Kita stotelė
Skaitau Žydrūno Drungilo ,,Kitą stotelę“. Mintis skaitau jo parašytas. Ir pats galvoju. Vertinu tas knygas, kurios mintis gimdo. Dažnai net nesusijusias su tuo, kas parašyta. Bet turbūt tik taip atrodo.
Kartais knyga primena man seniai užmirštus įvykius, irgi tarsi nesusijusius su knygoje aprašytais. Bet irgi turbūt tik taip atrodo.
– Kodėl rašai apie Žydrūno knygą? Juk jis jau nebe ,,Šiaurės Atėnų“ redaktorius.
5 puslapis. Pradžia. Primena man mano bobutę Vilutienę. Ji turėjo kaimyną Špoką. Pavardė jo tokia buvo. Kalbėdavosi jie. Abu buvo seni ir kurti. Bobutė kalbėjo vienus dalykus, o Špokas – kitus, neturinčius jokio ryšio su tuo, ką kalbėjo Bobutė. Jie karštai ginčydavosi ir susipykdavo visam gyvenimui. Sakomų žodžių jie negirdėjo. Matyt, ne žodžiai buvo svarbu.
Literatūros salonas. Kirpykloje. ,,Būk ne toks, koks nori būti, bet toks, koks mes, kirpėjai, norim, kad būtum.“ – ,,Gerai. Jūs geriau žinote. Kirpkit, kaip norit. Tik palikit mane ramybėje.“ Mano gyvenimas. Savas ir mielas.
Procesas. ,,Smurrtas, smurrtas, purrvas, korrupcija. Niekas nežino, kaip reikia valdyti Lietuvą, tik aš. Visi niekšai, išskyrus mane. Visi man skolingi, visi turi man duoti.“
Turiu draugą armėną. Jis sako: ,,Nėra gražesnės ir geresnės šalies už Armėniją. Nėra geresnių ir gražesnių žmonių už armėnus. Ir laimingesnių nėra. Ir valdžia Armėnijoje pati geriausia.“ Oficialiais duomenimis, Armėnija daugiau kaip keturis kartus skurdesnė už Lietuvą. Kūdas mano armėnas. Vaikšto lietuviai, pilvus vos paneša ir skundžiasi gyvenimu Lietuvoj.
Superstar. Popžvaigždės. Kokios jos gražios! Krintančios žvaigždės. Ryškiai sušvinta ir užgęsta. Akimirkos grožis. Tą akimirką svajonės išsipildo. Paskui tamsa.
Albumai. Sutinku pažįstamą. Kalbamės. Apie ligas, apie vaistus, apie tai, kokius žygdarbius atlikdavom būdami jauni. Ne visus tik prisimenam. Pikta. Pačių laimingiausių savo gyvenimo periodų neprisimenam, nes buvom girti. Šviesiausi neprisiminimai. Nebegeriam. Nebegalim. Ne tai blogiausia. Blogiausia, kad nebenorim. Tai jau pabaiga.
Arnas. Jaunojo Verterio kančių XXI amžiaus variantas. Pasekmė ta pati, tik priežastys, lemiančios žmogaus gyvenimą ir mirtį, kitos. Arnas mirė nuo bulvinių blynų, o jaunasis Verteris nuo meilės. Bulvinių blynų pergalė prieš meilę. Pasikeitė pasaulis.
20 puslapis. Olandiškas sūris turi teisę smirdėti. O žmogus – ne? Sūris turi daugiau teisių už žmogų?! Žydrūnas teisus. Žmogus turi teisę smirdėti.
Įstrigęs veidas. Žydrūnas įžvelgė evoliucinę marksistinę ateitį. Aplinka kuria žmogų. Atsirado didelės picos, atsiras ir dideli veidai joms valgyti.
Politinė vaizduotė ir džinsai. Džinsai. Mūsų jaunystės svajonė. Vadindavom savo svajonę džimsais. Krautuvėse džimsų nebuvo. Juos siūdavo siuvėjas, kuris gyveno prie Rasų kapinių. Išskalbti džimsai sutrumpėdavo 15 cm. Tokia ypatinga medžiaga buvo. Juos reikėjo siūti 15 cm ilgesnius arba jų neskalbti. Džimsai buvo juodi, o užtrauktukas ryškiai raudonas. Nežinau kodėl. Gal kad lengviau jį būtų rasti esant skubiam reikalui, gal kitokių nebuvo deficito laikais, o gal dėl gražumo. Iki šiol man juodos ir raudonos spalvų derinys yra gražiausias. Džimsai privalėjo būti labai siauri. Juos buvo sunku užsimauti, o dar sunkiau nusimauti. Ypač man, nes mano koja plati. Kančias kentėjau. Per aspera ad astra. Buvo tokios cigaretės – ,,Astra“.
Du nykštukai. Garbė ir šlovė. Nuostabios akimirkos. Teko man jas patirti. Anksti ryte Justiniškių gatvėje mane užkalbino pagyvenusi moteris. Ji pasakė: ,,Aš jus pažįstu.“ Tai įvyko seniai, turbūt tada, kai man buvo penkiasdešimt metų ir mane ta proga parodė per televizorių. Moteris buvo tokia, apie kokias sakoma – kaimo moterėlė. Ji kalbėjo rusiškai. Štai, pagalvojau, net rusiškai kalbanti kaimo moterėlė mane žino. Aš – garsenybė. ,,Jūs turite ,,uaziką“, – toliau kalbėjo moteris, – man reikia atsivežti penkis maišus bulvių iš Zujūnų. Jeigu juos man atvežtumėte, vieną maišą duočiau jums.“
,,Uazikas“ – tai toks kolūkietiškas džipas. Kaimo moterėlei esu dėkingas. Sužinojau, kas yra garbė ir šlovė. Tai akimirka prieš ,,uaziką“.
Kūčių pokalbiai. Nedera šunims duoti skaityti knygų. Jie laimingi. Perskaitys Schopenhauerį ir taps nelaimingi. Sužinos, kad gyvenimas yra kančia, kad jie mirs, o po mirties jų laukia pragaras, nes jie nekrikštyti. Aš ir kiti didieji žmonijos protai seniai supratome, kad geriau būti laimingu šunim negu nelaimingu Schopenhaueriu.
Jeigu šuo būtinai nori skaityti, galima jam pasiūlyti ,,Raudonkepuraitę“, kad nevalgytų senelių. ,,Šunys yra gyvuliai, jie ne valgo, bet ėda, – sako man, – tik žmonės valgo.“ Tie, kurie taip sako, yra teisūs. Žmogus valgo, o gyvulys ėda. Toks skirtumas. Ir dar vienas skirtumas. Šunys nemirtingi, nes jie nežino mirties. Mirties jiems nėra. Mirusiam žmogui mirtis negresia. Saugus yra miręs žmogus.
Antras lygis. Antrame lygyje niekuomet nebuvau, tik pirmame. Galbūt antrame lygyje geriau, bet man nesvarbu. Man gerai ir pirmame. Bet man liūdna. Todėl, kad antrame lygyje žmonės geresni už tuos, kurie pirmame. Ir už mane geresni. Esu pavydus ir noriu, kad visi, kurie geresni už mane, išmirtų. Žmonių liktų nedaug, visiems užtektų vietos ir žemiškų gėrybių visiems užtektų.
Šimtas terabaitų. Ko sėdi surauktu snukiu? Atsitiko kas?
Atsitiko. Prieš septyniasdešimt metų. Gimiau tada. Gyvenau pasaulyje, o dabar sulindau į save ir tūnau ten. Dabar aš nėščias savimi. Gimdyti laikas. Paveikslėlį paišyti. Save pagimdyti. Toks mano eskeipizmas. Išlindimas iš savęs į paveikslėlį. Taip man labiau patinka, negu eskeipinti į internetą. Pats sau, kaip Dievulis, pasaulį susikuriu, kur man gera. Esu nėščias nuo savęs.
Ego. Bandau įtikinti save, kad nesu egoistas, bet man nesiseka. Paskambino man žmogus ir pasakė, kad Petras ir Povilas nukrito nuo stogo ir susilaužė rankas, kojas ir stuburus. Petras ir Povilas yra mano draugai, bet jų nelaimė manęs nesukrėtė, todėl, kad tuo metu pietavau. Papietausiu, pagalvojau, ir tada jų nelaimė mane sukrės. Ne. Po pietų dar pamiegosiu ir tada jau būsiu sukrėstas.
Pietaujant reikia galvoti tik malonius dalykus, o nemalonių dalykų negalima galvoti, nes gali pakenkti virškinimui. Taip sakoma ir rašoma. Virškinimas man svarbiau už Petrą ir Povilą. Taip. Aš – egoistas. Smerkit mane.
Kartoninio žmogaus pastangos. Pirmiausia buvo žodis. Kodėl Žydrūnas trumpina tuos žodžius, kurių nedera trumpinti, nes jie vartojami tada, kai reikia tiksliai paaiškinti. Ką reiškia ,,krc, nx“ ir ,,zjb, bl“? Ir ypač nesupratau, ką reiškia ,,wtf“. Nusiviliu savim, kai nesuprantu. Ištisa neviltis. O gal ir gerai. Jeigu viską suprasčiau, tai viską aiškinčiau kitiems. Muštų mane.
Gerbiu žodžius tokius, kokie jie yra. Liguistai negaliu pakęsti deminutyvų. (Čia ne Žydrūnui.) ,,Šūdas“ man daug gražiau skamba negu, pvz., ,,kakučiai“. „Kakučiai“ man primena baltus purgeninius angelėlius, kurių visas Vilnius pritupdytas.
Nulis sveikų. Aš guliu ir mąstau, o tai reiškia, kad nieko neveikiu. Nieko neveikimas yra dviejų rūšių. Nuobodulys ir mąstymas. Mąstymas yra nenuobodus nieko neveikimas. Naudos jokios.
Sakau savo šiknai: ,,Šikna, ei, šikna, kelkis.“ Neskuba ji keltis. O kai šikna man sako: ,,Mikalojau, nešk mane ten, kur aš noriu“, tai aš kuo skubiau tai darau, isteriškai bijodamas, kad pavėluosiu įvykdyti šiknos pageidavimą.
Savo šiknų žmonės klauso labiau negu Dievo.
Mano koja jūsų gyvenime. Žmonės galvoja, kad jie yra Dievo kūrybos viršūnė. Niekas jiems to nesakė. Patys taip nutarė. Ir veisiasi kaip pasiutę. Pasibjaurėtinu būdu. Mano vaikystės kiemo draugas Petras man paaiškino, kaip tai daroma. Antroj klasėj tada buvau. Pasibaisėjau. Ta pati priemonė ir myžimui, ir dauginimuisi?! Nepatikėjau. Mamai papasakojau, ką Petras kalba. Mama pasakė, kad jis teisus. Tada nutariau niekuomet nesidauginti. Tik myžti. Krištolinė vaikystės svajonė. Pagaliau ji išsipildė. Valio! Valio! Valio!
Iš žmonių veiklos. Aštuoniolikos metų bėgspyriui žmonės kas mėnesį sumoka daugiau, negu Einsteinas uždirbo per visą savo gyvenimą. Tai ką? Žmonės, sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą, yra kvaili? Ne. Kvaili yra tie, kurie galvoja, kad žmonės yra kvaili. Žmonės labiau vertina bėgspyrį už Einsteiną todėl, kad tai teisinga. Einsteinas paaiškino, kad E = mc2. Gerai. Jis genijus. Bet žmonės laimingesni dėl to nepasidarė. O žmonės žiūri į bėgspyrį ir būna laimingi. Todėl, kad bėgspyris elgiasi panašiai kaip Dievas. Dievas padarė žmogų, pripūtė jį dvasios ir spardo, kol žmogus prakiūra ir dvasią išleidžia. Bėgspyris padarė apvalų daiktą, pripūtė jį oro ir spardo, kol apvalus daiktas prakiūra ir orą išleidžia. Dieviškas grožis ir dieviškos manieros. Štai ko turi siekti žmogus. Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas (Mt 5, 48).
Žmogus, kuris norėjo nustoti rašyti. Aš tai nenoriu nustoti rašyti. Knygą parašiau. ,,Sriuba“ pavadinau. Buvo žmonių, kurie ją perskaitė. Jurga T. recenziją parašė. Ji aprašė knygos trūkumus, todėl recenzija buvo nedidelės apimties. Negalėjau nesutikti su Jurga T. Argumentuota kritika naudingesnė už liaupses. Ir visada būna nuoširdesnė. Nuoširdžiai padėkojau Jurgai T., o ji pasakė, kad jai buvo smagu mano knygą skaityti. Tai aukščiausias įvertinimas. Ko gi dar žmogui reikia šiame gyvenime? Tik kad būtų smagu.
Anksčiau knygų nerašiau. Tik rašinėlius. Apie meną. Ne tiesas rašiau, tik savo nuomonę, kuria pats abejojau. Todėl stengiausi ją pagrįsti. Tikėjausi reakcijos. Mano nuomonė buvo tezė, tikėjausi antitezės ir sintezės – tiesos. Svajojau apie diskusiją. Mano svajonė išsipildė ne kartą, bet ne taip, kaip aš svajojau.
– O! Labas. Skaičiau tavo rašinėlį ir, žinai, aš su daug kuo, ką tu rašai, nesutinku.
– Aha! O su kuo tu nesutinki? – džiaugsmingai klausiu tikėdamasis savo svajonės išsipildymo.
– Ne, ne. Tu daug kur neteisus.
– Aha! O kur aš neteisus?
– Betgi su tavim neįmanoma kalbėti! Ką – tu manai, kad tu visada teisus?! Ir tik tu vienas?! Tu nepripažįsti, visiškai negirdi ir net nebandai išgirsti kito nuomonės! Tu niekam neduodi žodžio ištarti! Tu nepriimi jokios kritikos! Tave galima tiktai girti, visi tą seniai…
Tradicinis svajonės išsipildymas.
Amžinojo sugrįžimo mitas. Einu šaligatviu ir kliuksiu.
– Kodėl tu kliuksi? – klausia manęs.
– Todėl, kad 70 procentų manęs yra vanduo. Kartais iš manęs vanduo išbėga, bet ne visas.
Amžinasis sugrįžimas. Gal tai sofistika? Nelogiška logika? Štai. Elementarių dalelių konstrukcija, kuri privalo pasikartoti, guli lovoje. Tai aš. Dabar rytas. O vakare atsigulė į lovą ne visai ta pati konstrukcija. Ir vis tiek aš. Kadaise dalelių konstrukcija – ,,aš“ svėrė 36 kg, o dabar – 70 kg. Ne ta pati konstrukcija ir nebe tas pasaulis, o vis tiek aš. Be to, tų dalelių kadaise jau nebėra, o aš esu. Ir dar. Aš esu 70 metų senumo konstrukcija. Ji turi pasikartoti. O mano pasas nepasikartos. Ir aš staiga atsirandu toks, koks dabar esu. Be paso. Be paso negalima. Plepu. Užteks.
Matyt, teisūs tie, kurie sako, kad žmogus nėra elementarių dalelių konstrukcija. Jis tik joje tupi. Matyt, Dievas yra. Iširsta konstrukcija ir skrenda žmogus pas Dievą. Gera ten. Linkiu visiems kuo greičiau ten pakliūti.
Pangasijų filė. Šis Žydrūno rašinėlis primena man diskusiją, įvykusią prieš keletą metų. Pabandysiu ją atkurti kiek galėdamas tiksliau.
– Mikalojau, ką gersi – kavą ar arbatą?
– Kavą.
– Bet yra labai geros arbatos. Žalios kiniškos ir žalios vietnamietiškos. Ką?
– Ne, ačiū. Aš kavos norėčiau. Nuo žalios arbatos aš vemiu.
– Yra juodos arbatos. Aromatizuotos ir nearomatizuotos. Gal norėtum?
– Ne, aš norėčiau kavos. Nuo juodos arbatos aš taip pat vemiu.
– Tai gal nori žolelių arbatos. Yra ramunėlių, mėtų, čiobrelių.
– Ne, ačiū, aš norėčiau kavos.
– Vargas su tavim. Kodėl tu niekada negali aiškiai pasakyti, ko tu nori.
Pastebėjau, kad yra žmonės, kurie matosi, ir yra žmonės, kurių nesimato. Yra žmonės, kurie girdisi, ir yra žmonės, kurių nesigirdi. Dar pastebėjau, kad nesigirdi tų, kurie girdi kitus.
Gordonas Braunas svečiuojasi. Žmogus, kuris galvoja, kad aš galiu patarti, sako man:
– Išsiviriau sriubos. Per daug. Nesuvalgysiu. Surūgs. Ką daryti, kad mano sriuba nesurūgtų? Patark man.
– Įpilk formalino.
– Bet tada negalėsiu jos valgyti.
– Taip. Negalėsi. Bet tu manęs klausei, ką daryti, kad sriuba nesurūgtų.
Nepatarinėju. Nesugebu prasmingai patarti.
Radiatoriai. Tokia moteris. Ji buvo panaši į radiatorių. Ji skleidė dvasinę šilumą. Ji sakė, kad aš esu panašus į jos draugą, kuris mirė prieš trejus metus. Ji nepasakė, ar aš panašus į prieš trejus metus jos draugą, ar aš panašus į dabar jį. Nieko moterys negali suprantamai pasakyti. Net kada keikiasi.
Ir tiesa. Tiesą sužinoti labai paprasta. Tam yra sugalvotos tobulos priemonės. Krokuvoje, muziejuje mačiau. Patogi tokia kėdė, tik vinių smailais galais į viršų prikalinėta. Į ją pasodindavo žmogų, kad jis tiesą pasakytų. Aš pasakyčiau tiesą, dar prieš pasodintas į kėdę. Tokią, kokios pageidautų sodintojai. Jeigu kėdė būtų Vilniuje, būtinai nuvesčiau anūką pasižiūrėti į ją, kad jis pamatytų, koks išradingas yra Homo sapiens. Ir kaip jis trokšta tiesos.
Ir šviesa. Vieną vasaros rytą aš irgi ištiesiau ranką. Senutei padėjau pereiti gatvę. Toks aš žmogus. Nesu susvetimėjęs, godus ir piktas. Gėrėjausi savimi. Šį įvykį papasakojau draugams ir pažįstamiems, kad ir jie manim gėrėtųsi.
– O senutė?
– Kokia senutė? A. Taip. Senutė.
Ji man nerūpi. Man rūpi tik aš. O turėčiau būti senutei dėkingas. Jos dėka patyriau nuostabią savim pasitenkinimo būseną.
Viskas. Tokios buvo mano mintys skaitant Žydrūno Drungilo knygą. Ne visas surašiau, tik, mano galva, labiausiai pavykusias.
