Literatūra
Latvių romanų serijų unikalumas
2018 m. leidykla „Dienas Grāmata“ baigė leisti 13 istorinių romanų seriją „Mes. Latvija, XX amžius“, kurią kaip patriotinį gestą visuomenės sąmonei ir atminčiai gyvinti sumanė rašytoja Gundega Repšė. Literatūros specialistų ji labiau vertinama kaip romanų serija apie Latvijos valstybės nepriklausomybės šimtmečio istoriją.
Mis kanceliarija
Eilės
Lietuva: pajūrio sapnas
Sniegas
Kaskart, vos tik pradėjus snigti, aš užsimanau mylėtis. Nesvarbu, snyguriuoja tik vos vos ar smarkiai sninga, gerokai įnaktėjus, man norisi mest visas savo gyvenimo apraiškas, kuriose tuomet skendžiu, ir mylėtis su tokiu žmogumi, kuris, kaip aš, žvelgia į sniegą rydamas jį akimis, kuris galbūt mestų darbus ir susitikimus ar dar kokius varginančius triūsus arba…
Protingavimai (10)
Bemiegės naktys. Tai bausmė ar dovana? Dieną manęs nėra, yra tik pasaulis, kuriame esu. Darbai ir reikalai. Naktį tyla ir tamsa. Nebūtis. Esu tik aš. Naktį ateina į galvą vaizdai ir mintys. Tik naktį mąstau ir būnu. Įdomu, ar Descartes’ą kankindavo nemiga? Įtariu, kad filosofija ir menas iš nemigos. O gal ir apskritai kūryba.
MUR: mažasis ukrainietiškas romanas
Dažniau nei apie ketinimą nebegerti kalbėjau apie planus parašyti romaną. Seniai pastebėta, kad daugiausia apie literatūrą šneka vienos ar dviejų plonyčių knygelių autoriai. Juk turi laiko. Rašytojai, parašę tuziną romanų, paprastai dirba ir interviu dalija labai nenoriai.
Žvėrynas
Sušilti bandydavau rytinės pamainos troleibusuose, kurie dažniausiai atvažiuodavo sausakimši. Tai gelbėjo neilgai – termometro stulpeliui nukritus žemiau 20 laipsnių šalčio senų troleibusų durys, būdavo, neužsidaro. Liūliuodavau tada per Liubarto tiltą nosį į šaliką įkišusi, guosdamasi, kad į priekį. Darbe prasiblaškyti taip pat sekėsi sunkiai.
Intoksikacija
Aš net neįsivaizduoju, ar iš neturėjimo, ką veikti, ar iš didelių ambicijų, polėkio, (ne)apsiskaitymo, jaunystės, televizijos ir interneto įtakos, ar dėl kokios kitos magijos nekenčiau teatro. Pirmiausia ėmiau nemėgti draugų, tada šeimos, tada beveik visų aplinkinių, o galiausiai teatro. Ypač teatro. Iš pradžių jo nekenčiau viena. Iki tol į teatrą eidavau tikrai dažnai, tad negali sakyti, kad mačiau tik…
Pozityvus teroras
Pastaruoju metu dažnai savo internetinės erdvės burbule matau „iškrentančius“ tekstus apie tai, kaip žmonės išmoko mylėti savo kūną. Kaip anksčiau nemylėjo, o dabar labai myli. Kaip sąmoningai, tarsi fenomenologai, patyrė kūno fenomeną iš esmės ir su juo „susidraugavo“.
