LIUDMILA PETRUŠEVSKAJA

Katinas, kuris mokėjo dainuoti

Liudmila Petruševskaja (g. 1938) – rusų prozininkė, dramaturgė, poetė, scenaristė, dainininkė, dailininkė. Kelių dešimčių knygų autorė, Puškino (1991), Rusijos Federacijos valstybinės (2002), Bunino (2008) ir kitų premijų laureatė; kūryba versta į daugiau kaip tris dešimtis kalbų. Lietuviškai yra išleista Petruševskajos autobiografinė apysaka „Mergaitė iš „Metropolio“ (2011, vertė N. Kvaraciejūtė). Čia spausdinami kūriniai iš vaikams ir suaugusiesiems skirtos pasakų knygos „Nesąmonių lagaminas“ (Чемодан чепухи, 2001).

 

Katinas, kuris mokėjo dainuoti

 

Kartą gyveno katinas, kuris mokėjo dainuoti ir vakarais dainuodavo savo pažįstamai katei. Bet jo pažįstama katė į jį nekreipė jokio dėmesio ir niekados neidavo pasivaikščioti, o visus vakarus praleisdavo prie televizoriaus ekrano. Tuomet katinas apsisprendė pats sudainuoti per televiziją. Jis atvyko į televizijos studiją dainuoti, bet jam ten pasakė:

– Mes nepriimame su uodegomis.

Katinas tarė:

– Tai vieni niekai.

Jis nuėjo už kampo, apsijuosė uodegą aplink juosmenį ir vėl grįžo į televiziją.

O ten jam vėl pasakė:

– O kodėl jūsų veidas dryžuotas? Televizoriaus ekrane tai gali atrodyti keistai – visi pamanys, kad sugedo jų televizorius.

Katinas tarė:

– Tai vieni niekai.

Ir jis vėl nuėjo už kampo, pasitrynė į baltą sieną ir tapo pats baltas kaip siena. Bet televizijos studijoje jo vėl paklausė:

– Kokios gi čia kailinės jūsų pirštinės?

Tada katinas supyko ir pareiškė:

– Kailinės pirštinės? O šituos ar matėte? – Ir parodė ilgus, aštrius nagus.

Jam buvo pasakyta:

– Na, žinote, su tokiais nagais mes dainuoti televizijoje išvis nepriimame. Viso gero!

Tuomet katinas sušuko:

– O aš dabar jūsų televiziją sugadinsiu!

Jis užsiropštė į televizijos bokštą ir ėmė šaukti:

– Miau! Mriau! Friau! Pš pš! Kū kū! Do re mi fa sol!

Ir visos televizijos laidos ėmė painiotis. Tačiau žiūrovai kantriai sėdėjo ir žiūrėjo. O katinas šaukė vis garsiau, ir viskas dar labiau susipainiojo, ir žinių pranešėjas buvo parodytas aukštyn kojomis. Tačiau žiūrovai kantriai sėdėjo ir žiūrėjo, tik galvas pasuko taip, kad galėtų matyti apverstą vaizdą. Tarp jų buvo ir katino pažįstama katė.

O katinas šokinėjo ir bėgiojo po televizijos bokštą, ir laidos tapo ne tik apverstos, bet ir perkreiptos. Ir visi žiūrovai persikreipė, kad būtų patogu stebėti perkreiptus vaizdus. Ir katino pažįstama katė, ir ta, nelaimėlė, visa persikreipė. Bet tada katinas letena kliudė ant bokšto kažkokį išmoningą rezginį, ir televizoriai sugedo ir užgeso.

Ir tuomet visi išėjo į lauką pasivaikščioti. Katino pažįstama katė, visa persikreipusi, taip pat išėjo pasivaikščioti. Katinas visa tai pamatė iš aukštybių, nušoko, priėjo prie savo pažįstamos ir pasiteiravo:

– Vaikštinėjate?

Ir jie nuo to karto eidavo pasivaikščioti dviese, ir jau tada katinas sudainavo jai visas savo dainas, kurias norėjo.

 

Apsauginis

 

Vienas apsauginis liūdnai gyveno savo apsaugos poste. Jo žmona jį metė ir išėjo, ir naktimis apsauginis stebėdavo mėnulį ir nemiegojo iš pagarbos profesijai. Jis mąstė apie tai, kad ir vaikai jo neaplanko, vyresnieji jau seniai dirba apsauginiais (šeimos dinastija) ir sėdi savo postuose, o štai jaunėliai galėtų užlėkti. Tačiau nei jų vardų, nei kiek jų iš viso nelaimėlis apsauginis negalėjo atsiminti. Taigi ir pats buvo ne metų tėvelis. Jis žvelgdavo į mėnulį, ir jam kildavo noras staugti dėl neteisingai nugyvento gyvenimo: nakties vardas vienatvė.

Vieną kartą, dieną, jis miegojo tarnybos vietoje, ir jį pažadino linksmas vestuvių šurmulys. Jis išlindo laukan ir – bumbt! – išvydo savo buvusią žmoną, kuri nekreipė į jį dėmesio. Maža to, būtent ji šventė savo linksmas vestuves.

Šalia buvusiosios jis pastebėjo jaunikį, kaimyninio automobilių parko darbuotoją, taip pat apsauginį – jis turbūt pasiėmė laisvadienį šia proga. Iš paskos, pridusę, sekė kviestiniai svečiai. O siaube, tai buvo pirmasis, antrasis, trečiasis ir taip toliau vyrai jo buvusios žmonos! (Pats jis buvo jai penktas, atrodo.) Suprantama, su mūsų apsauginiu jie buvo artimi pažįstami, maža to, jis juos pažinojo kaip kolegas iš darbo.

Žmona buvo pagarsėjusi geru skoniu. Mūsų nelaimingasis, buvęs penktasis vyras, taip pat audė mintį prisijungti prie vestuvių procesijos, netgi puolė prie vartų, tačiau, prisiminęs netolimą praeitį, žmonos elgesį ir kaip jį, teisėtą vyrą, atstūmė, spjovė į viską ir liko darbo vietoje. Trumpai tariant, jis prisiminė, kaip ji nusisuko ir išėjo – akivaizdu, nuskuodė ieškoti nuotykių, kurie laukė jos tiesiog už kampo. Kaip ji šūktelėjo: „Norisi pailsėti, atsipalaiduoti, išsilaisvinti! Norisi skyrybų!“

Bet tą akimirką, pačioje minčių kulminacijoje, jam buvo pristatyti pietūs (juos visada patiekdavo tiesiog darbo vietoje). Pietų papuošalas buvo kaulas, styrantis iš sriubos puodo lyg baslys. Bet vos mūsų apsauginis prisiartino prie kaulo, kaip vėl išvydo tą pačią vestuvių palydą, kuri dabar artėjo iš kitos pusės. Turbūt jaunieji susirašė ir dabar vyko namolei taip pat šurmulingai, kaip ir atvyko.

Jaunoji su naujuoju vyru pralėkė pro šalį, o štai trečiajam ir septintajam staiga atsirado reikalų ties budėjimo postu, jie stabtelėjo, prireikė aplankyti Korefaną (mūsų apsauginį). O gal iš puodo garuojantis aromatas priviliojo draugus. Trumpai tariant, iš jų veidų išraiškos buvo matyti, kad jie abejoja, ar likti čia, ar skubėti į vestuvių puotą. Vis dėlto ne šiaip sau mūsų apsauginis pasirinko tokią griežtą profesiją, jis atsistojo ir pasitiko tariamus draugus ilga ir įmantria fraze. Jie ilgai tarpusavyje šnekėjosi, iki tol, kol šeimininkė, teta vardu Patimat, sušuko pro langą:

– Klausyk, įkyrėjai – kaip šuo: tas pats per tą patį. Loja, loja, kaip konferencijoj. Tuoj atnešiu kibirą vandens.

Ir mūsų apsauginis išvijo savo buvusius giminaičius – Bobiką ir Tuziką ir paskui ilgai vienas pat, vizgindamas uodegą, triūsė ties mylimu kaulu. Visgi vienatvė turi ir gerąją pusę, pagalvojo jis.

 

Jaunasis Asilas

 

Kartą gyveno jaunas Asilas, kuris turėjo šiokį tokį nepatogumą, t. y. keturias ausis. Jis girdėdavo kiekvieną garselį, net už kelių kilometrų. Jeigu, tarkim, gretimame kaime kas nors savo tvarte nusičiaudėdavo, Asilas klykdavo kaip skerdžiamas:

– Kodėl taip garsiai? Gal iš patrankos šaudot?!

Ir galiausiai visi ėmė iš jo juoktis. Bet juk tikrai, kas gi nei iš šio, nei iš to ims rėkti sėdėdamas tyloje, tarkim:

– Padėkite telefono ragelį, juk pypsi!

Arba:

– Prašom užsukti čiaupą, vanduo teka!

Ir visa tai sako nežinia kam. Ateidavo netgi iš kitų gyvenviečių paerzinti jaunojo Asilo: barbendavo į stogą, braižydavo akmenukais stiklą ir taip toliau…

Asilas labai kankinosi, šūkaudavo kaip laukinis ir galiausiai nusprendė sprukti iš miesto. Jis užsimaukšlino kepuraitę, kad paslėptų savo keturias ausis, ir dar užsikimšo jas vilnonėmis kojinėmis, – taip išvis nieko nebegirdėjo, – ir iškeliavo. Ėjo laukais, traukė miškais, perplaukė upę ir įžengė į miestą. Tas miestas buvo nepaprastas: gyveno ten vien gyvūnai.

Visi spoksojo į jaunąjį Asilą, o ypač į jo kepuraitę. Ir karvė, vardu Belka, taip jam tarė:

– Kokie jūsų šio vakaro planai? Ateikite į mano gimtadienį.

Asilas pasikasė po kepuraite, o iš tikrųjų ištraukė vieną kojinaitę iš ausies ir paprašė pakartoti, kas buvo sakyta. Karvė, nustebusi, pakartojo. Asilo atsargos seko, liko tik riekutė duonos, tad jis su džiaugsmu sutiko.

Vakare paaiškėjo, kad stalai lūžta nuo skanumynų. Ten buvo emaliuoti dubenys šviežio šieno. Stovėjo trys kibirai pamazgų ir gulėjo pilnas padėklas sausų žievelių. Jaunasis Asiliukas ilgai puotavo Belkos namuose. Galiausiai šeimininkė tarė:

– Ar galėtumėte man padaryti paslaugą ir pagyventi pas mus kurį laiką? Tvartas pas mus dviejų aukštų, kaip matote.

Asilas vėl pasikasė po kepuraite (jūs jau supratote kodėl) ir sutiko – juk vis tiek jis neturėjo kur dėtis. Jis įsitaisė daržinėje ir tai šieną kramsnojo, tai ritinėjosi ant jo: neapsakomas malonumas!

Netrukus pas jį į daržinę ėmė plūsti įvairių gyventojų: karvės, arkliai, avys, kupranugariai ir netgi vienas krokodilas, dėdė Kolia. Visi jie ateidavo pažiūrėti keistos jaunojo Asilo kepuraitės ir neįprastos elgsenos: prieš atsakydamas į klausimą, jis visad kilstelėdavo kepuraitę ir mąstydavo kasydamasis, o paskui paprašydavo pakartoti klausimą.

Visus tai maloniai stebino: toks jaunas ir toks solidus! Niekados neatsakys nepasiruošęs, visada pamąstys! Net ir tada, kai klausdavo jo vardo, jis visų pirma pasikasydavo po kepuraite. Jį netgi norėjo išrinkti meru.

Tačiau po tokių apsilankymų Asiliukui reikėdavo kruopščiai sutvarkyti daržinę, darbuotis šakėmis, nes juk gyventojai ateidavo pas jį nesusilaikantys, paliekantys po savęs „blynų“, kaip juos vadindavo Belka. „Ir vėl „blynų“ prigamino“, – kalbėjo ji, lankydama jaunąjį Asilą. Ir pati Belka taip pat nesigėdydavo.

Jaunasis Asilas pajuto ilgesį. Kaime pas juos šito nebūdavo. Kaime visi gyveno tvarkingai. Netrukus karvė Belka, užėjusi į svečius, tiesiai šviesiai pasakė:

– Iš tiesų visiems labai įdomu, kodėl jūs niekad nenusiimate kepuraitės. Jie kalba, kad po jūsų kepure valdymo pultelis, kad jūs – dirbtinis asiliukas, asiliukas robotas. Kai jūs lankotės svečiuose, niekad nepaliekate „blynų“ po kojomis. Jūs netauškiate kaip visi, nešūkaujat, jūs visad kalbate ne iš karto, o po patikrinimo po kepuraite. Ką jūs atsakysite į tai?

Asilas kilstelėjo kepuraitę ir paprašė pakartoti. Karvė Belka sušuko:

– Štai matote, gyventojai teisūs! Nusiimkite tą savo kepuraitę! Jūs – dirbtinis intelektas!

Teko Asilui nusivožti kepuraitę, ir jo keturios ausys išlindusios styrojo kaip varnalėšų krūmas. Beje, jos stovėjo tvirtai, nes kiekvienoje buvo po vilnonę kojinaitę.

– Koks grožis! – šūktelėjo Belka. – Jūs iš kokios planetos?

O kadangi vieną kojinaitę iš ausies Asilas ištraukė norėdamas išgirsti klausimą, karvės riksmas tiesiog persmelkė jį. Jis užsidėjo kepuraitę ir pranešė, kad išvyksta atgal į gimtinę.

Kaipmat vietiniai gyventojai atitempė vežimaitį su dovanomis, kuriame buvo visko: šieno, moliūgo žievelių, duonos kriaukšlių, o ant viso šito gėrio puikavosi mėgstamiausias vietinis gardumynas – ryšulėlis laikraščių.

Asilas įsikinkė į vežimaitį ir ėmė tempti link gimtojo kaimo, o vietiniams pasakė, kad nelydėtų. Šie, žvelgdami į dangų, kuriuo turėjo pralėkti su vežimaičiu jaunasis Asiliukas gimtosios planetos link, tikėdamiesi dundėjimo, pakluso ir liko stovėti vietoje.

Ten mes juos ir palikime, visai gali būti, kad jie iki šiol ten laukia, o štai savame kaime Asilą pasitiko šiltai ir pasakė:

– Be tavęs čia stojo visiška tyla! Niekas nešūkauja, niekas nesibaladoja, niekas nebraižo stiklo! Mes supratome, koks gėris yra tyla, ir dabar skiriam tave eiti pagrindinio tylos sergėtojo pareigas. Mėnesinė alga bus, kokios tik pageidausi.

Ir Asilas gavo kabinetą, kuriame valdė tylą. Jis, tiesa, kamštelių iš ausų neišsitraukė, kad neskirtų baudų gyventojams už kiekvieną nusičiaudėjimą. Tačiau stambaus masto nusikaltimams jis užkerta kelią, ypač baudas skiria gaidžiams.

O algą jaunasis Asilas gauna vakarykščiais laikraščiais. Tuo laikotarpiu, kol gyveno mieste, jis pamėgo laikraščius, negali be jų nė dienos. Ir netgi ruošiasi išmokti skaityti.

 

Vertė Monika Kazlauskė

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.