Literatūra
Griauti ar negriauti?
Tauta susiskaldė – perskilo į dvi puses. Viena pusė sako, kad griauti nereikia: tos skulptūros – istorijos liudytojai, ženklai, praeities gyvenimo faktai. Istorijos griauti nevalia. Bet kita pusė griežtai prieštarauja…
Užkalbėti ligą
Sergej Nosov. Fransuaza, arba Kelias ledyno link. Romanas. Iš rusų k. vertė Irena Ramoškaitė. V.: Nordina: 2014. 312 p.
Kodėl menas niekam neįdomus
Iš tikrųjų visas mūsų didesnis ar mažesnis išmanymas apie meną yra iš piršto laužtas. Skaityk kiek nori apie Rafaelį ir dadaistus, vis tiek atėjus į galeriją tavo vertinimo skalė susiaurėja iki riboto skaičiaus variantų: pirmas – „patinka“ arba antras – „nepatinka“. (Čia apie paprastą liaudišką žiūrovą, ne išprususį, kuriam mintis dėlioti iš dviejų žodžių – nusikaltimas.) Ir viskas būtų gerai,…
Eilės
Kita stotelė
Skaitau Žydrūno Drungilo ,,Kitą stotelę“. Mintis skaitau jo parašytas. Ir pats galvoju. Vertinu tas knygas, kurios mintis gimdo. Dažnai net nesusijusias su tuo, kas parašyta. Bet turbūt tik taip atrodo. Kartais knyga primena man seniai užmirštus įvykius, irgi tarsi nesusijusius su knygoje aprašytais. Bet irgi turbūt tik taip atrodo. – Kodėl rašai apie Žydrūno knygą? Juk jis jau nebe ,,Šiaurės…
Lempos nemoka žaisti slėpynių
Lauke krito šlapdriba ir gėlė rankas, kai, bandydama nufotografuoti ant patižusio prospekto sniego gulintį vyrą, vis braukiau per telefono ekraną. Valydama ant objektyvo krentančias snaiges šonan stūmiau ir aplinkinių burbėjimą, kad mirusio, ir dar tokiomis aplinkybėmis, fotografuoti nevalia. Man tuomet buvo valia, nes reikėjo naujieną iliustruoti, o ir mirčiai nekvepiant lelijomis, nesant apkaišytai nėriniais ir nelydimai simfonijos, širdies nespaudė graudesys…
Tik tiek

Šalta. Pirštai skyla į dalis, tarsi į aslą trenktas krištolas. Jie pernelyg trapūs, trapūs negrąžinamai. Ir nėra to, kas būtų grąžinama, niekas negrįžta. Kiek bešauktum, kiek belankstytum pirštus, tarsi pindamas orui kasas. Jei saulė užgestų, o ji kada nors užges, žemės jūros ir vandenynai užšaltų iki dugno po penkiasdešimt septynerių metų. Tiek dar galėtume palaukti. Tik tiek. Dabar sėdžiu ant…
Maginis mąstymas: talentas ir amato kultas
1954 metų rugpjūtį „The New Yorker“ išspausdino vos prieš keletą mėnesių Harvardą baigusio Johno Updike’o pirmąjį apsakymą. Autoriui buvo 22 metai. Praėjus trejiems metams (metus Updike’as praleido Anglijoje mokydamasis piešimo, o dar dvejus dirbo „The New Yorker“ redakcijoje), jis metė nuolatinį darbą ir tapo laisvu rašytoju. Likusią pusę amžiaus iš po Updike’o plunksnos neslūgstančia srove plūdo apdovanojimus pelnantys romanai, poezija,…
Grubiai
Jau pažįstu ją iš žingsnių: laiptai, apatinės pakopos, sukvaksi, penki žingsniai per linoleumą, tuk tuk tuk, ir ji išlenda po mano kambario stakta, lyg slėptųsi nuo žemės drebėjimo, kaip visada, nustemba ir nudžiunga, mane pamačiusi, pavadina „o“ ir „tu čia“. Sustojusi staktoje, ji pamiršta, ko atėjusi, nes stakta yra tas šliuzas, kuriame pametame nuovoką, eidami iš kambario į kambarį (ir…