Eilės
●
šią vasarą nereikėjo niekur važiuoti
kad išgirsčiau vandenyno ošimą
žuvienių kvapą
ryškiai išsidažiusias moteris
ir pasipuošusius
vyrus pirmadienių
rytais prie tramvajų
rūkydami šūkauja aplink
sidabrinį staliuką
tik penkiolika espreso puodelių
trims
įsimylėjusių dvylikamečių pora
berniukas žemesnis
merginos krūtinė graži
bučiuojasi parke
o kaip dar gatvės skendinčios
šiukšlėse ir pulkai šunų
šonkauliais išvirtusiais
dėmėti balti juodi taškuoti
nasruose suglamžyti buteliai
turgavietės ir rėkiančios
damos garsiau už
gaidžius be galvų
kvepiančius apelsinais
stotyje stovi dešimt minučių
pusė tūkstančio lagaminų
kioskuose antraštės skambios
kurių nesupranti
išvažiavus už miesto
greitkelio ūžesys pamirštas
apytuščiai kaimai
balti namukai
dvi karvės baras šalia
intelektualios išvaizdos senukai
pusę šimtmečio sėdintys ant
to paties suoliuko einantys
švęsti šiandienos vakaro
tik pabandyk
nusėdėti
●
per tris eiles sėdėjom
kino teatre
pustuštėj salėj
įsivaizdavau mus po seanso
miestas suksis už mūsų
kaip įrašyta projekcija
per bučinio sceną sukryžiavau
kojas
subtitrai mano kūno kalbai
●
turbūt aš nedvasinga,
kokia šiandien bandoma tapt,
bandžiau ir aš – tyliai žinojau, kad baigsis,
pamiršau, viskas dėl ko, o tik dėl idėjos,
kurią žino tik vaikas, jokių paskaičiavimų,
šabloniškų pliusų ir minusų, antraščių psichologinių knygų,
think for yourself for yourself for yourself,
dabar aš tik lost, lost, lost, kaip sakė Mekas,
ir vaikštau dar vis taip pat ir ten pat, jeigu paklaustum,
tik dabar vis lengviau ir lengviau, nes nereikės skaičiuot,
dalyt ir perdaryt tavęs, kokio niekad ir nenorėjau,
tik pametus esmę galvojau, kad padės ir
pamiršiu, kad visa tai gali greit baigtis,
buvo juoko ir liūdesio, nuo praeitų metų
mums bendro dar likę, kažkiek,
taupiau iš anksčiau, atsidėdavau priekiui,
kol įpratau vis po truputį
for yourself, for yourself,
kol galiausiai pranyko ourself.
Ramunės Pigagaitės nuotr.
●
niekada nežinojai
kad aš
numanau beveik viską
apie tavo praeitus gyvenimus
pirmąkart sutikau tave
kaip
lūšį paskutinę gaujoj
buvai pašautas
ieškojai jų
gyvenom tam pačiam miške
tarp pušų ir kedrų
vaikščiodavai aplink
ieškojai prieglobsčio
ir išskirtinumo sniege
dabar vis kitur
sutinku
tik tu
niekada nežinojai
kad aš jau
buvau sutikus tave
●
ir niekas nepastebi krentančių žemuogių
anapus šlagbaumo miesto centre
tarp šaligatvių bortų numesto dviračio
buvom ir čia dviese kadaise
vėriau ant smilgos tavo žodžius
žiūrėjai per petį
dar neužuodus, kalbėjus apie vaikystę
tokią pat skaudžią ir be mėlynių
norėjau gulėti aš tau ant kelių
prinokusios gatvių šviesos
žadėjo naktį ilgesnę
neparagavom abudu
atsivėrė prislopusios gatvės
aidas ir blykstės
ryte žemuogių pieva pranyko
atbulomis bandžiau prieiti šiandien
tą kvepiantį kiemą
tos pačios mašinos
nuskyniau ir šiandien kelias
argi užuosi
●
naktinis drugelis įskrido
taršėsi lubų kampe
sėdėjau už stalo
prilipus prie ekrano
žybt žybt
kol pastebėjau galvojau
tai tik telefonas suzvimbo
prikibęs voratinklis tempė tave žemyn
ir sparneliai plėšėsi
prisiminiau vaikystę
balas prie mokyklos
atskleidžiau užuolaidas
o tu kabojai blaškeisi prie atvirukų ant sienos
trankeis į kartoninį lauką kažkur iš Maroko
vėliau kibai ant geišos kuto raudono
nutūpei šalia mano ekrano
aš nebuvau niekur
ir tu nebuvai ten
nuo vienos raidės
prie kitos šokinėjai
žybt žybt
atidariau langą miškas
tamsus siūbavo
sekiojai iš paskos
paraidžiui
privalėjau išgąsdinti
tempdama į tamsą
ratais pradėjai skraidyti
visas išsiblaškei
gūsis įtraukė tave
galėjau pasiprašyti
kartu
žybt žybt
●
senelis įbridęs iki pusės dumble
traukia valtį nusikrenkščia
nė vieno lašelio prakaito
numušti uodai krenta
po kojomis plūduriuoja
aš valtyje nelipk brangute
nelipk
traukiu žoles susivijusias
tarp irklų man šlykštu
jis šypsosi mes tik dviese
perima padžiauna ant liepto
varva per supuvusį lieptą
kaip susilieja su rankų gijomis
įdegis nuo gyvenimo saulės
spindi senelio kakta
traukia dar likusias nuo gleivėto
paviršiaus spygliuotas glotnias
neleidžia man prisiliesti
lūgnė prie kojų nepastebėta
įteikia žiedą man išlipu
nesakyk kad nuskyniau
įsidėk į kišenę tuoj griaudės
susuka į flanelinius marškinius
užriša mazgą
prisėda šalia pelkėja mūsiškis
per vidurį šeši metrai
gylio
tik dūsavimas
ir raukšlė tarp akių
visai kaip pas mamą
susilies tuoj
pelke pataps mano
brangute
padėk atsistoti
●
naktį 24/7 parduotuvėj
tuoj perdegs lemputė
blyksi ties žuvų skyrium
begęstantis švyturys tarp
vėsių šaldytuvų lentynų
ir ūžesio kondicionieriaus
šeštą kartą grojančios
dust in the wind
besisukantis šaukiasi manęs
o gal tik aš jo
follow me follow
nuslystu plytelėmis į priekį
tuno skardinių dėžutės
didesnės mažesnės
mėlynos žalios geltonos
išstatytos trim metrais
į viršų
ar šaukeisi manęs tune didysis?
neaplankiusi aš tavo krantų
plaukiojančio būriais palei srovę
į pietus į šiaurę
pasiimu žalią skardinę
jaunas žvejys grįžtantis
namo užkamšyti sūnaus
prieš išeidamas žvynuotais pirštais
pataisys žmonos garbaną
ir išplauks
o ji ant skruosto dar laikys blizgutį
kodėl man tai tik tuno dėžutė
skardinė
dvokianti
žalia mėlyna geltona
dust in the wind
septintą jau kartą
nekenčiu švyturio šito
naktį 24/7
●
iškvėpimą jaučiu kai:
nuo žadintuvo norisi
šokti
pro langą
šaltis grasina
iškištai kovotojai
kojai
nušvitus
tušinukas pranyksta
rankinėj
kai:
bandau negalvoti
kaip raustu
pradedu šviesti
raudonai
paklausta sustingstu
nors gatvėje šilta
tu lauki ir žiūri į mane
kaip į durnę
●
tėtis per mišias miegodavo
o aš skaičiuodavau žvakes
šventa ramybė
jam po budėjimo
man po mokyklos
nors ir nekenčiau matematikos
ramybės
ramybės ir tau
kad ir ką tai mums
reikštų
●
ritmas iš kelių
garsų
priverčia tekėti
tave
rangaisi nepastebimai
žemiškai
svajodamas pakilti
toliau
nei kada nors
užlipsi
oda lengvai prasisega
iš lėto ištrauki
delnus
alkūnę
pečius
toliau kaip iš megztinio
išsineri
koks lengvas be odos
atviras
ir nuogas tapai
nereiktų nė žodžio
vieno ar kito
užtenka beldenti
į stalą stuksenti
ritmas iš kelių
garsų
priverčia tekėti
tave
priverčia mane
mylėti
tave
●
kokios spalvos tiesa
teka manimi
ar jos panašios
galėčiau perpilti
norėčiau tapti donore
kažkada ruošiausi padovanoti
jiems litrą
seselė sugriebė ranką
tvirta ranka suspaudė
venos buvo per silpnos
rekomendavo pratimų
ir baltymų
bandžiau treniruotis
ar dabar tyresnė
sodresnė
mano tiesa?
●
tą kartą gulėjom trise
tik buvom ne valty
kalbėjom apie transcendenciją
ar
kvėpavimą
aš netylėjau
kalbėjau už du
išsijuokiau galėčiau lažintis
tas vakaras peržengė
dimensijos ribą
o buvome blaivūs
nešėmės tiktai nuo juoko
ir niekas dar nenorėjo
eiti miegoti
į langą nė vienas
net nežiūrėjo
nors ir seniausiai žinojom
kad buvo jau rytas
