Literatūra
Eilės
[Man davė kūną – kas, kodėl ir kam?]
mumija
Protingavimai (19)
Sengirės parabolės
Rudenėja. Voratinklių šilkuose supasi pirmieji pradėję gelsti ir kristi beržų lapai. Įsaulyje, atšlaimo žolėje susirangęs it begalybės ženklas miega žaltys. Durpžemio spalvos, kone pusantro metro ilgio. Miega jis budriai. Išgirdęs mano žingsnius sunerimo, nusmelkė mane savo juodų nemirksinčių akių žvilgsniu ir nuvinguriavo slėptis po malkų rietuve daržinės pasienyje.
Žinoma, mes laimingi, ypač
Panonijos pabaisa
Ravėti savo vynuogyną man ne darbas, o vienas malonumas. Traukiu platų kaplį per minkštą žemę, saugodamas, kad nepažeisčiau gležnų dvejų metų vynmedžių šaknų. Jei pasitaiko sukietėjęs žemės grumstelis, aš jį sutrupinu bukąja kapliuko dalimi, o paskui atsitiesiu ir papurtau vynmedžių šakas. Vynuogynas nėra didelis, bet gražus, nes jis yra mano. Jis liks vaikams.
Sibiras. Cerkvės bombardavimas
Visa tai vyko pačioje eilinio pilietinio karo pradžioje. Kaip paprastai būna – niekas net nenutuokė, jog gyventojai jau yra susipriešinę taip, kad vienos grupės prieš kitas pakėlė ginklus. Tarnavau tuo metu rusų kariuomenėje paprastu eiliniu. Būdamas lietuvis, į tą tarnybą žiūrėjau atsainiai, net skeptiškai, tačiau įsakymus ir nurodymus atlikdavau pareigingai.
Witoldo Gombrowicziaus kelias pas Lietuvos skaitytoją
Man Gombrowiczius, be to, kad yra išties sudėtingas autorius, pirmiausia labai įdomus. Pasirašyčiau po kiekvienu jo žodžiu, o nuostabiausia jo savybė – bent jau man – ta, kad jis visiškai laisvas – myli tėvynę tiek, kiek myli, o ne kiek reikia, mėgsta tai, ką mėgsta, o ne ką reikia mėgti, kad pajunta mažiausią netikrumą, apgaulę, apsimetimą – ir garsiai apie tai pasako.
