Būrimai

 

Gyrðiras Elíassonas (g. 1961) – islandų rašytojas, poetas ir vertėjas, daugiau kaip trijų dešimčių knygų autorius. Keletas jo eilėraščių vertimų yra skelbta almanache „Poezijos pavasaris 2003“ (vertė J. M. Abraitytė). Čia publikuojami apsakymai iš rinkinio „Tarp medžių“ (Milli trjánna, 2009), kuris 2011 m. apdovanotas Šiaurės Tarybos literatūros premija.

 

Būrimai

 

Esu tik kartą išbandęs juodąją magiją. Praėjo jau daug laiko, bet vis dar gerai atsimenu, kas mane pastūmėjo į šį abejotiną laisvalaikio leidimo būdą.

Buvau pradėjęs kurti eilėraščius, neseniai parengęs rankraštį ir įdėjęs jį į tvarkingą aplanką su savo paties nuotrauka viršelyje; parodžiau jį tiems savo draugams, kuriems, mano manymu, eilės galėjo nors kiek rūpėti. Dauguma visai teigiamai sureagavo į šitą mano gaminį. Išskyrus vieną. Jis buvo kiek vyresnis už mane, vairavo pieno cisterną, bet labai domėjosi poezija. Palikau jam rankraštį kelioms dienoms, kad paskaitytų, o kai grįžau jo atsiimti, pajutau, kad kažkas ne taip, kaip turi būti.

– Perskaitei rankraštį? – tariau.

– Taip, perskaičiau, – pasakė jis.

– Ir ką galvoji? – paklausiau. Man visai nepatiko jo išraiška.

– Visiškai beviltiška, – atsakė jis.

– Beviltiška? – pakartojau vargiai tikėdamas savo ausimis.

Be galo klioviausi jo nuomone apie poeziją, ir dabar jis pasakė, kad mano rankraštis beviltiškas. Žinojau, kad tai ir reiškia: beviltiškas.

Buvau priblokštas. Jis tai pamatė, bet nebandė sušvelninti sprendimo, kuris jau buvo priimtas ir neginčijamas.

– Man reikia eiti, – pasakiau ir griebiau eilėraščių šūsnį nuo stalo.

– Nenori kavos? – paklausė.

Nieko jam neatsakęs nulipau laiptais link lauko durų. Jis kažką sušuko man įkandin, bet aš nebegirdėjau.

 

●

 

Šitas pieno cisternos vairuotojas gyveno dviejų aukštų name prie jūros, jis buvo įsikūręs viršuje, o apačioje buvo naudotų baldų parduotuvė. Vakare, – jau po to, kai buvau pas jį užėjęs ir gavęs eilių įvertinimą, – grįžau prie jo namo. Buvo vėloka, į duris nesibeldžiau. Nuėjau prie namo iš jūros pusės, kiemas nebuvo aptvertas, tad galėjau prieiti prie pat. Pirma greit žvilgtelėjau pro baldų parduotuvės langą ir tarp kitų daiktų pamačiau ryškiai geltoną Česterfildo sofą, kurią visai įsivaizdavau galįs turėti. Nusprendžiau apie ją rytoj pasiklausti. O ten, prie sienos, susikaupiau tam, ką iš tikrųjų ruošiausi padaryti. Įsitaisiau tiesiai po savo draugo, pieno cisternos vairuotojo, miegamojo langu ir vyliausi, kad jis jau atsigulė į lovą. Man tai atrodė tikėtina, nes jam reikėdavo labai anksti iš kaimų surinkti pieną.

Pradėjau tą vasaros vakarą kažką murmėti. Buvo beveik visiškai šviesu ir, tiesą pasakius, vargiai juodajai magijai pakankama atmosfera: apačioje melsva ir rami jūra, šalia, lengvoje migloje, dar mėlynesni kalnai. Man nebuvo visiškai aišku, ką murmu. Kažkokius žodžius, kuriuos radau knygoje, jie turėjo nužudyti tą, kuriam buvo sakomi. Prisiminiau skaitęs, kad Gurdžijevas, armėnų mistikas, minčių galia buvo nužudęs bulių per šešių kilometrų atstumą. O čia tik keletas metrų. Susitelkiau mėgindamas įsivaizduoti miegantį pieno cisternos vairuotoją ir bandžiau telepatija bei prakeiksmais sustabdyti jo širdies plakimą. Buvau visiškai užmiršęs, kad jis kažkada buvo mano draugas. Tai tęsėsi kurį laiką, aš užmiršau, kur esu, nes taip įsijaučiau į šią viziją; jis savo lovoje, o aš bandau jį nužudyti pagiežinga galia, sklindančia kažkur iš sielos gelmių. Niurnėjau žodžius, išmoktus iš knygos, ir kruopščiai stengiausi į juos įlieti neapykantos. Man atrodė, kad einasi puikiai. Buvau įsitikinęs, kad kažkas jau darosi, tad nepavydėjau tam, kuris gulėjo lovoje ir priiminėjo šią žinutę. Vis bandžiau ir bandžiau įsivaizduoti, kaip jam pagaliau amžiams sustoja širdis.

Po kurio laiko nusprendžiau, kad jau padariau užtektinai.

Pakėliau akis į langą, tarsi atsisveikindamas. Dabar jaučiausi daug lengviau, piktumas buvo mane apleidęs. Akimirką net beveik pasigailėjau nužudęs tą savo draugą be rimtesnės priežasties.

Tada nusileidau prie jūros ir daugmaž pamiršau, kad ką tik žudžiau žmogų. Buvo jau naktis, jūra lygi it veidrodis. Lauke tuščia. Tarsi aš būčiau vienintelis mieste gyvas žmogus. Akimirką pasijutau tarsi vienintelis, išgyvenęs kokią keistą tragediją, išnaikinusią visus, tik ne mane.

Tada grįžau namo ir visai ramiai užmigau.

Negalvojau apie staigią savo draugo mirtį.

●

 

Kitą dieną vis dėlto apie visa tai nemažai mąsčiau. Ypač dėl to, kad jis iš ryto nepasirodė darbe, ir pienininkų asociacijoje kilo problemų dėl vairuotojo. Buvau ten vieną vasarą dirbęs, taip ir susipažinau su tuo savo draugu. Po darbo vasarą bendrovė man tapo svarbi, pradėjau jausti tam tikrą ypatingą ryšį su pienu ir sūriu. Turbūt tai buvo šiokia tokia nostalgija. Kai buvau mažas, karvidėje laukdavau, kol močiutė baigs melžti karves. Turėdavau įskilusį gėlėtą puodelį, kurį močiutė, baigusi melžti, panardindavo į kibirą šalia savęs ir ištiesdavo man. Išmaukdavau dar šiltą pieną iš puodelio vienu ypu.

Dabar tas mano draugas negyvas gulėjo savo lovoje, ir niekas nieko nežinojo. Taip slinko diena, ėmiau kažkaip truputį dėl to nerimauti, bet su niekuo nekalbėjau, kad vakar vakarą nužudžiau žmogų, nes tokia pokalbio tema būtų galėjusi turėti nemalonių pasekmių.

Vakare jau visai neberadau sau vietos ir nuėjau prie jo namo, taip tarsi patikrinti situacijos. Jis buvo ilgai pragyvenęs tame bute virš baldų parduotuvės. Dieną buvau toks sunerimęs, kad visai pamiršau paklausti apie Česterfildo sofą, bet dabar vėl žvilgtelėjau pro langą. Sofos nebebuvo.

Be garso nusikeikiau.

Buvo tamsiau nei praeitą vakarą, danguje sunkūs debesys, eidamas prie namo durų pajutau, kaip veidu nuriedėjo lietaus lašas. Pasibeldžiau. Man pasirodė keista, kad taip elgiuosi, nes juk žinojau, kad jis negali atidaryti. Bet vis tiek, jam iškart nepriėjus prie durų, pabeldžiau dar sykį. Ketinau suimti už rankenos ir patikrinti, ar užrakinta, bet durys atsidarė.

Tarpduryje stovėjo jis, toks kaip įprastai.

Be žodžių į jį spoksojau.

– Grįžai? – tarė jis, truputį nustebęs, bet nenusiteikęs priešiškai.

– Taip, – tariau.

– Gerai, kad vakar taip labai nepriėmei į širdį, – pasakė jis.

– Taip, – tariau.

– Dabar nori kavos? – paklausė.

– Taip, – tariau trečią kartą.

Po šito juodoji magija mano akyse krito, pateko į sąrašą senovinių užsiėmimų, kuriems gresia pelnytas išnykimo pavojus. Rankraštį, dėl kurio įvyko šis bandymas, išmečiau ir nuo to laiko poezija nebeužsiėmiau.

 

 

Puslapių žaizdos

 

Nesakyčiau, kad renku knygas, bet jų aplink mane prisirinko. Kai kurios jų retos, ir, aišku, man dėl jų skaudžiau nei dėl kitų, kurių visur galima įsigyti.

Mano draugas, kuris pas mane kartais užeina, irgi domisi knygomis ir atėjęs apžiūrinėja mano lentynas, pavyzdžiui, kai išeinu į virtuvę užkaisti mums kavos. Prieš kelias dienas atsitiko štai kas: jis pas mane užsuko, o aš nuėjau į virtuvę užplikyti kavos, bet kai iš koridoriaus buvau begrįžtąs į svetainę, vienos knygų spintos, stovinčios prie ilgosios sienos, stikle išvydau, kad mano draugas stovi priešais lentyną, laiko knygą ir ruošiasi iš jos plėšti lapą. Sustojau apytamsiame koridoriuje ir laukiau, ką jis darys. Jis paskubomis žvilgtelėjo sau per petį, kosteldamas išplėšė iš knygos lapą ir įsikišo į kišenę. Tada padėjo knygą atgal į lentyną. Įsiminiau kur ir, rodos, įžiūrėjau, kokia ten knyga. Išgirdus šaižų popieriaus plyšimo garsą, pridengtą kostelėjimu, mane nukrėtė šiurpas, nepraleidau to pro ausis. Buvau kažkada skaitęs Andrė Žido „Imoralistą“, kur aprašomas panašus nutikimas, ir nusprendžiau elgtis kaip tos knygos veikėjas – tarsi nieko nebūtų įvykę. Įžengiau su kava į svetainę, pasiūliau draugui sėstis į geriausią fotelį, ir mudu pasišnekėjome. Po kelių dienų jis ir vėl užėjo į svečius, aš dar sykį aptikau jį darant tą patį, bet ir vėl nieko nesakiau. Bet jam išėjus pradėjau šen bei ten vartyti atsitiktines savo knygų spintos knygas ir pamačiau, kad per praėjusius apsilankymus jis daug kur buvo pasidarbavęs. Lapų trūko daugybėje rinktinių knygų, retų ir gražių knygų.

Kodėl jis taip elgėsi?

Laužiau galvą, bet nepriėjau jokios išvados. Šitas mano draugas – bičiuliškas žmogus, ramiai ir maloniai elgiasi, ir jokių ženklų, kad būtų apniktas šio polinkio plėšyti lapus iš svarbių knygų.

 

●

 

Po to, kai pastarąjį kartą pamačiau jį veikiant ir išsiaiškinau, kad jau ilgai tuo užsiima, pradėjau vengti jo kompanijos. Nieko jam apie tai nesakiau, bet jei jis skambindavo ir aš pamatydavau numerį, nekeldavau ragelio ir jei būdavo beldžiama į duris, o aš įtardavau, kad tai galėtų būti jis, neatidarydavau. Po truputį pavyko rasti kai kuriuos lapus Nacionalinės bibliotekos knygose, juos atsišviesti ir įklijuoti, bet vis dar trūko lapų knygų, kurių biblioteka išvis neturėjo, be to, atšviesti lapai tikrose knygose irgi nekėlė tinkamo jausmo. Dėl to pasitenkinimas savąja biblioteka pradėjo gerokai slūgti. Visad pažvelgęs į lentyną imdavau galvoti apie knygas, iš kurių mano draugas buvo išplėšęs lapus ir taip amžiams jas sužalojęs.

Kas tai per žmogus, kuris galėjo šitaip su kitu pasielgti? Toliau laužiau galvą. Ar tai buvo kerštas už kažkokį nejučiomis jam padarytą blogį? Ar kokia bjauri išdaiga, skirta patikrinti, ar aš kada skaitysiu visas šitas knygas; ar pradėsiu vieną dieną kalbėti apie tai, kad kai kuriose knygose trūksta lapų ir kad aš tiesiog visai to nesuprantu? Nežinau. Buvau skaitęs apie rašytoją, kuris su savo biblioteka elgėsi taip laisvai, kad plėšdavo lapus iš knygų, kurias skaitė, mesdavo juos į židinio ugnį sau pašonėje, idant suliepsnotų, ir prisidegdavo jais pypkę. Tik stengdavosi, kad būtų prieš tai juos peržvelgęs. Bet aš ne rašytojas ir niekad negalėčiau taip elgtis. Tiesą sakant, pasidarė sunku skaityti minėtąjį rašytoją sužinojus apie tokį jo elgesį. Bet blogiausia tai, kad tas žmogus, ėmęs iš mano spintos knygas ir drėskęs iš jų lapus, buvo bene vienintelis mano draugas. Dabar nebeturiu draugo, kuris ateitų ir plėšytų lapus iš knygų, ir man beveik trūksta to kostelėjimo ir lengvo plyšimo garsų. O ką jis padarė su lapais, kuriuos kišdavosi į kišenę? Pamažu atradau, kad jis beveik visad plėšdavo lapus iš romanų, dažniausiai XIX amžiaus. Būta čia kažkokios logikos. Jis, rodos, labiausiai domėjosi Dostojevskiu; atradau, kad buvo išplėšęs lapų iš visų mano turimų jo knygų. Man buvo daugmaž tas pats dėl daugumos jų, jos šiaip ar taip per ilgos. Bet labai nepatiko, kad jis pasiėmė kaip tik tą lapą iš „Nusikaltimo ir bausmės“, kur Raskolnikovas nužudo senutę. Galvojau, kad tikrai galėjo išplėšti kokią kitą vietą, jei jau būtinai kažko iš ten norėjo.

 

●

 

Sėdžiu svetainėje, savo bibliotekoje, žiūriu į lentynas ir galvoju apie visus tose lentynose esančių knygų trūkstamus lapus. Suskamba telefonas, iš numerio suprantu, kad čia tas mano draugas, kuriam nebeatsakau. Leidžiu telefonui ilgokai paplyšauti ir tik prieš pat nustojant staiga nusprendžiu ragelį pakelti.

– Klausau.

– O, sveikas! Sunku tau prisiskambinti.

– Buvau išvykęs.

– Išvykęs? – balse buvo girdėti abejonė.

– Taip.

– Kur?

– Į Londoną.

– Ką veikei?

– Ieškojau retų knygų.

Kitame laido gale pajutau kylantį susidomėjimą.

– Galiu ateiti apžiūrėti?

Akimirką pamąsčiau.

– Žinoma, – pagaliau tariau.

Jis gyveno netoliese, tad belaukdamas, kol ateis, nuėjau užkaisti kavos. Ieškodamas šaukšto atidariau stalčių ir išvydau tą žibantį didelį peilį, kurį buvau ką tik nusipirkęs.

Vertė Vaida Jankūnaitė