Latvių romanų serijų unikalumas
Pirmieji romanai latvių kalba buvo sukurti XIX a. antroje pusėje (po Reinio ir Matyso Kaudzyčių „Matininkų laikų“, 1879). Nuo to laiko latviai kasmet vidutiniškai sukurdavo po 17–18 romanų. O štai 2013 m. buvo paskelbta net 53 romanai arba jų fragmentai! Latvių stambiosios prozos fondą sudaro per pustrečio tūkstančio romanų.
Nepriklausomoje Latvijoje išskirtinai suklestėjo romanų serijų leidyba. Pirmaisiais Latvijos nepriklausomybės metais literatūros mėnraštis „Karogs“ ir verslininkas Raimondas Gerkenas surengė septynis romanų konkursus. Vėliau šis projektas peraugo į leidyklos „Latvijas Avīze“ knygų seriją „Lato romanas“, skaitytojai kas mėnesį sulaukdavo naujo romano. Nuo 1999 m. balandžio iki 2018 m. gruodžio leidykla išleido 234 romanus. Kultūros žmonės „Lato romaną“ pavadino laikmečio kardiograma. Šioje serijoje tarp latvių autorių kūrinių figūruoja ir lietuvių rašytojų romanai: Vytauto Bubnio „Balandžio plastėjime“, Antano Vaičiulaičio „Valentina“, Alvydo Šlepiko „Mano vardas – Marytė“, Birutės Mackonytės „Lošimas septyniais laikrodžiais“.
„Lato romanas“, tęsdamas tarpukariu pradėtą tradiciją – pasiūlyti skaitytojams gerą lektūrą už prieinamą kainą, gyvavo 20 metų. 2020 m. „Lato romaną“ pakeitė „Vakaro romanas“, kurį leidžia leidykla „Latvijas Mediji“. Leidėjas reikalauja, kad šios serijos romanų tęsinius būtų priimtina spausdinti laikraštyje. Kaip ir anksčiau, kas mėnesį skaitytojai gauna po vieną kišeninio formato romaną minkštais viršeliais, kuriame gyva latviškoji kasdienybė – meilė, aistra, pyktis, pinklūs žmonių santykiai, nusikaltimai.
2018 m. leidykla „Dienas Grāmata“ baigė leisti 13 istorinių romanų seriją „Mes. Latvija, XX amžius“, kurią kaip patriotinį gestą visuomenės sąmonei ir atminčiai gyvinti sumanė rašytoja Gundega Repšė. Literatūros specialistų ji labiau vertinama kaip romanų serija apie Latvijos valstybės nepriklausomybės šimtmečio istoriją. Trylikos romanų kūrėjai sugrąžino iš užmaršties istorijos faktus, asmenybes; kiekvienas autorius stengėsi kuo įtikinamiau, subtiliau atskleisti pasirinkto laikotarpio politinę ir socialinę būklę.
Rezultatas pranoko serijos sumanytojų lūkesčius. Skaitytojai labai aktyviai priėmė šią praeities refleksiją. Didžiausio populiarumo Latvijoje ir svetur sulaukė Noros Ikstenos „Motinos pienas“ (jau išverstas į nemažai kalbų) bei Mario Bėrzinio „Švino skonis“, Latvijos atminties erdvėje aktualizavęs Holokausto problemą (romano pagrindu gimė teatro spektaklis, ko gero, bus kuriamas filmas). Į lietuvių kalbą išversti šios serijos kūriniai: N. Ikstenos „Motinos pienas“ (vertė Laura Laurušaitė) ir Arno Jundzės „Raudonasis gyvsidabris“ (vertė Jurgis Banevičius). Daugelis romanų buvo pasiekę perkamiausių knygų viršūnes, sulaukė europinio lygio apdovanojimų. Literatūros mokslininkai šią seriją vertina kaip unikalų projektą ne tik Latvijos, bet ir pasaulio kontekste, kai vienos valstybės autoriai rašo apie savo šalies istorijos šimtmetį.
2019–2023 m. vykdomas naujas projektas „Aš esu…“ (ir vėl G. Repšės iniciatyva), pratęsiantis seriją „Mes. Latvija, XX amžius“. „Aš esu…“ kuria 13 rašytojų ir 13 literatūros mokslininkų apie 13 žymiausių Latvijos asmenybių. Joms skirta 13 romanų ir 13 monografijų. Rašantieji įamžins žymiausius latvių meninio žodžio meistrus: Aspaziją, Aną Brigaderę, Anšlavą Eglytį, Janį Ezerinį, Gunarą Janovskį, Ivandę Kaiją, Vilį Lacį, Janį Puoruką, Karlį Skalbę, Ilzę Škipsną, Andrejį Upytį, Eduardą Veidenbaumą. Romanus rašo kūrybingiausi rašytojai Inga Abelė, Andris Akmentinis, Paulas Bankovskis, Guntis Berelis, Maris Bėrzinis, Inga Gailė, Ilzė Jansonė, Arno Jundzė, Laima Kota, Gundega Repšė, Osvaldas Zebris, Inga Žuoludė. Serija pradėta Andrio Zeibuoto romanu „Varnas“ apie XX a. 3–4 deš. populiarų poetą, „konsekventišką romantiką“ Janį Ziemelnieką.
Kai žvelgi į kaimynų daržą, tampa apmaudu, kad Lietuvoje kol kas panašių nacionalinio kultūrinio lygmens tęstinių projektų nėra, o jiems atsirasti, manding, kol kas nėra galimybių dėl Kultūros tarybos dabartinės finansavimo politikos tvarkos ribotumo. Šiuos ilgalaikius kaimynų literatūros ir leidybos projektus finansuoja Valstybės kultūros kapitalo fondas.
