą paviršių. Dar kita – įžengti į vidų ir giliai kvėpuojant baugščiai dairytis, uosti vidaus kvapą, girdėti savo žingsnius, girdėti savo įaudrintą pulsą. Nes yra baimės ir neįtikėjimo, tarsi nežinotum, ar knygos realybė priklauso namui, ar namas – knygos realybei. Nes keistoka yra eiti grindimis namo, kuris aprašytas knygoje, kuris, dabar kartais suabejoju, yra tiktai sukurtas? Gal, kol nebuvau perskaičiusi knygos, jo nė nebuvo? Kuo aš išties galiu pasikliauti? Šiaip ar taip, tas namas man daug labiau yra Tūlos namas negu akademijos studentų pastatas.

Ir dabar dar dažnai stoviu priešais Malūnų gatvėje esantį baltą Tūlos namą. Iš tikrųjų ilgą laiką niekaip negalėjau suprasti, kuris iš Malūnų gatvėje esančių pastatų yra daugybę kartų Jurgio Kunčino romane paminėtas namas su apside. „Kas ta apsidė?“ – klausdavau draugų, pažįstamų, bet jie dažniausiai nežinodavo arba aiškindavo miglotai. Bandžiau ieškoti terminų žodynuose, bet supratimas ir įsivaizdavimas ateidavo labai trumpam. Įsivaizduodavau tokią didingą arką, pakibusią virš langų ar durų. Tūlos namu vadindavau visai kitą pastatą, jame buvo panašių į mano įsivaizdavimus arkų, tačiau niekaip negalėjau patikėti suspausta erdve, kuri jį supo. Dar vėliau, kai jau atpažinau tikrąjį pastatą, supratau, kad apsidė yra virš Tūlos namo durų esantis mažutis išlinkimas, pusrutulis, mažytė namo spalvos apsidytė, ir itin tuo stebėjausi; tada vadinau pastatą „namu su apsidėle“. Tūlos namo langai išeina į upę ir Bernardinų bažnyčios bokštus („Kaip ir prieš amžius, taip ir šiandien juos supa cerkvės ir bažnyčios“). Tūlos namas iš tikro, pasirodo, kadaise buvo bažnyčia. Tūlos name, ką aprašė Kunčinas, yra palaidota urna su jos pelenais. Dabar jis priklauso Dailės akademijai, jame šiuo metu dirba skulptoriai ir grafikai. Jie šį pastatą kažkodėl vadina „nameliu“. Kažkada draugė, studijuojanti skulptūrą, pasakė: ateik į namelį, pas mus į svečius. Ilgai sukau ratus aplink naujuosius rūmus, ieškodama namelio. Neradau tokio, kuris atitiktų tą žodį. Bet tebūnie tai namelis. Namelis su apsidėle.

Ir vis labiau mintyse bandau susikurti tų namų vaizdą, ir tas vaizdas man daug stipresnis už dabar ten įsikūrusių dirbtuvių vaizdus. Renku kiekvieną sakinį iš knygos, apibūdinantį tąją realybę: „Kažkodėl džiugino jos būsto skurdas ir kvapai, dėžės, prikimštos popierių, drabužių ir prisiminimų, ant palangės sustatyti tušti buteliukai nuo dažų, losjono, jodo, priskretę kefyro buteliai ir už lango šmėkščiojantys ankstyvų varnų šešėliai.“ Renku ir mintyse kolekcionuoju visus tekste paminėtus Tūlos daiktus, kad viskas taptų tarsi kuo labiau apčiuopiama: siūlų ir adatų dėžutės, suknios, švarkeliai, sudulkusios dėžės su naiviais piešiniais, kruopščiai rašytas sapnų sąsiuvinis, plastmasinis ąsotis, mūsuotas grafinas su „negyvuoju vandeniu“ („juo, kažkieno patarta, tu gydeisi nuo išsekimo, širdies, bronchinės astmos ir dar kelių tikrų bei pramanytų ligų…“), Tūlos guolis – čiužinys, užmestas ant raudonų skylėtų plytų, paremtas dėžėm ir lentgaliais, didelis emaliuotas puodelis, ant kurio pavaizduoti du nuleidę galvas arkliai, odinis rudas krepšelis, skėtis lūžusiu stipinu…

Sunku įsivaizduoti, kad visa ši daiktiška visata galėjo egzis-tuoti ten, kur dabar ganėtinai didelės, tuščios, skliautuotos, tvarkingos ir baltos dirbtuvės… Tartum visa ta kūnu, daiktais, trūnėsiais, meile ir mirtimi dvelkianti erdvė išsprogo į tuštumą, kurioje pradėjo regztis nauja realybė.

Knygoje ne kartą minimas jo virtimas studijomis: „Tavo būstą, Tūla, jau kiti žmonės rengėsi pritaikyti godžios visuomenės poreikiams – nutarė čia įrengti studijas gerų tėvų vaikams. Tai dar gerai, kad tapybos! [...] Galiausiai atėjo statybininkai – ilgam atėjo. Įsikraustė su visa amunicija, susikalė sandėliuką medžiagoms. Petrylos virtuvėje susiremontavo seną krosnį ir, rodos, ilgai ją kūrens, kol… kol kada nors tikrai kas nors pastatys čia molbertus…“

„Troškau visuomet būti su Tūla, drauge srėbti žilus valgyklinius barščius, gerti vyną, rūkyti kiemuose ir laiptinėse, bastytis po drungną, suodžiais apkritusį miestą, pavasarį pagelžkeliais rinkti rūgštynes… Ir netgi daugiau – pamažu žilti, senti, pliaukšti vis didesnius niekus – tikriausiai taip ir turėtų gyventi du jau nebijantys ko nors prarasti žmonės, kurie nieko pernelyg nebesitiki nei iš pasaulio, nei iš savęs, džiaugiasi tuo, kas duota: nuvargę miega, o pakirdę vėl ropščiasi į kalvas už miesto, mojuoja paukščiams ir lėktuvams, truputį juokina rimtus žmones ir truputėlį erzina proto maišus – jie patys taip norėtų elgtis, bet negali – varžosi, mykia, širsta patys ant savęs. Mat visur ieško priežastinio ryšio.“

Būtent tokio gyvenimo / buvimo dvelksmo ir ėjau ieškoti į dabar Vilnelės krante vis dar stovintį namą. Tikėdamasi jo dvelkimo užuominų rasti kokioj paskliautėj, sienos įtrūkyje ar dulkės kraštelyje. Surasti, sugriebti vos vos matomais gestais, įsidėti į kokią miniatiūrinę dėžutę, užkasti ir žiemą, pavasarį atsikasti, žiūrėti į gėlių geltoniu, saulės šviesumu ir nakties tamsumu žibantį sekretą. Tą kitų gyvenimą, kuris per vieno iš jų sąmonę išėjo iš dviejų ribos ir persidavė kitiems – prarasties stiprumo ir gyvybės versmių, neužšąlančių, putojančių ir almančių kiekviename, o, susidūrus su kitame esančia srove, pradedančių trykšti fontanais, žolynais, sūkuriais, upėmis, galiausiai – jūromis ir vandenynais. Taip besiliesdami vandenynai, virpant versmėms, gimdo kitus vandenynus, tokius pačius kaip jie – okeanus, soliarius, kybančius visatoje, taip pat virpančius, sūkuriuojančius ir trykštančius.

Tokiais virpesiais mus ir pasiekė ši knyga – tai ir yra ne knyga, bet knygos pavidalu besiskleidžiantys virpesiai ir gaudimas.

–

„Tūloje“ viskas nutiko kovą, prieš kokius keturiasdešimt metų, o gal dar seniau. Dabar du tūkstančiai keturioliktųjų lapkričio pabaiga, Alytus – kitas laikas ir kitas apsakymas.

Važiuodami namo naktį, premijomis besidžiaugiantys arba liūdintys (nes negavo premijos), gerai įgėrę rašytojai nebepažino naujai apsnigto Vilniaus. Ir sunkiai rado kelią namo.

„Ar Panevėžys čia, ar Kaunas, ar Šiauliai, iš kur man žinot!“ – šūktelėjo Alvydas Šlepikas jau netoli savo namų, kai pirmasis sniegas, rodos, uždengė ne tik laukus, bet ir sąmonę.