Eilės

 

laivelis plaukiojo Ramiajame vandenyne

 

aš buvau mergaitė laivelyje

stebėjau aplink plaukiojančias orkas

aš buvau orka plaukiojanti paviršiuje

mačiau kaip mergaitė mojavo

aš buvau mergaitė iššokusi pro bortą

norėjau paplaukioti su orkom

aš buvau orka priplaukusi prie mergaitės

norėjau kad ji paglostytų mano peleką

aš buvau mergaitė nemokėjau plaukti

aš buvau orka man į nugarą įsmigo harpūnas

aš buvau mergaitė mano plaučiai prisipildė vandens

aš buvau orka mano plaučiai prisipildė vandens

vanduo buvo ramus

 

 

žaisti gyvenimą

 

įsivaizduojama mergaitė

miniatiūriniam lėlių namely

supintais plaukais ir rožine suknele

tylinti niekada nesakanti „taip“

nebūnanti savimi dėl didesnio gėrio

ji augina svetimus vaikus

kurie dar negimė

laisto plastikines gėles

ir skaičiuoja kiek žodžių jai liko

įsivaizduojama mergaitė

ji tyli dedama į dėžę

supranta kad vaikai užaugo

laikas baigti žaisti

 

 

maldos namuose

 

būk šventasis

kankinio paveikslėlis

ant sienos

kabantis už visas

dar nepadarytas pasaulio nuodėmes

būk ilgakojė mergina

raudonom

vyšnių skonio lūpom

priimanti visus paklydėlius

į savo kuklų guolį

ir jie tau melsis

 

 

●

 

raudonas šalikas

jos antra oda

sugeria virpulius

paslepia nukramtytus nagus

šiandien labai sninga

ji brenda namo

primena kraujo lašą

grįžusi namo

užveria duris

nukraujuoja

 

 

marcinkonyse

 

pėdų nykščiais

kasinėdavom žemę

ieškodami nukritusių

mėnulio skeveldrų

radę trankydavom jas tol

kol nusiskeldavom pirštus

ir viskas imdavo

kibirkščiuoti

bet tada atėjo vyrai

pasakė kad šitas kaimas

netinkamas gyventi

tada ugnis persikėlė

į kitas dėžutes

o mes vis dar kaukiam lovose

nesulaukdami pilnaties

 

 

nomadai

 

sudeginkim šitą kaimą

jis ant krauju srūvančios upės žiočių

čia nebėra ką semti

sudeginkim šitą kaimą

čia motinos pasmaugia savo kūdikius

jis greitai liks tuščias

sudeginkim šitą kaimą

jis apledėjęs žmonėms šalta

jiems reikia laužo

nedeginkim šito kaimo

jame viena troba likusi

mes čia gyvensim

 

 

kaip mokiausi būti snaige

 

vaikystės žiemomis

pasiklysdavau miške

o aplinkui būdavo tiek sniego

kad tyla atrodydavo tylesnė

už save pačią

tada atsiguldavau į ją

ir užsimerkus laukdavau

kada ištirpsiu

  

 

trečias pasaulinis

 

varnos suka ratus virš manęs

bando išlesti bambą

karksi kar kar kar

pabaigiu – karas

keliais sugaunu vienos galvą

ji tik ploja sparnais

tarp kojų suka lizdą

dės kiaušinius

perės juodą gruodžio dangų

kuriame atsispindės sniegas

ji snapu kapos ledą

ten ras sidabrą

prakirtus sidabrą

suras auksą

prakirtusi auksą

neberas nieko

 

 

kolonizacija

 

berniukas suvarė ietį

draugui į kaklą

paleido porą strėlių mokytojams į nugaras

tepliojosi veidą krauju

trypė nejudančius konkistadorų kūnus

šoko pergalės šokį

ir pasidovanojo sau plunksną

jam pavyko

jis išvarė svetimšalius iš savo žemės

jis galėtų būti genties vadas

 

 

bibliofilija

 

kai buvau maža

lentynoj vis matydavau

miegančių drugelių tvirtovę

kartais nedrąsiai

pirštų galais glostydavau

raudoną viršelį

ir svajodavau apie pilį

kur žiemoja drugiai

gal todėl jau paaugus

nenusigandau kai pilve

kažkas ėmė plazdėti

žinojau čia jie

pavasariui artėjant

budinasi