NIDA TIMINSKAITĖ

Eilės

 

prisiskaičiusi Baltrušaičio

 

išsinėręs iš lietuvybės

lyg iš žalčio odos

prabyla keistai slaviškai

nesuprantama būrams kalba

baltrušaitis

iš lopšio – amžino pilkapio

bundanti lietuvių tauta

nustebusi žiūri jam įkandin

kraipo galvą, suka ūsą

pasukioja smilių prie smilkinio

atsuka nugarą

mol – tai ne molis

jei ne molis

tai ir ne brolis

ieško mirtinos nuodėmės

po žalčio oda

tokios svetimos

ir gerai pažįstamos

tokios savos kaip nudirtas

ėriuko kailis

oda priaugusi

prie žaizdotų

kristaus kojų

turėtų būti ženklas

pabusti iš šimtmečių miego

turėtų būti ženklas

naujo pasaulio tvėrimui

kuris ištvėrė tveriamas

dvidešimt metų

paskui – molotkom po ribbentropu

pusę amžiaus dykai –

atiduota be kraujo

kraujas ir kaulai

sibiro platybėse

pasaulis

vis stringantis gerklėje –

turėtų būti tėvynė…

 

 

koks baltumas –

baltija

balti debesys

baltas žuvėdros sparnas

baltijos vilionėms

neatsispirsi

galėtumei prisiminti

ką jau seniai užmiršai…

smėlėtas baltijos dugnas

salamandros oda

sapnas kadais sapnuotas

nugrimzta į nebūtį

tik lakštingalos balsas

šaukia, vilioja…

 

brendu per smėlį –

skaitau vėjo runas

pamesta paukščio plunksna –

ženklas

kad kažkas užrašys

pustomą vėjo istoriją

nutikusią vienišai pušiai

baltos kopos viršūnėje –

romanas su šiaurės vėju

 

 

šiandien turėčiau būti

trupučiuką švelnesnė

turėčiau labai liūdėti

dėl tirpstančio sniego

kankinančių tavo atodūsių

ilgų kaip išmėginimai

nuo do iki si

(žiūrint į kurią pusę –

dešinę ar kairę

baltai ar juodai)

vis bandai ir bandai

surasti tuos pustonius

sunkiai sekasi

tonuoti jausmus

tinkamai atseikėti

ilgesį, meilę, liūdesį

ypač ilgesį –

jis monotoniškas ir gal

todėl neapčiuopiamas

esi aklas –

apakęs nuo savo aklumo

bandai ilgesį čiuopti pirštais

lytėdamas skaudžiai pažįstamus

ir užmirštus daiktus

kad rytoj juos

vėl galėtum užmiršti

paskui liesti iš naujo

savo veidrodžio atminty

keistai išryškėjusius –

sušukti – eureka!

šitam keistam kreivam

miglotam pasauliui

stebėti savo atspindį

nepažįstamai pasikeitusį

pasikeitusį tiek

kad jo šiandien

neatpažintum

ar atpažinsi rytoj?

liesti pirštais ir lūpom

šiuos nepažįstamus bruožus

sudėliotus į keistą koliažą –

kieno šitie bruožai, kieno

šitos lūpos, akys, kakta

ypač nosis ir ausys –

bruožai iš vakar dienos –

šiandien visai netinkami

vartoti – juk

jau pripratai prie

vienkartinio vartojimo –

tų vienkartinių

veidrodžio atspindžių

nieko tau nesakančių

nežadančių

laikino pagerėjimo

bet kasdien įkyriai

įrodinėjančių

kad tai tu

turėtum būti tu

turėtum būti toks

trupučiuką keistesnis

galbūt švelnesnis

nesuvokiamas

pats sau –

nesuprantamas šitam pasauliui

 

Ramunės Pigagaitės nuotrauka

Ramunės Pigagaitės nuotrauka

 

 

sprogstantis tūkstančiais gašlumo

pumpurų 2017-ųjų pavasaris

nežadėjo nieko naujo –

ramiai dūzgė TV ir radijo širšės

sukdamos ratus virš tų, gerokai pašvinkusių

naujienų – karas tęsėsi, atsirado naujų frontų

naujų teroro aktų – šie buvo išmanesni net

už naujausius išmaniuosius –

karas darėsi vis slaptesnis

vis mažiau suprantamas

net pačiam JAV prezidentui

netikinčiam net pačiu savim –

karas vyko, jis dauginosi

kaip koks slaptas virusas

apimdamas ir naikindamas sveikas ląsteles

iš supermarketų lentynų

kaipmat pradingo

pasitikėjimas, įsiklausymas, supratimas

buvo prekiaujama

tik klykiančia žiniasklaida

absurdiškom naujienom

iš zoologijos sodo

vestuvėm (kaip visada)

naujagimiais, pašlijusia savo

ir artimųjų sveikata

bet iš esmės

niekas nieko negirdėjo, nematė

ir nesiklausė –

virusas plito

pasaulis – tas negaluojantis padaras

eilinį sykį

ritos velniop

grįždamas į dvidešimtojo

amžiaus vidurį

išsukinėtais dali sąnariais

perplėštais viduriais

kraujuojančiom dantenom

vėmė ir tuštinosi

galingųjų filosofija

akimirkai viskas nuščiuvo

amerikoj užtemo saulė –

matyt – ne prieš gerą

pamanė visi –

prieš tūkstantmečius

tutanchamonas irgi bijojo…

 

 

kinas kaip gyvenimas

gyvenimas kaip kinas

kur turėtų būti riba –

ryški ar tik kontūrai

kiek poezijos kine

kiek poezijos gyvenime

ar verta žinoti

eliminuoti

poeziją iš kino

o gal iš gyvenimo

o gal kiną iš gyvenimo

kam ta ekvilibristika

kam fiziologija

anatomija ir biologija

plastmasė rėmuos

paauksuotuos

ar tai gražu

ar atitinka

standartus ir parametrus

3D formatas

įkūnija plastmasę

plastmasė –

tobulas gyvenimo protezas

mes visi – neįgalūs

dangstomės plastmase

vieninteliu ramentu –

panacėja nuo visų ligų

jurga sakė – placebas

plastmasė daili

dailesnė už gyvenimą

galima

pateikti save įpakuotą

į celofaną ar plastiką

koks jūs esate –

prieštrauminis

ar potrauminis

niekam nebesvarbu

(vokiškai būtų

prieš sapną

ar gal po jo)

klausimas tik pro forma

jei nori – gali

išspjauti save iš gyvenimo

vulgariai nusikeikus

ar tai lemtis

ar lemtis būti

hamletais

don kichotais

šokoladiniais krucifiksais

spengia ausys

nuo triukšmo ir nuo tylos –

dievų būta per daug

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.